Moterų pragaras (Piekło kobiet)

Serialo centre – gyvenimo būdo žurnalo redaktorė Helena Vrublevska (Agata Turkot), besimėgaujanti privilegijuotu gyvenimu, kol vienas laiškas priverčia pažvelgti į pasaulį, kurio iki tol, regis, nepastebėdavo. Po kabareto šokėjos mirties dėl nelegalaus aborto prasidedantis tyrimas pamažu atveria vis platesnį socialinį peizažą. Nusikaltimas tėra atspirties taškas, o kiekviena nauja detalė rodo visuomenę, kurioje moterų likimus lemia ne tik įstatymai, bet ir klasė, pinigai, reputacija, vyrų priimami sprendimai bei prievarta, apie kurią viešai nekalbama.

Didžiausias serialo privalumas yra pasirinktas pasakojimo būdas. „Moterų pragaro“ kūrėjos nesitenkina vien socialine diagnoze – jos nuosekliai konstruoja kriminalinę intrigą, kuri išlaiko įtampą net tada, kai žiūrovas jau seniai supranta, jog svarbiausias klausimas nėra tai, kas kaltas dėl vienos moters mirties. Kur kas svarbiau, kokia visuomenė tokią mirtį apskritai padarė įmanomą. Taigi detektyvinis siužetas tampa ne tik dramaturginiu varikliu, bet ir būdu sluoksnis po sluoksnio atverti pasaulį, kuriame smurtas prieš moteris įaugęs į pačią socialinę tvarką. Toks sumanymas neatsitiktinis: režisierė Anna Maliszewska ne kartą yra sakiusi, kad jai rūpėjo ne muziejinė tarpukario rekonstrukcija, o gyvi žmonės ir jų pasirinkimai, vis dar atpažįstami šiandien. Pasirinktas kriminalinio serialo formatas įdomus ir dėl kitos priežasties. Klasikiniame detektyve paprastai ieškoma vieno kaltininko ar konkretaus atsakymo. „Moterų pragare“ ši schema ardoma. Kuo ilgiau tęsiasi tyrimas, tuo aiškiau darosi, kad vieno kaltininko nėra.

Prie šio įspūdžio prisideda ir itin nuosekliai kuriama serialo atmosfera. Kamera nuolat juda tarp prabangių salonų, redakcijų, ankštų nuomojamų kambarių ir nelegalių abortų kabinetų, leisdama pajusti ne tik skirtingus socialinius sluoksnius, bet ir juos skiriančią prarają. Scenografija bei kostiumai neapsiriboja epochos iliustravimu – jie tampa socialinės hierarchijos ženklu, primenančiu, kad teisė rinktis anuomet buvo privilegija. Serialo Varšuva – gyvas miestas, kuriame personažai myli, klysta ir bijo taip pat, kaip šiandien.

Tačiau norėdamos kuo aiškiau artikuliuoti temą, kūrėjos kai kada ją supaprastina. Tad personažai kartais ima reprezentuoti skirtingas pasaulėžiūras, dialogai įgauna deklaratyvumo, o kai kurios scenos primena kruopščiai surežisuotas mizanscenas, kuriose simbolinė prasmė svarbesnė už kasdienio gyvenimo netikėtumą. Nors vietomis ir priartėdamas prie teatro, serialas nepraranda emocinio paveikumo.

Šį balansą išlaikyti padeda aktorių ansamblis. Agata Turkot savo Helenos nekuria kaip vienmatės herojės. Ji – nei iš anksto apsisprendusi kovotoja, nei moralinis autoritetas. Priešingai, Helena mokosi matyti pasaulį, kuris iki tol egzistavo greta, bet ne jos akiratyje. Panašiai konstruojami ir antraplaniai personažai – jie leidžia skirtingoms moterų patirtims išryškėti ne kaip vienam pasakojimui, bet kaip skirtingoms sistemos variacijoms.

Režisierė Anna Maliszewska yra pabrėžusi, kad 4-asis dešimtmetis jai buvo veikiau pretekstas kalbėti apie klausimus, kurie iki šiol išlieka politiškai ir visuomeniškai skausmingi – moters teisę į savo kūną ir laisvę priimti sprendimus. Neatsitiktinai ji vengia paversti serialą vienpuse deklaracija apie abortus. Ir nori parodyti, kaip sunku apie šias temas kalbėti visuomenėje, kurioje jos tapusios ideologinės kovos lauku.

„Moterų pragaras“ pasirodė ne kultūriniame vakuume. Per pastarąjį dešimtmetį moterų teisės Lenkijoje tapo viena aštriausių viešųjų diskusijų temų – nuo sugriežtinto abortų reguliavimo ir masinių protestų iki nuolat atsinaujinančių debatų apie valstybės, Bažnyčios ir individo santykį. Tad serialas veikia kaip priminimas, kad istorija baigiasi tada, kai baigiasi priežastys ją pasakoti