Kai Eva sutiko Albertą

Masažistė Eva ir televizijos serialų filmotekoje dirbantis Albertas – penkiasdešimtmečiai. Abu gyvena Los Andžele, abu išsiskyrę, augina dukteris, kurios netrukus išvyks studijuoti į kitus miestus. Jie susipažįsta vakarėlyje, paskui pradeda susitikinėti. Eva – temperamentinga, veikli, pasitikinti savimi, flegmatiškas storulis Albertas apdovanotas geru humoro jausmu ir sugeba būti autoironiškas. Juos vienija vienatvė, skausmingų skyrybų patirtis ir baimė keisti gyvenimą – abejonės, ar sugebės prisitaikyti prie kito žmogaus. Visa tai atpažįstama, ko gero, daugeliui žiūrovų. Tačiau perspėju: nesitikėkite jautrios melodramos, nes režisierė Nicole Holofcener „Meilei nereikia žodžių“ („Enough Said“, JAV, 2013) kūrė laikydamasi gerokai primiršto romantiškos komedijos apibrėžimo – tai komedija apie jausmus ir vyro bei moters santykius.

Į Evos ir Alberto santykius nuolat skverbiasi praeitis. Prisiminimai apie buvusiuosius, lyginimas su jais dar būtų nieko, bet tame pačiame vakarėlyje Eva susipažino su poete Mariana. Moterys susidraugavo, tad Eva nuolat girdi Marianos prisiminimus apie buvusį vyrą. Juose iškyla bukas, apsileidęs, neseksualus vyras. Tai Albertas. Sužinojusi, kad Marianos buvęs vyras ir jos naujas širdies draugas – tas pats žmogus, Eva padaro lemtingą klaidą. Ji pasiduoda Marianos vertinimams. Tai ir pirmoji Holofcener pamoka žiūrovams ir žiūrovėms: nepasiduokite svetimiems vertinimams. Kad Mariana neteisi, gali susiprotėti kiekvienas: jau ketvirtame Holofcener filme vaidinanti Catherine Keener sutirština poetės snobizmą, perdėtus reikalavimus visiems, grožėjimąsi savo tobulumu ir interjerų žurnalus primenančiais savo namais.

Holofcener taip pat Evos ir Alberto pusėje. Kiekvienas jų savaip netobulas ir negražus, Albertui net trūksta vieno danties (stomatologai visur brangūs), bet jie gyvi žmonės. Didžiąją filmo dalį režisierė užvertė ant puikaus dueto – Julios Louis-Dreyfus ir Jameso Gandolfini (kuris, deja, nesulaukė filmo premjeros) pečių, ir buvo visiškai teisi. Be abejo, tai aktorių filmas. Abu tiksliai vaidina ir personažų dvejones, ir staiga atsiradusią trauką, ir skausmą, kurį Albertas įvardija panašiai kaip savo saugomų serialų herojai: „Tu sudaužei man širdį.“

Didžiulę serialų patirtį turintys aktoriai tiksliai „apgyvendina“ ankštas savo personažų gyvenamas erdves – tą amžinai JAV nepriklausomųjų rodomą vienaaukštę, priemiesčių Ameriką. Nelabai gražūs ir nelabai išsilavinę, be didesnių ambicijų ir pinigų, tačiau sugebantys išsaugoti sveiką požiūrį ir į save, ir į supantį pasaulį, sugebantys būti tolerantiški Louis-Dreyfus ir Gandolfini herojai kalba, jaučia, reaguoja taip, kad iškart tampa atpažįstami ir savi, kartu nesiliaudami būti subtilūs ir suprantami. Štai čia ir slypi (bent jau man) didžiausias „Meilei nereikia žodžių“ žiūrėjimo paradoksas: kodėl amerikiečiams (kūrėjams ir žiūrovams) tokių personažų reikia, o lietuviai nacionaliniuose filmuose nori matyti tik už save kvailesnius idiotus?

Dar ankstyvoje jaunystėje atsidūrusi Woody Alleno filmavimo aikštelėje Holofcener – puiki papročių stebėtoja. Jos karjera svyruoja tarp Nepriklausomųjų kino ir televizijos serialų (režisierė kūrė ne vieną populiaraus „Sekso ir miesto“ seriją). Filme „Meilei nereikia žodžių“ jai buvo svarbu prabilti apie tai, kas vis dažniau varžo šiuolaikinių žmonių gyvenimą, įsakmiai primetama iš šalies ir tapo beveik privaloma. Viename epizode Eva prisipažįsta Albertui, kad jai nusibodo būti linksmai, t. y. dėvėti nepažeidžiamos, smagios, patrauklios moteriškaitės kaukę. Nuoširdūs jausmai ir kitas toks pat nuoširdus žmogus šalia jai leidžia būti savimi. Kaip tik to, regis, niekad nesupras intelektualias eiles rašanti Mariana. Bet gal jai to ir nereikia?