Po Oda
(Under the Skin)
Fatališka Iškamša
Režisierius Jonathan Glazer
Scenarijaus autoriai Walter Campbell, Jonathan Glazer (pagal Michelio Faberio knygą)
Operatorius Daniel Landin
Kompozitorius Mica Levi
Montažo režisierius Paul Watts
Vaidina Scarlett Johansson, Jeremy McWilliams, Lynsey Taylor Mackay
2013, Didžioji Britanija, JAV, Šveicarija, 108 min. Platintojas Lietuvoje Top Film Baltic
Pagal pavadinimą Jonathano Glazerio filmas turėtų dirti odą, tačiau tai būtų pernelyg tiesmuka (yra tų išsinėrimų, yra). Glazeris taikosi tinklainę, tiksliau – akies lėliukę, kuri it juodoji skylė susiurbia šviesą ir paskleidžia tamsą. Kartu su juodaplauke Scarlett Johansson (kai kuriuos kritikus ši transformacija taip paveikė, kad jiems atsivėrė n-toji aktorės dimensija) žiūrovas gramzdinamas naktinius vyrų medžioklės ritualus. Ir vyrai skęsta. Manote, išdaviau siužetą ir prieš tai bent jau turėjau įspėti? Nieko panašaus. Siužeto beveik nėra, o trūkčio- jančios pasakojimo gijos nesvarbios. Tai kinematografinė vizija, save ryjantis klaikus sapnas, kaustantis žvilgsnį ir geliantis ausis aštria monotoniška muzika. Filmas skverbiasi į kūną kaip geidžiančią mėsą.
Glazerio fantastinė drama sukurta pagal škotų rašytojo Michelio Faberio romaną, tačiau juo neseka. Režisierius tik nudiria jam odą, škratydamas aktualesnį turinį. Romane ateivė Izerli medžioja vienišus vyrus, kad išsiųstų į savo planetą kaip delikatesą. O ko siekia bevardė filmo herojė – taip ir neaišku. Ji važinėja Glazgo keliais baltu autobusiuku ir vilioja vyrus į savo pinkles. Amerikiečių kino kritikas Joe Neumaieris klausia: nagi, vyrai, kiek iš jūsų sektumėt paskui Scarlett Johansson – net jei žinotumėt, kad ji – gyvybę išsiurbianti ateivė? Prieš įviliodama į pinkles, fatališka monstrė dar išsiaiškina, ar vyriškių niekas nelaukia, ar jie vieniši. Paprasti škotų vaikinai beveik nesuprantama kalba atsako į baltaveidės britės klausimus (jos akcentas angliškas ir suprantamas) ir ropščiasi vidun. Po Škotijos referendumo galima pajuokauti, kad Johansson įkūnija pačią Angliją – mažutėlių globėją. Kodėl gi ne? Į alegoriją galima sudėti kok nori turinį.
Įdomu, kad romaną kritikai apibūdina ne tik kaip fantastinį, bet ir kaip juodąją satyrą. Filme lieka tik juodulys. Tiesa, labai klampus ir tikrai prasisunkiantis po oda. Kai gundytoja nusirenginėdama žengia blizgančiu juodu paviršiumi, iš paskos sekantis susijaudinęs patinas klimpsta juodoj alyvoj, kol paskęsta. Nufilmuota labai estetiškai, muzika sunkiasi pro kaulus, bet keičiasi tik vyriškiai, ne pasakojimas. Tai kodėl tiek daug kritikų filmą garbina?
„Po oda“ netaiko į masinę publiką. Filmo kūrėjams rūpi rafinuoti kinematografiniai malonumai, aliuzijos į Kubricką, Antonioni, vizualū žaidimai spalvomis ir formomis. Dažniausiai juoda ir balta. Jau pati filmo pradžia yra pulsuojantis šviesos ir tamsos šokis: baltas taškas tamsoje plečiasi į saulės diską, šis tampa juoda akies lėliuke. Švytinčiame abstrakčiame fone įvyksta ir lemtinga tapatybės vagystė: nuoga ateivė išrengia baltąją moterį ir apsivelka jos juodus drabužius. Vėliau bus pulsuojanti geltona ir raudona – neatpažįstami kosminiai-simboliniai reiškiniai. Tačiau kokia jų reikšmė, be aukštesnio (nes ne erotinio?) vizualinio malonumo, – sunku pasakyti.
Jei režisierius būtų videomenininkas (jis pradėjo nuo kvepalų reklamų vaizdo klipų, ir tai jaučiasi), visi šokinėtų iš džiaugsmo ir gėrėtųsi filmo konceptualumu. Nes videomene dažnai pakanka vienos minties ir vizualiai įtaigaus jos pateikimo. Filmų kalba sudėtingesnė, čia reikia ne tik idėjos ir juslių dirginimo, bet ir intelektualaus pokalbio – jei pretenduojama ne į masinę pramogą. Operatoriaus darbu, kadro kompozicija ir apšvietimu, filmavimo rakursais filmas tikrai įsimena. Užkietėjusiems modernistams to pakanka. O ką daryti norintiems ne tik formos, bet ir turinio, ne tik miglotos nežinios, bet ir koordinačių?
Lieka prisiminti matytus filmus bei knygas ir rašyti paralelinius pasakojimus, nes „Po oda“ siužetas nuspėjamas beveik be paklaidų. Kad personažai be tikslo važinėja, džiūgauja ir miršta nepakitę, nieko nejaudina. Kaip fatališkos ateivės nejaudina šeimyninė drama ir rėkiantis vaikas. Todėl žiūrėdama nejučia prisiminiau režisierius, pavertusius aktores savo frustracijų alegorijomis. Režisierius kankintojus, meninių aukštumų pasiekusius kone sadistiškomis priemonėmis. Larsas von Trieras – vienas pagrindinių. Ir ne tik dėl antikristiškų nimfomanių ar kvankštelėjusios Björk. Man įspūdingiausia buvo Emily Watson suvaidinta šventoji beprotė, sutuoktinio siunčiama tenkinti kitų vyrų geidulių. Jai rodės, kad tai Dievo balsas, ir ji pakluso be išlygų. Carlas Theodoras Dreyeris irgi pagarsėjo kankinamu darbu su aktore Renée Falconetti. Tikros Žanos d’Ark ašaros ir gar- sieji stambūs planai – ne dėl malonių pokalbių.
Šiuos pavydžius miniu ne norėdama iliustruoti, kaip kino industrija ir ypač didieji meistrai emociškai ir fiziškai išnaudoja aktores. Kalbu kaip žiūrovė, matanti rezultatą, jei ne pateisinantį, tai bent paaiškinantį priemones. Scarlett Johansson šiuo atveju tėra keista tuščiavidurė lėlė, kurios istorija šiurpi, bet svetima. Kritikai džiaugiasi, kad pamatė „tikrą“ aktorę – daug „natūralesnę“ nei kituose filmuose (nes čia ji ateivė su juodu peruku). Gal ir pamatėme mažiau grimuotą aktorės kūną ir kompiuterines jo išnaras, bet po oda nebuvo nei raumenų, nei kaulų, nei širdies. Tik naftos užlietas „juodasis kontinentas“. Sigmundas Freudas būtų patenkintas.
