Šalininkas (The Sympathizer)

Kapitonas (puikus Hoa Xuande) – vietnamietės ir prancūzo sūnus, baigęs Amerikos universitetą ir tapęs dvigubu agentu, šnipinėjantis savo viršininkui, paranojiškam Generolui (Toan Le), CŽV ir komunistų naudai. Jis tiki, kad naujame komunistų lygybės pasaulyje pagaliau taps visateisiu visuomenės nariu, o ne, kaip iki šiol, niekinamu mišrūnu ar antrarūšiu azijiečiu. Tačiau 1975 m. žlugus Pietų Vietnamui (šiais įvykiais prasideda serialas), užuot šventęs pergalę, Kapitonas priverstas bėgti į Ameriką ir toliau sekti Generolo veiklą bei bandymus susigrąžinti valdžią emigracijoje.

Du Kapitono bičiuliai (ir jo antrininkai) – įsitikinęs antikomunistas desantininkas Bonas (Fred Nguyen Khan), kuris taip pat pabėga į JAV ir dalijasi skurdžiu būstu su pasakotoju, ir rafinuotas intelektualus kairysis Manas (Duy Nguyen), liekantis Saigone ir iš ten vadovaujantis herojaus veiksmams, – išreiškia jo šizofrenišką mąstymą ir sąžinę. Kadaise draugai prisiekė vienas kitam amžiną ištikimybę, sekdami Dumas muškietininkų pavyzdžiu (prancūzų kolonijinis palikimas). Dabar du iš jų yra priešingose barikadų pusėse, o trečiasis – pačiame viduryje, ugnies linijoje. Visiems jis yra ir draugas, ir priešas.

Vienas įdomesnių serialo sprendimų ­– tas, kad Robertas Downey jaun. atlieka visų baltaodžių vyrų vaidmenis. Pirmiausia jis – Klodas, CŽV agentas, ekscentriškas kaip Hunteris S. Thompsonas. Paskui jis – rasistas Orientalistikos katedros vedėjas, taip pat karo veteranas, tapęs senatoriumi „Napalmo Nedu“. Downey su polėkiu vaidina visus karikatūriškus personažus, bet labiausiai savo stichijoje jis yra kaip „Kaimelio“ ­– Franciso Fordo Coppolos ir jo „Šių dienų apokalipsės“ kūrimo parodija – režisierius. Šis Park Chan-wookui būdingas siurrealizmo elementas veikia keliais lygiais. Kiekvienas Amerikos hegemonijos aspektas – politika, kultūra, mokslas ir t. t. – turi tą patį veidą. Tai skirtingi amerikietiškojo imperializmo įsikūnijimai. Downey vaidmenys taip pat yra tarsi replika Holivudo požiūriui į azijiečių personažus ir aktorius, kuriems anksčiau buvo pagailima net poros sakinių, o vienas aktorius ar statistas vaidindavo kelis personažus.

Už Kapitono mandagumo, korektiškumo ir šnipo atsargumo slypi sumišimas, beveik vaikiškas orientacijos ir žemės po kojomis praradimas. Užtat jis nėra patikimas pasakotojas – kažkas nuolatos slepiama ne tik nuo kitų personažų, bet ir mūsų, žiūrovų. Pats serialas taip pat ieško tapatybės. Tai ir komedija, ir tragedija, ir politinė satyra, ir istorinis pasakojimas, ir šnipų trileris. Park Chan-wookas pasitelkia visus savo, formalisto, talentus, kad sukurtų vizualiai kontrastingą istoriją: galima atpažinti režisieriaus gebėjimą sklandžiai laviruoti tarp skirtingų emocinių ir žanrinių registrų. Tačiau vos tik jis perduoda kamerą kitiems režisieriams (ketvirtą seriją režisavo Fernando Meirellesas, o penktą–septintą – Marcas Mundenas), išlaikyti nuoseklumą darosi vis sunkiau ir viskas šiek tiek pabyra.

Nepaisant to, „Šalininkas“, sukurtas pagal Pulitzerio premija apdovanotą Viet Thanh Nguyeno to paties pavadinimo romaną, – ambicingas kūrinys, parodantis, kaip veikia „minkštoji“ kultūrinio imperializmo galia, ir polemizuojantis su Holivudo kanonu. Jis taip pat pasitelkia Kurto Vonneguto antikarinį absurdą, prisiliečia prie tapatybės politikos šaknų ir klausia, ką apskritai reiškia tapatintis su kuo nors. Pasirodo, svarbiau ne tai, už ką esame pasirengę mirti, o tai, kodėl galiausiai pasiryžtame gyventi toliau, – žmogiškieji ryšiai Park Chan-wookui visuomet svarbiau už ideologiją.