Kinas karo sąlygomis
Kaip tik rengėme pirmąjį šių metų „Kino“ numerį: tekstai užsakyti, tačiau viskas staiga sustojo... Autoriai nebepajėgė normaliai tęsti darbo, bendravau kone su kiekvienu, nes jiems, kaip ir man, viskas staiga nebeteko prasmės. Taigi pirmojo numerio rengimo darbai užstrigo – visą dieną sekėme žinias, klausėmės interviu, rūkėme arba pradėjome rūkyti. Mūsų „normalus“ gyvenimas nustojo egzistavęs, dauguma visuomenės ėmė gyventi Ukrainos ir jos žmonių gyvenimą.
Tačiau kasdien stebint, kaip nepasiduoda ukrainiečiai, mums irgi reikėjo susiimti. Mūsų redakcijai taip pat, juo labiau kad kovo 4 d. (dar neprasidėjus karui) buvo suplanuota Irynos Tsilyk dokumentinio filmo „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ („ Земля блакитна, ніби апельсин“) premjera Lietuvoje. Filmo rodymas iškart tapo pilietine akcija: mūsų žurnalo viršelis pasipuošė kadru iš filmo, visi pinigai už filmo bilietus buvo aukojami kino kūrybinės grupės įsteigtam fondui.
Kultūros žmonės suprato, kad realiame Ukrainos fronte padėti negali, tačiau gali kovoti kitame fronte – kultūros.
Irynos Tsilyk filmas, virtęs akcija, tapo tik pradžia. Didžiausias Lietuvos tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“, vykęs kovo 24 – balandžio 3 d., reagavo greitai ir parengė penkių filmų programą #STANDWITHUKRAINE. Joje buvo parodyti Valentyno Vasyanovychiaus, Natalyos Vorozhbit, Antonio Lukichiaus filmai, taip pat prisimintas rusų Mariupolyje nužudyto Manto Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis“ (2016).
O gegužės 10 d. prasidėjo Ukrainos kino dienos. Projektą organizavo Lietuvos kino centras (LKC). Visos kino seansų metu surinktos lėšos už parduotus bilietus buvo skirtos ukrainiečių paramos fondui „CinemaAid“. Per prsitatymą LKC vadovas Laimonas Ubavičius priminė ir kitą institucijos iniciatyvą: Ukrainos piliečiams, kino kultūros ar meno kūrėjams buvo sudaryta galimybė teikti paraiškas individualioms stipendijoms gauti. Šių stipendijų tikslas – palaikyti Ukrainos kino ar meno kūrėjų kūrybinę veiklą, skatinti bendradarbiavimą su Lietuvos kino bendruomene kino kultūros ar meno bei kino kultūros sklaidos srityse.
Ukrainos kino dienų kuratorė Anna Burdina, šiuo metu apsistojusi Vilniuje, teigė bandžiusi parinkti kuo naujesnius filmus, kad žiūrovai susipažintų su dabartinės Ukrainos realybe, ypač gyvenimą šalyje po 2014-ųjų Krymo ir Donbaso regionų aneksijos, kurią įvykdė RF. „Nusprendžiau parodyti filmus ne tik apie karą Ukrainoje. Žmonės ir taip skaito daug naujienų, žino mūsų miestų pavadinimus ir apie baisius įvykius mūsų šalyje. Norėjau pristatyti Ukrainos žmones, kurie dabar visa tai išgyvena, kenčia ir gina savo šalį“, – teigė Burdina.
Ir iš tiesų, nors programą tesudarė penki filmai, per juos dėliojama gana plati Ukrainos kino ir visuomenės mozaika. Nuo dokumentinio filmo „Ši liūtis niekada nesibaigs“ („Цей дощ ніколи не скінчиться“, rež. Alina Gorlova, 2020) iki gyvenimiškų, t. y. tragiškų ir tragikomiškų situacijų Antonio Lukichiaus filme „Neįgarsintos mintys“ („Мої думки тихі“, 2019) ar Natalyos Vorozhbit novelių rinkinio „Blogi keliai“ („Погані дороги“, 2020) iki filmų apie vaikus ir vaikams. Beje, Katerynos Gornostai „stop-zemlia“ (2021) buvo įsigytas platinimui Lietuvoje.
Nors karas Ukrainoje vyksta nuo 2014-ųjų, o filmai kurti po jų, žavi Ukrainos kūrėjų nuoširdumas, fiksuojamas realistinis gyvenimas karo fone, išvengiant per didelio dramatizmo ir patoso. Šie filmai – tarsi ukrainiečių visuomenės mikrokosmosas, įrodymas, kad šios tautos gyvenimas tęsiasi ir tęsis, kad jų kultūra ir identitetas niekada nebuvo ir nebus sunaikinti.
Žavi ir kūrėjų humoro jausmas, kartais net ir makabriškas, tačiau kasdien sekant naujienas iš Ukrainos, daugelis staiga suvokė, kad ukrainiečiai net ir karo fone atsiskleidė kaip tauta, turinti nuostabų humoro jausmą. Gebantys pasijuokti ir iš agresoriaus, ir iš pačių savęs.
Mano mėgstamiausi filmai - dramaturgės Natalyos Vorozhbit „Blogi keliai“ ir Alinos Gorlovos dokumentinis „Ši liūtis niekada nesibaigs“. Pirmojo filmo režisierė sugeba labai tiksliai artikuliuoti ne tik karo tragizmą, bet ir jo absurdą. O panaudojusi savo pagrindinį grinklą diktofoną ir surinkusi žmonių liudijimus, ji parašė ne tik pjesę ir sukūrė filmą, bet įeis į istoriją ir kaip savojo laiko liudininkė. Tarytum Svetlana Aleksijevič, rašiusi savo romanus, remdamasi autentiškais atisiminimais. Vorozhbit įrašyti žmonių liudijimai leido dramaturgei ir kino režisierei sukurti be galo autentišką filmą, prilygstantį pačiam gyvenimui. Filme nėra aiškios ribos tarp juodo ir balto. Kiekviena novelė – vis kito žmogaus tragedija, nesirenkant nei lyties, nei tapatybės. Tačiau kartu tai filmas apie gyvenimą, nugalintį mirtį. O tai teikia vilties…
Gorlovos dokumentinis darbas Ukrainos karo kontekste atrodo pranašiškai. Nors pagrindinio herojaus Andrejaus Suleimano gyvenimą vienas po kito keičia tragiški įvykiai, režisierė sugeba išlaikyti pusiausvyrą tarp jo savanorystės karo metu ir įprastos kasdienės rutinos.
Žiūrint Gorlovos filmą vis neapleido mintis, kad RF karas Ukrainoje parodė visos Europos veidą ir net mentalitetą: pasirodo, iš tikrųjų egzistuoja A Europa ir B Europa, o gal net ir C. Režisierė, siedama paradoksalius vaizdus (Ukrainos kariai ir „Pride“ eitynių dalyviai Vokietijoje), perteikia dabartinį paradoksalų Europos valstybių požiūrį į kitą Europos šalį – Ukrainą.
Regis, nenumaldomai artėjantį karą nujautė tik postsovietinės Europos šalys, o dabar tai – jau pasaulinė tragedija, mat įtakingiausios valstybės nesugebėjo pasimokyti iš baisiausių istorijos klaidų, taigi vėl esame nublokšti į praeito amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį. Ir vėl vyksta kone tos pačios diskusijos su diktatoriumi. „Ši liūtis niekada nesibaigs“ parodo, kad RF Sirijoje vykdyta „specialioji operacija“ tapo karo su Ukraina repeticija, o imperialistinis mąstymas ir užmačios niekur nedingo.