Karo žirgas
(War Horse)

Jausminga, humaniška ir senamadiška – gerąja šio žodžio prasme. Apie tai, kad grožis gali išgelbėti pasaulį net tada, kai tas pasaulis nenori būti gelbstimas. Veiksmas prasideda kalvotose Devono lankose, kur visai netikėtai gimsta ypatingas kumeliukas. Jis grakštus, greitas, laisvas ir išdidus, visai nereikalingas valstiečiams, sunkiai dirbantiems akmenuotą žemę. Ir galai žino, kas privertė seną šlubą fermerį atiduoti visas savo ginėjas už tą nepraktišką ir laukuose nepritaikomą ristūną, – užsispyrimas, slaptas laisvės troškimas ar tiesiog noras leisti sau tokią prabangą. Grįžęs namo, jis suprato savo klaidą, nes realybė neleido fantazuoti. Užtat jo sūnui Albertui žirgas tapo svajonės įsikūnijimu ir draugu, su kuriuo jis galėjo pajusti tikrą laisvę. Suprasti, kad be juodo valstietiško darbo pasaulyje dar yra ir džiaugsmas.

O paskui prasideda karas. Pirmasis į karą išeina žirgas. Vėliau – jaunasis jo šeimininkas. Jų istorijos plėtojasi paraleliai, žirgas tampa narsumo simboliu, pabrėžiančiu, kad ir karo purve žmonės išsaugo tikėjimą gėriu ir grožiu, meilę ir atsakomybę už tai, ką myli. Idėja ne nauja, bet verta to, kad ją nuolat primintų. Aplink žirgą režisierius supina mažas noveles, iš karo pilkumos ir dūmų ištraukia epizodinius personažus, kurie įstringa žiūrovų atmintyje net tada, kai neturi vardų, o jų veidus dengia šalmų šešėliai. Teoriškai tie, pas kuriuos pakliūva ristūnas, yra priešai, iš tikrųjų – žmonės, kurie nenori žudyti. Senas vokietis eilinis duoda britų žirgams vardus, nors jam primenama, kad negalima duoti vardų tiems, kurie greit virs dvėseliena, nes karo mašinos ratai traiško žemę ir gyvybes – žmonių ir žirgų. Jaunas britų kapralas eina į niekieno žemę, nes negali ramiai žiūrėti, kaip apraizgytas spygliuotomis vielomis dejuoja negalintis pasikelti žirgas. Epizodas su vielos žirklėmis tampa priminimu, kad žmonės nėra priešai, tokiais juos pavertė tik niekam nereikalingas karas.

Filmas tiesiog vizualiai tobulas – prislopintos spalvos, jokių kompiuterinių fokusų, švelniai pilka taikaus kraštovaizdžio atmosfera, kai žybsi rasa ant akmeninių tvorų ir virš šaltos jūros tvyro horizonto rūkelis. Karo epizodai nuspalvinti kitomis – purvo ir dūmų spalvomis, girgždančios mašinos geležiniais ratais graužia žemę ir naikina viską, kas gyva. Pilki šalmai, nuogi apanglėję medžių kamienai, baimės kupinos jaunų kareivių akys ir baisus jausmas patyrus, ką reiškia nužudyti žmogų. Sentimentų daug. Bet jie natūraliai kyla iš situacijų, charakterių susidūrimų, bendros istorijos nuotaikos. Spielbergas nebando manipuliuoti žiūrovų emocijomis, jis tiesiog sąžiningai pasakoja siužetą, kuriame dramatizmas – pagrindinė varomoji jėga. Jis sako, kad pasaulis yra velniškai trapus ir tragiškai bejėgis. Jį labai lengva sunaikinti ir sunku išsaugoti. Ta proga galima nuryti ašarą finale, kai laisvo žirgelio akyje sužėri vakaro saulės žiežirba. Na, o žiūrėti patartina pacifistams, romantikams ir tiesiog gerų reginių gerbėjams, norintiems prisiminti, kaip atrodo kinas be kompiuterinių liepsnų, bet su tikrais jausmais.