Kino ateitis. IV dalis

Režisierius Guillermo del Toro

 

Nieko. Kultūriniu požiūriu kinas vystosi kartu su visa žmonija. Aš su tuo susitaikiau.

 

Režisierius Andrew High

 

Pasigendu ypatingo jausmo žiūrint kiną. Kai filmas pasirodydavo, žinodavai, kad kino teatras yra vienintelė vieta jį pamatyti. Turėjome laukti metų metus, kol per Kalėdas per televizorių parodė kad ir Steveno Spielbergo „Ateivį“ („E. T.“, 1982). Kažkada juk ir vaizdajuosčių nuoma buvo įvykis. Dabar viskas po ranka.

 

 

Režisierė Dea Kulumbegashvili

 

Augau Gruzijoje 10-ajame dešimtmetyje, kai vyko karas. Tada labai retai turėdavome elektros, tad niekada neturėjau galimybės visą filmą pažiūrėti vienu metu: nuo pradžios iki pabaigos. Visada žiūrėdavau nuotrupomis, užtat visada turėjau apie ką galvoti ir svajoti: kaip baigsis filmas arba kokia bus kita jo dalis? Manau, tai irgi paskatino labiau domėtis kinu. Mačiau tiek daug filmų, kurių pabaigų ar pradžių taip ir nesužinojau. Tai man padėjo suprasti, kad net jei ir nežiūrime filmo iki pabaigos, mūsų protas sukuria filmą mūsų vaizduotėje. Gal tai man ir yra svarbiausia kino dalis: žiūrovas ir jam suteikta erdvė filme dalyvauti.

 

Režisierius Mike’as Leigh

 

Kai buvau vaikas, visi vietiniai kino teatrai savo repertuare rodė du filmus – A ir B. Savaitės vidury programa keisdavosi ir sekmadieniais buvo rodomas kitas filmas. Žiūrėdavome naujus ir senus filmus. Kartais net būdavo rodomi nuvalkioti prieškario filmai. Ir nebuvo jokių spragėsių! Sugrąžinkite visa tai, prašau!

 

 

Režisierius Miguelis Gomesas

 

Kai buvau aštuoniolikos, buvau pakerėtas, kad kino teatruose galėjai tuo pat metu pamatyti ir „Kietą riešutėlį“, ir Godard’o filmus. Tokio plataus spektro buvo kino teatrų repertuarai. Esu portugalas ir abejoju, ar dauguma mano mėgstamų portugalų režisierių (Manoelio de Oliveiros, João Césaro Monteiro, Paulo Rochos, António Reiso, Fernando Lopeso, José Álvaro Moraiso) filmai dabar išvis galėtų egzistuoti ar net būti sukurti.

 

Režisierius Paolo Sorrentino

 

Lėtumas. Toks lėtumas, kuris skatindavo mus daugiau pamąstyti apie filmą, kurį žiūrėjome. Kalbėti apie jį ir tęsti diskusijas net tada, kai nebelieka žodžių.

 

Režisierius Nadavas Lapidas

 

Net ir paprastų žiūrovų gebėjimas žiūrėti filmus, kurie prieštarauja jų ideologiniams ir moraliniams įsitikinimams (arba tiesiog jų neatitinka).

 

Režisierius ir kino istorikas Markas Cousinsas

 

Kur dingo televizinė sinefilija? Pagrindiniai televizijos kanalai rengdavo ypatingus filmų sezonus. Dabar jų nedaug. Atrodo, kad televizijos meilė kinui išblėso.

 

Režisierius Francis Lee

 

Manau, kad atsikratyčiau socialinių medijų. Nemažai kūrinių gali gyventi arba būti sužlugdyti vien dėl savo reputacijos socialiniuose tinkluose. Nors socialiniai tinklai pasirodė esanti gera priemonė mažiau žinomiems kūrėjams, kartu ji gali būti neįtikėtinai žalinga.

 

Režisierė Małgorzata Szumowska

 

Mano jaunystė buvo komunistinė. Pamenu, turėjome tokį renginį pavadinimu „Konfrontacija“. Tai buvo specialus universiteto studentų organizuojamas kino festivalis, kuriame buvo galima pamatyti „karščiausius“, svarbiausius praėjusių metų filmus iš viso pasaulio. Neįsivaizduoju, kaip organizatoriams pavyko tai padaryti apeinant cenzūrą. Žmonės stovėdavo eilėse ir kovodavo dėl bilietų, kad pamatytų visus tuos stebuklingus filmus: Bergmano, Bertolucci, buvo ir amerikiečių, tokių kaip Martino Scorsese, Oliverio Stone’o, Franciso Fordo Coppolos filmų. Norėčiau ateityje patirti panašių akimirkų...

 

 

Parengė Ilona Vitkauskaitė

 

„Sight&Sound“