Žvaigždžių miestelis (Star City)

Nors neseniai pasirodžiusio „Apple TV“ miniserialo „Žvaigždžių miestelis“ pavadinimas nurodo į Jurijaus Gagarino vardu pavadintą kosmonautų rengimo centrą, paties Gagarino jau nebėra, jo mitas čia taip pat neegzistuoja – jį pakeičia kasdienybė tų, kurie liko gyventi jo šešėlyje.

Paradoksalu, bet tokį serialą šiandien turbūt gali kurti tik Vakarų kūrėjai. Dabartinėje Rusijoje, kur sovietinė praeitis vėl tapusi valstybės kuriamu didybės mitu, o propaganda – kasdienybe, vargu ar atsirastų erdvės pasakojimui, kuriame kosmoso programa rodoma ne kaip triumfo istorija, o kaip žmonių gyvenimas totalitarinėje sistemoje. Tačiau jo negalėtų sukurti ir kuri nors posovietinė valstybė, nes mūsų santykis su Sovietų Sąjunga dar pernelyg tiesioginis ir skausmingas bei, suprantama, pernelyg susijęs su dabarties karu, kad į tą epochą galėtume žvelgti iš šalies. Tik Vakarams Sovietų Sąjunga tebėra dar nepažinta teritorija.

„Žvaigždžių miestelis“ nėra istorinė rekonstrukcija. Serialo kūrėjai pasilieka keletą istorinių atramos taškų, tačiau kuria alternatyvų pasaulį. Šis pasaulis amerikiečių vaizduotėje funkcionuoja kaip fikcija, tačiau Lietuvos žiūrovui jis įgauna kitą dimensiją. Serialas filmuotas Vilniuje, todėl fikcinė Sovietų Sąjunga nuolat persidengia su labai konkrečia mūsų miesto ir mūsų pačių atmintimi. Vieni žiūrovai matys tik scenografiją, kiti atpažins vietas, kurios sovietmetį dar mena ne iš archyvų, o iš asmeninės patirties.

Tačiau „Žvaigždžių miestelis“ įtikina ne todėl, kad kruopščiai rekonstruoja sovietinę buitį, o todėl, kad jame sąmoningai atsisakoma herojinio pasakojimo. Istorinės figūros tėra atspirties taškai. Personažai, net ir akivaizdžiai turintys realius prototipus, nėra sukaustyti jų biografijų. Kūrėjus domina ne tai, kas iš tikrųjų nutiko, sakykime, Sergejui Koroliovui ar Aleksejui Leonovui, bet kokius pasirinkimus galėjo daryti žmonės sistemoje, kurioje kiekvienas profesinis pasiekimas neišvengiamai tampa politiniu įvykiu.

Ryškiausias pavyzdys – Rhyso Ifanso kuriamas Vyriausiasis konstruktorius. Personažas akivaizdžiai remiasi Sergejaus Koroliovo biografija, tačiau kūrėjai sąmoningai jo neįvardija. Jis nėra nei neklystantis genijus, nei sovietinės mokslo pažangos simbolis. Priešingai – tai žmogus, nuolat priverstas derėtis su valdžia ir labiau primenantis pavargusį intelektualą. Kitą sistemos veidą įkūnija Annos Maxwell Martin suvaidinta Liuda Raskova, vadovaujanti Žvaigždžių miestelio KGB skyriui. Liudmilą sunku būtų apibrėžti tik kaip sadistę – tai žmogus, nuoširdžiai tikintis sistemos logika. Būtent todėl jos ramybė ir šaltas racionalumas kelia daugiau nerimo nei atvira prievarta. Neatsitiktinai britų kritikai šį vaidmenį išskyrė kaip vieną stipriausių seriale. Tačiau bene įdomiausias personažas – jaunoji Irina Morozova (Agnes O’Casey). Kitaip nei Liudmila, ji dar tik mokosi gyventi pagal sistemos taisykles. Iš pradžių atrodo, kad Irina bus tradicinė „gerojo žmogaus blogoje sistemoje“ herojė, tačiau kūrėjai ir čia išvengia klišės. Kiekvienas jos pasirinkimas vis labiau parodo, kaip totalitarinė valstybė keičia ne tik žmogaus elgesį, bet ir jo moralinę poziciją.

Nė vienas iš šių personažų nėra „teisingas“. Vyriausiasis konstruktorius daro kompromisus, Liudmila neabejoja sistema, Irina pamažu išmoksta gyventi pagal jos taisykles. Net šalutiniai personažai – kosmonautai, jų žmonos, inžinieriai – retai turi galimybę rinktis. Dažniau tenka rinktis tarp blogo ir dar blogesnio sprendimo. Taigi seriale nėra nei aiškių aukų, nei aiškių budelių – tik žmonės, kurių moralę nuolat koreguoja institucijos.

Ne vienas kritikas „Žvaigždžių miestelį“ pavadino paranojišku politiniu trileriu, savo atmosfera primenančiu HBO „Černobylį“. Mat didžioji veiksmo dalis rutuliojasi kabinetuose, butuose ar kamerose. Bene paradoksaliausia, kad vienintelė vieta, kurioje personažai bent trumpam atrodo išsilaisvinę iš sistemos, yra kosmosas, t. y. kuo toliau nuo Žemės, tuo mažiau Sovietų Sąjungos.

Dalis recenzentų priekaištavo, kad sovietų personažai kalba angliškai, tačiau man šis sprendimas netrukdė. Veikiau priešingai. „Žvaigždžių miestelis“ neapsimeta dokumentine rekonstrukcija, anglų kalba čia tampa tokiu pačiu susitarimu su žiūrovu kaip ir alternatyvi istorija. Kur kas svarbiau, kad serialas įtikina savo vidine logika, o ne išorinėmis autentiškumo imitacijomis. Kai pasakojimas veikia, kalba tampa antraeiliu dalyku.