Našlės įlanka (Widow’s Bay)

Tomas – skeptikas, kilęs ne iš salos, o iš žemyno, todėl netiki vietos prietarais ir į salą mėgina pritraukti būrius turistų. Juk net prakeiksmas šiais laikais galėtų virsti įtikinama rinkodaros kampanija. Be kartais komiškos, kartais šiurpą keliančios kovos su antgamtiniais reiškiniais, jis sprendžia ir asmenines problemas – vis dar gedi mirusios žmonos bei augina nuolat problemų keliantį paauglį Evaną.

Serija po serijos Tomas susiduria su sveikam protui vis labiau nesuvokiamais reiškiniais. Kai į salą pagaliau atvyksta „The New York Times“ žurnalistas, turintis sukurpti jos likimą pakeisiantį straipsnį, ima dėtis keisti dalykai. Jūroje pradingęs žvejys, Tomą persekiojanti, šiurpią sireną primenanti negyvėlė, po dvidešimties metų prisikėlęs jaunų moterų žudikas, kurio nenugalabija net ugnis, ekshumuotas ir vis dar kvėpuojantis, prieš tris šimtus metų sielą velniui pardavęs pirmasis miestelio meras – tik dalis reiškinių. Ir nors iš pradžių serialo kūrėjai neatskleidžia, ar tai nutinka tik Tomui ir dar keliems pagrindiniams veikėjams, ilgainiui imame suprasti – ir prakeiksmas, ir nepaaiškinami įvykiai „Našlės įlankos“ visatoje yra tikri.

Svarbų vaidmenį seriale vaidina ir pati sala. Ji – visavertis personažas, izoliuojantis gyventojus ir primenantis, kad nuo blogio nepabėgsi – su juo reikia susidurti akis į akį. Apleistas uostas ir mistiškas rūkas, blausiai apšviestos gatvės ir tamsūs miškai ne tik kuria šiurpią atmosferą, bet ir perspėja, kad kai kurie prietarai negali būti sulaužyti. Pavyzdžiui, tikėjimas, kad saloje gimęs žmogus žus vos ją palikęs.

„Našlės įlanka“ nuolat balansuoja tarp siaubo ir komedijos, tačiau vienas žanras neužgožia kito. Čia beveik nėra netikėtų ar staigių posūkių tam, kad žiūrovas nerimastingai krūptelėtų. Kaip nėra ir humoro vien įtampai išsklaidyti. Juokingi dialogai, absurdiškos situacijos ir ekscentriški miestelio gyventojai tampa natūralia pasaulio dalimi. Būtent todėl serialas atrodo ne kaip siaubo istorija su komiškais intarpais, o kaip vientisas žanrų derinys, kuriame ir humoras, ir baimė, ir egzistencinis nerimas groja tuo pačiu smuiku.

Neatsitiktinai serialas lyginamas su „Tvin Pyksu“, „Nasrais“ ar net „Parkais ir poilsiu“ („Parks and Recreation“). Iš pirmojo jis pasiskolina mažo miestelio paslapties atmosferą, iš antrojo – bendruomenės (mero) bandymą gyventi tarsi grėsmės nebūtų, iš trečiojo – meilę keistuoliams.

Prie to, žinoma, prisideda ir sumanymo autorė Katie Dippold, iki šiol daugiausia kūrusi komedijas, pavyzdžiui, parašiusi ne vieną „Parkų ir poilsio“ seriją ar buvusi tarp „Vaiduoklių medžiotojų“ (2016) perdirbinio scenarijaus autorių. „Našlės įlankos“ projektą ji vystė daugiau nei dešimtmetį, todėl humoras čia nugludintas. Tai pagrindinis būdas parodyti, kaip žmonės prisitaiko prie absurdiškos realybės ir juokauja, nes kitaip gyventi būtų neįmanoma.

Negalima praleisti ir puikios Tomą įkūnijusio Matthew Rhyso, pelniusio „Emmy“ apdovanojimą už vaidmenį seriale „Amerikiečiai“ („The Americans“), vaidybos – aktorius subtiliai perteikia žmogų, kuris visomis išgalėmis stengiasi mąstyti racionaliai, nors aplinkinis pasaulis vis atkakliau jį verčia abejoti sveiku protu.

Neatsitiktinai serialą socialiniame tinkle „X“ pagyrė ir pats Stephenas Kingas, pabrėždamas, kad jis tęsia amerikietišką mažų miestelių mitologijos tradiciją. Tačiau tai daro savaip, nesistengia būti nei baisiausias, nei juokingiausias. „Našlės įlanka“ kuria pasaulį, į kurį norisi sugrįžti dėl jo gyventojų, keistenybių ir pačios salos, nes jie tokie pat įdomūs, kaip ir legendos, kuriomis gyvena.