Laiškas dukteriai

Martinas Scorsese apie kino ateitį

 

Sausio pradžioje italų „l’Espresso“ išspausdino atvirą Martino Scorsese laišką dukteriai Francescai. Vienas didžiųjų mūsų laikų režisierių laiške prabilo apie paskutiniais dešimtmečiais vykstančias kino permainas, apie kryžkelę, kurioje atsidūrė kino pramonė. Scorsese apmąstymai pratęsia netiesioginę diskusiją, kurioje jau nuskambėjo ne vienas perspėjimas apie kino mirtį. Pernai apie artėjančią šiuolaikinės kino gamybos pabaigą kalbėjo Stevenas Spielbergas ir George’as Lucasas. Jie mano, kad Holivudo neišvengiamai laukia žlugimas. Spielbergui ir Lucasui atrodo, kad kino ateitį reikia sieti su kabeliniais televizijos kanalais ir nauju kino platinimo modeliu. Scorsese vis dėlto lieka optimistas. Jis įsitikinęs, kad kino ateitis šviesi.

 

Brangioji Francesca,

rašau tau šį laišką apie ateitį. Į ją žvelgiu per savo pasaulio akinius. Per kino, kuris yra šio pasaulio centras, akinius.

Per kelerius paskutinius metus supratau, kad kino, su kuriuo aš užaugau, idėja – ja remiasi visi tie filmai, kuriuos tau rodžiau dar tada, kai buvai vaikas, – netrukus išsisems. Kalbu ne apie filmus, kurie jau nufilmuoti. Kalbu apie tuos, kurie bus.

Nenoriu pasirodyti nusivylęs. Nerašau šių žodžių pralaimėjimo tonu. Priešingai, man atrodo, kad mūsų laukia šviesi ateitis.

Mes visada žinojome, kad kinas yra verslas ir kad kino menas buvo gal tik todėl, kad nesitaikstė su šio verslo sąlygomis. Nė vienas iš mūsų, iš tų, kurie pradėjo 7-ajame ar 8-ajame dešimtmečiais, šiuo požiūriu neturėjo iliuzijų. Mes žinojome, jog teks sunkiai dirbti, kad apgintume tai, ką mylime. Mes taip pat žinojome, kad mums, matyt, teks patirti gana sunkius laikus. Manau, vienaip ar kitaip supratome, kad susidursime su laikotarpiu, kai kiekvienas nepatogus ar nenuspėjamas kino gamybos elementas bus minimizuotas, gal net visiškai eliminuotas. Pats nenuspėjamiausias elementas iš visų? Tikrasis kinas. Ir jį kuriantys žmonės.

Nenoriu kartoti apie permainas kino versle to, kas jau pasakyta ir parašyta daugelio iki manęs, ir mane labai žavi pagrindinių kino gamybos krypčių išimtys. Wesas Andersonas, Richardas Linklateris, Davidas Fincheris, Alexandras Payne’as, broliai Coenai, Jamesas Gray’us ir Paulas Thomas Andersonas kuria gerą kiną, o Paulas ne tik sukūrė „Mokytoją“ 70 mm kino juostoje, bet ir parodė filmą tokiu formatu keliuose miestuose. Visi, kas neabejingi kinui, turi būti dėkingi.

Mane taip pat įkvepia autoriai, ir toliau kuriantys kiną visame pasaulyje – Prancūzijoje, Pietų Korėjoje, Anglijoje, Japonijoje ir Afrikoje. Tai tampa vis sudėtingiau, bet jie ir toliau kuria savo filmus.

Nemanau, kad būsiu pesimistas, jei pasakysiu, kad kino menas ir kino verslas dabar atsidūrė kryžkelėje. Audiovizualinė pramoga ir tai, kas mums yra kinas – asmenybių sumanyti judantys paveikslėliai, – juda skirtingomis kryptimis. Visiškai įmanoma, kad ateityje jūs matysite vis mažiau ir mažiau to, ką mes laikome kinematografu, dideliuose multipleksų ekranuose, bet vis dažniau – mažuose kino teatruose, skirtingose online platformose ir greičiausiai tokiomis sąlygomis ir tokiose erdvėse, kurių aš net negaliu numatyti.

Bet kodėl tada ateitis tokia kupina vilties? Todėl, kad pirmą kartą per visą meno istoriją filmus galima kurti už labai mažus pinigus. To nebuvo, kai aš augau, ir visai menko biudžeto filmai visada buvo greičiau išimtis nei taisyklė. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis. Galima nufilmuoti gražų vaizdą su kamera, kurią sau gali leisti kiekvienas. Galima įrašinėti garsą. Galima montuoti ir koreguoti spalvas tiesiog savo namuose. Visai tai tapo prieinama.

Technologijos, leidusios įvykdyti šią kino gamybos revoliuciją, ir ilgas jų nueitas kelias – reikšmingi, bet negalima pamiršti vieno svarbaus dalyko: priemonės, instrumentai kino nekuria, kiną kuriate jūs. Gali paimti kamerą, pradėti filmuoti, o paskui visai tai sumontuoti „Final Cut Pro“. Bet kurti filmą, tą, kurį jums reikia sukurti, visai kas kita. Šiame darbe lengvų kelių nebūna.

Jei mano draugas ir mokytojas Johnas Cassavetesas gyventų mūsų laikais, jis, be abejo, naudotų visą prieinamą techniką. Bet jis ir toliau sakytų tai, apie ką visada kalbėjo: turite būti absoliučiai pasišventę darbui, atiduoti jam save visą, ginti tą įkvėpimo kibirkštį, kuri atvedė prie filmo sukūrimo. Saugoti ją visą gyvenimą. Praeityje, kai filmą kurti buvo neparastai brangu, mes kovėmės su išsekimu ir kompromisais. Ateityje jums teks susidurti ir priešintis dar kažkam – pagundai plaukti pasroviui, prarasti filmo kontrolę.

Turiu galvoje ne tik kiną. Lengvų kelių nėra niekur. Nesakau, kad viskas turi būti sudėtinga. Sakau, kad balsas, kuris skamba tavyje, yra tavo balsas – tai vidinė šviesa, kaip ją vadino kvakeriai.

Tai tu. Tai tiesa.

 

Su meile,

tėtis