12 kovos už būvį metų
Nauji filmai – „12 vergovės metų“
Režisierius: Steve McQueen | Scenarijaus autorius: John Ridley | Operatorius: Sean Bobbitt | Kompozitorius: Hans Florian Zimmer | Montažo režisierius: Joe Walker | Vaidina: Chiwetel Ejiofor, Michael K. Williams, Michael Fassbender
2013, JAV, Didžioji Britanija | 2h. 15 min. Platintojas Lietuvoje: Acme Film, UAB
Steve’as McQueenas turbūt bus pirmasis videomenininkas, laimėjęs prestižinę Turnerio premiją, atstovavęs Didžiajai Britanijai Venecijos bienalėje ir nominuotas „Oskarams“ už trečią savo pilnametražį filmą „12 vergovės metų“ („12 Years a Slave“, JAV, 2013). Neabejoju, kad šis kūrėjas gaus ne vieną statulėlę.
Filmas paremtas Solomono Northrupo memuarais, išleistais 1853 metais. Jis buvo laisvas žmogus, gyveno JAV šiaurėje, turėjo šeimą, pragyvenimui užsidirbdavo grodamas smuiku įvairiausiuose renginiuose. Vieną dieną jis supažindinamas su dviem tipais, šie pasiūlo Solomonui prisijungti prie cirko ir taip užsidirbti daugiau pinigų. Tačiau per vakarienę jis apsvaiginamas ir atsibunda su grandinėmis ant rankų bei kojų. Nauju vardu pavadintas „šviežias“ vergas išgabenamas į JAV Pietus – Luizianos valstiją. Tai įvyko 1841 metais. Vergovėje Solomonas išbuvo dvylika metų.
McQueenas filmą apie vergovę norėjo kurti jau senokai, tačiau vis nerasdavo atspirties taško. Northrupo knygą pasiūlė perskaityti jo ilgametė partnerė, kultūros kritikė Bianca Stigter. Perskaitęs memuarus režisierius sakėsi ilgai ant savęs pykęs, kad anksčiau apie šią istoriją nebuvo girdėjęs. Tad stengėsi likti kuo ištikimesnis knygai: ir struktūrai, ir faktams. McQueenas panaudojo apie aštuoniasdešimt procentų knygoje užrašytų dialogų. Filmas kurtas Luizianoje, kai kur tose pačiose plantacijose, kur buvo išnaudojami vergai.
McQueenui visada vienu svarbiausių kūrybos objektų buvo žmogaus kūnas, tai esminė konstanta. Net ir videodarbuose tai akivaizdu, pavyzdžiui, viename žinomiausių jo videoprojektų „Bear“ (1993) vaizduojamas suritualintas dviejų nuogų juodaodžių vyrų boksavimasis. Jau tada buvo ryškus menininko domėjimasis santykiu tarp smurto ir seksualumo. Auditorijos stebėjimas ir įsitraukimas – svarbi instaliacijos dalis, tad ir pilnametražiuose McQueeno vaidybiniuose filmuose („Alkis“, „Gėda“) juntamas režisieriaus noras priversti žiūrovą išgyventi filmą fiziškai. Anot McQueeno, jei pasakojamos istorijos ar vaizdinio neperimi psichologiškai, fiziškai ir vizualiai, toks kūrinys nieko vertas ir geriau apskritai nepradėti kurti.
„12 vergovės metų“ išgrynintas nuo bet kokių eufemizmų. Kiekvienas kadras braunasi į žiūrinčiojo vidų, verčia jaustis nepatogiai, iš naujo nustebti susimąsčius, kad įteisinta vergija gyvavo dar visai neseniai, ir susigūžti jaukioje kino salės kėdėje. Vienas ironiškiausių režisieriaus akibrokštų – epizodas, kai nuo nuožmaus plakimo tamsoje pereinama į panoraminį balto Vašingtono Kapitolijaus vaizdą. Čaižymas rimbu tampa filmo leitmotyvu, nes pabrėžiama, kad šio įrankio naudojimas vergovės metais buvo ne išimtis, o kasdienybė. Ir turguje brangiau parduodamas tas vergas, kuris turi mažiau randų, mat tai reiškia nemaištingą sielą.
Solomoną Northrupą suvaidino britų aktorius Chiwetelis Ejioforas, jo švelnūs veido bruožai tik dar labiau pabrėžia nuožmią to meto realybę. Baltaodžius tironus labai įtikinamai įkūnijo Paulas Giamatti (šaltakraujis prekeivis vergais), neurotišką prižiūrėtoją – Paulas Dano, o prasigėrusį ir žiaurų vergvaldį Edviną Epsą – Michaelas Fassbenderis. Pastarajam labai tinka psichopatų vaidmenys. Bet sunkiausia žiūrėti į vergvaldį pamokslininką Fordą (Benedict Cumberbatch) – jo pamaldumas ir tariamas žmogiškumas labai riboti. Vergovės sistema buvo taip įaugusi į visuomenę, jog net ir Fordas, nenorėdamas užsitraukti nemalonės, atsižada Solomono, kai iškyla pavojus jo gyvybei. Jis taip pat nesugeba įsivaizduoti juodaodžių laisvų ir nelaiko jų žmonėmis.
Viena labiausiai sukrečiančių filmo scenų – kilpoje kabantis „prasikaltęs“ Solomonas, tik kojų pirštų galiukais siekiantis žemę. Aplink kiti vergai ramiai dirba, niekas į jį nekreipia dėmesio. Tai tiesiog eilinė diena Luizianoje, kur smurtas XIX a. buvo norma. Plakimas buvo vergų ir vergvaldžių gyvenimo fonas. Kiekvienas turėjo paisyti tik savo kailio, jei reikėjo, vergas plakė vergą. Tokia nuožmi ir beviltiška kova už būvį, balansuojant ties mirties ir gyvybės riba, primena Agnieszkos Holland filmo „Tamsoje“ žydus, kurie karo metais slapstėsi kanalizacijos tuneliuose.
Po „12 metų vergovės“ peržiūros Toronte pasipylė ne tik liaupsės, bet ir kritikos strėlės. Kažkas pavadino filmą pačiu nemaloniausiu nuo „Egzorcisto“ pasirodymo ekranuose, dar kažkas apkaltino režisierių, kad šis per daug mėgaujasi sadomazochizmu. Pačiam McQueenui atrodo, kad apie vergovę taip pat svarbu kalbėti kaip ir apie Holokaustą. Anot britų kritiko Jonathano Romney, akivaizdu, kodėl filmas buvo kritikuojamas, o tai dariusius jis prilygina filmo personažui, pamokslininkui Fordui. Jis – problemiška figūra, nes yra lyg nemalonus šiuolaikinių baltųjų liberalų veidrodinis atspindys. Retas kuris jų nori prisipažinti, kad dominuojanti Vakarų ideologija vis dar privilegijuoja baltąją rasę.