Ribų tyrinėjimai

 

Klausiu režisierę, kokia jos nuotaika bei lūkesčiai, ir ji atsako, kad antras kartas filmavimo aikštelėje lengvesnis: „Praėjo penkeri metai nuo pirmojo filmo „Devintas žingsnis“. Jaučiuosi drąsiau ir nėra to „mirk arba gyvenk“ jausmo. Viskas šiek tiek paprasčiau, ir pats procesas lengvesnis. Atrodo, sunkiausi dalykai jau išgyventi kuriant pirmąjį filmą, ir jei tada nenumiriau, tai ir dabar nenumirsiu.“

 

Ir tikrai, režisierė spinduliuoja ramybe, nors prisipažįsta, kad jai nesvetimas ir kūrybiškas nerimas. Tik šiandien filmavimo aikštelėje jo nejausti. Matyt, prisideda ir įvairesnė Pužauskaitės patirtis: be ilgametražio ir kelių trumpametražių filmų, ji yra pirmoji intymumo koordinatorė Baltijos šalyse, dirbusi ir su užsienio, ir su lietuviškais kino projektais. Lietuvoje dirbančių intymumo koordinatorių gretos pasipildė, ir anksčiau egzotiškai skambėjusios profesijos atstovų dabar sutiksi dažnoje lietuviško filmo aikštelėje. „Nauja karta supranta, kad reikia intymumo koordinatorių – tai jau nebestebina. Kai pradėjau, net nesitikėjau, kad šis dalykas prigis Lietuvoje, galvojau, kad daugiausia dirbsiu užsienio filmuose. Buvo smagu, kai Marija Kavtaradze pakvietė dirbti prie „Tu man nieko neprimeni“, po to atsirado ir daugiau filmų. Dabar jau esame aš, Virginija Vareikytė ir Jelena Grišina“, – vardija koleges Pužauskaitė.

 

„Intymumo“ istorija turi meta elementą: pagrindinė filmo veikėja Elena (Lina Rastokaitė) padeda aktoriams filmuojant intymias scenas – dirba intymumo koordinatore. Tą dieną, kai lankausi Užutrakyje, buvo filmuojamas jos darbas fikcinio filmo filmavimo aikštelėje. Visa tai kėlė šiek tiek siurrealų jausmą: kuris komandos narys yra aktorius, o kuris – darbuotojas?

 

Filmo istorijoje viskas pasikeičia, kai paaiškėja, kad Elenos partneris Audrius (Darius Gumauskas) yra priklausomas nuo sekso. Elenai tenka nelengva užduotis – laviruoti tarp noro padėti, suprasti ir savo jausmų bei klausimų, kuriuos ši patirtis kelia. Jai tenka iš naujo įvertinti save ir savo galimybes. Režisierė patikslina, kad filmas nėra apie pačią priklausomybę nuo sekso – tai būdas kalbėti apie prieraišumą ir dviejų žmonių santykį. „Ši tema atsirado ne iš darbinės patirties. Iškart, kai baigėme filmuoti „Devintą žingsnį“, jau buvau užsirašiusi kai kurias mintis. Po to dalyvavau mokymuose, teko sutikti daug žmonių, susidūrusių su šia problema, sužinojau, kaip ji pasireiškia šeimose. Mačiau, kad tai ypač paliečia moteris santykiuose su nuo sekso priklausomais partneriais. Tokiose situacijose atsidūrusios moterys turi tam tikrų bendrų bruožų – jos perima su priklausomybe gyvenančių žmonių žvilgsnį į pasaulį. Ir labai įdomu, kad daug vyrų tokias moteris vadina isteriškomis, nesupranta, kodėl jos pyksta. Panorau šią temą išlukštenti“, – pasakoja Pužauskaitė.

 

Prie projekto prisijungė scenaristė Birutė Kapustinskaitė, ir viskas, pasak Pužauskaitės, stojo į vietas. Priklausomybė yra tema, jei ir netiesiogiai, pažįstama kiekvienam. „Intymume“ Pužauskaitė nori išvengti supaprastinto žvilgsnio ir įsigilinti į niuansus, kuriuos patiria su priklausomybe gyvenantys žmonės ir jų artimieji. „Apie priklausomybes nesinori kalbėti kraštutinumais – dažniausiai priklausomybė yra tarp mūsų, arti.“

 

Noras nerti giliau ir panagrinėti subtilybes nulėmė ir pagrindinės filmo veikėjos Elenos brandų amžių. „Jei ji būtų jaunas žmogus, daug dalykų galėtum sutapatinti su aistra, jaunatviškumu. Bet nesinorėjo kurti paaugliško filmo, norėjosi suprasti, kokius pasirinkimus žmonės daro arba nedaro tada, kai yra labiau įsitvirtinę gyvenime, kokios vertybės jiems tuo metu svarbios. Kai tau penkiasdešimt, į paviršių iškyla visai kiti dalykai. Yra daug moterų objektyvizavimo, klausimų apie grožį, estetiką, meilę sau, kaip tu save matai. Visa tai įdomu šiame kontekste, nes jauni kūnai diktuoja viena, o brandesnio amžiaus žmones veikia kas kita.“

 

Filmas, atrodo, klausia: kur baigiasi meilė ir prasideda savęs praradimas? Pužauskaitė sako, kad bendraudama su moterimis iš įvairių šalių, gyvenančiomis su nuo sekso priklausomais partneriais, vis grįždavo prie to paties: „Galima tiek daug atleisti. Gal tai tikrai yra meilė. Bet kur ta riba? Jei žmogus atleidžia, nors riba peržengta – kur pasiaukojimas, o kur meilė? Filmas turi kryptį, bet bandau palikti neapibrėžtumo.“

 

Dirbant su Kapustinskaite ir daug diskutuojant scenarijus patyrė tam tikrų transformacijų. „Pirmas variantas buvo kitoks – principai, idėjos, bet viskas kitaip. Tada Birutė jį perrašė. Turėjome ir scenarijaus daktarę (script doctor), kuri dalyvavo beveik kaip porų terapeutė – ji mums parodydavo tai, ką aš ir Birutė darome geriausiai. Manau, mes gana skirtingos: aš labiau neurotiška, Birutė turi sveiką humoro jausmą – įdomu, kaip tai atsispindės filme. Mes papildome viena kitą. Buvo labai įdomu, pažinau pasaulį Birutės akimis.“

 

Klausiu Pužauskaitės, ar šį atvirumą idėjoms ji taiko ir darbe su aktoriais? „Ypač su aktoriais, – sako ji, – juk ne man reikia stovėti prieš kamerą, jie bus tie personažai su savo jausmais ir mintimis, tad noriu, kad jie darytų sprendimus. Mes anksti pradėjome repetuoti, nes personažo sukūrimui reikia laiko.“ Bet pabrėžia, kad, nepaisant jos patirties, režisierės ir intymumo koordinatorės vaidmenys nėra tapatūs: „Kai esi koordinatorė, pajunti kiekvieną asmeniškai, pasikalbi, jauti tą žmogų, jo ribas, atsiranda bendrumas. Kaip režisierė neturiu laiko taip įsigilinti į žmogaus vidų – suki galvą, kaip dėlioti sceną, kokia ji turėtų būti. Anksti supratau, kad suderinti abu vaidmenis neįmanoma. Jie labai skirtingi. Be to, reikia palikti aktoriams erdvės jaustis saugiai ir atsižvelgti į jų pastabas ar nusiskundimus – intymumo koordinatorius ir yra tas tarpininkas tarp aktorių ir režisieriaus.“ Tad, be abejo, „Intymumo“ aikštelėje yra ir intymumo koordinatorė.

 

Užutrakyje komanda darbavosi dar kelias dienas, tada traukė toliau. Permainingi vasaros orai nepadėjo – kai kurias scenas mieste teko perfilmuoti. Tačiau apskritai darbai vyksta pagal planą. Filmavimo aikštelėje turbūt nėra laiko galvoti apie ateities projektus, bet klausiu Pužauskaitę, ar dar norėtų panagrinėti priklausomybės temą. Gal net būtų triptikas? „Ši tema žavi mane – gali būti triptikas. Viena mintis jau sukasi galvoje. Kokia ji, dar anksti kalbėti.“

 

Ko režisierė palinkėtų lietuviškam kinui, į kurį po studijų JAV ir tarptautinės patirties dabar grįžta? „Smagu, kad Andrius Blaževičius su savo trečiu filmu sulaukė tokios sėkmės, taip pat Ignas Miškinis su „Pietinia kronikas“, – smagu, kad yra tiek įvairovės. Nežinau, ko galima linkėti, nes lietuviškam kinui ir taip sekasi gerai.“