Kino ateitis. V dalis

 

Režisierius Mike’as Leigh

 

Turbūt daug kas sutiks, kad žiūrėti filmus kino teatre, dideliame ekrane su „Dolby“ garsu, yra nuostabi ir nepakeičiama patirtis. Dabartinis vadinamasis mažasis ekranas nebe toks jau mažas, o įvairių filmų gausu „Blu-ray“ ir DVD formomis. Dabar gyvename tokiais laikais, kai šie du žiūrėjimo būdai ne tik egzistuoja kartu, bet ir praturtina vienas kitą. Manau, kuo daugiau televizijų kompanijų turėtų prisidėti prie filmų finansavimo.

 

Režisierius Kevinas Macdonaldas

 

Manau, didysis ir mažasis ekranai kovos iki savo gyvavimo pabaigos, tačiau jei ši kova bent trumpam aprimtų, galbūt ir vieni, ir kiti suprastų, kad abu ekranai vienas kitam reikalingi. Tai tarytum žiaurus, gal net incestinis meilės romanas.

 

Režisierius Benas Riversas

 

Kinas visada turėjo vis iš naujo save apibrėžti, ypač nuo tų laikų, kai atsirado televizija. Ir tai yra gerai, lygiai taip pat kaip su tapyba, atsiradus fotografijai. Dabar įdomus metas, kai galima atrasti kažką naujo, atsikratyti varžančių pančių, pavyzdžiui, nuspėjamų siužetų. Žmonės, turintys kišenėse pinigų, neturėtų manyti, kad dėl to, jog kažkas pasiteisino praeityje, tai turėtų būti naudojama kaip pavyzdys tūkstantį kartų.

 

Režisierius Walteris Sallesas

 

Filmus neišvengiamai bus siūloma rodyti skirtingo dydžio ekranuose. Galiu tik pacituoti Truffaut: man patinka didelis ekranas, kad galėčiau atrasti filmus, o mažas ekranas – juos atrasti iš naujo...

 

Režisierius Jia Zhang-ke

 

Man kinas – tai didelis ekranas. Dar prisimenu, kai pirmą kartą nuėjau į kino teatrą ir didžiuliame ekrane išvydau raukšlėtą ūkininko veidą. Dėl savo mastelio dideliame ekrane kinas mums leidžia pažvelgti į kuklų gyvenimą ar į gamtos detales, kurių nepastebime. Tam tikra prasme kino menas yra didinamasis stiklas.

 

Režisierius Radu Jude

 

Nesu puristas, tad filmus galiu žiūrėti bet kokiame ekrane. Pusę to, ką žiūriu, žiūriu kompiuteryje. Tikiu, kad didysis kino ekranas dar ilgai egzistuos, bet žiūrėti filmą kitaip man ne problema. Tik labai nemėgstu tos naujos HD televizorių funkcijos, dėl kurios bet koks filmas atrodo tarsi nufilmuotas prasta skaitmenine kamera. Nededu daug vilčių, kad tai greitai pasikeis...

 

Režisierius ir kino istorikas Markas Cousinsas

 

Santykiai turėtų būti brandesni. Namų kino transliuotojai turi suteikti galimybę žiūrovams rinktis: savo geriausius filmus rodyti ir didžiajame, ir mažajame ekranuose. Pastarasis irgi turėtų labiau gerbti kiną, panašiai kaip sportą ar kulinarines laidas.

 

Režisierė Małgorzata Szumowska

 

Mane kiek stebina, kad tokie gigantai kaip „Amazon“ ar „Netflix“, savo rinkai skiriantys milijardus dolerių, labiau neremia kino, nors pradėdami veiklą žadėjo. Aišku, buvo keletas filmų, pavyzdžiui, Alfonso Cuaróno „Roma“. Tad esu nusivylusi, kad tokios kompanijos tiesiog nenori remti autorinio, nepriklausomo kino, išgyvenančio krizę. Tai, ką jos daro, – grynas vartojimas.

 

Režisierius Paolo Sorrentino

 

Mėgstu didelį ekraną, bet priklausau ir kartai, kuri pamėgo žiūrėti kiną iš vaizdajuosčių, DVD ar per televiziją. Kino teatras yra nuostabu, bet pats kinas galingesnis už kino teatrą. Jis pasiekiamas visur ir visomis priemonėmis. Šia prasme namų kino platformos, turinčios tokią ekonominę galią ir galimybę patekti bet kur, gali daug nuveikti. Jos gali sukurti ateities kiną. Su sąlyga, pabrėžiu, kad suteiks kūrėjams visišką laisvę.

 

Režisierius Guillermo del Toro

 

Patinka mums tai ar ne – nebegyvename monokultūrinėmis sąlygomis. Su savo nešiojamais ekranais irgi esame suaugę; jie yra mūsų „aš“, beveik kaip tapatybės dokumentas, tarytum mūsų biologinis pratęsimas, todėl jie atlieka visai kitokią funkciją nei didysis ekranas. Mažasis ekranas su mumis yra beveik 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Vien dėl to jis šią kovą „laimi“.

 

 

Parengė Ilona Vitkauskaitė

„Sight&Sound“