Gelbėtojai

Kadrai iš George’o Clooney’io filmo „Brangenybių medžiotojai“ („The Monuments Men“, JAV, D. Britanija, Vokietija, 2013) filmavimo aikštelės pradėjo masinti žiniasklaidą jau praėjusių metų viduryje. Tikrais įvykiais paremtas siužetas apie amerikiečius, kurie Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Europoje ieškojo nacių pagrobtų meno šedevrų, vėlų rudenį net netikėtai tapo aktualus, kai buvo paskelbta apie Miunchene atrastą dingusiais laikytų kūrinių kolekciją. Tačiau filmo, kuriame vaidina visas tuntas esamų ar potencialių žvaigždžių – pats Clooney’is, Cate Blanchett, Mattas Damonas, Jeanas Dujardinas, Billas Murray’us, Johnas Goodmanas, Bobas Balabanas, Hugh Bonneville’as ir jaunasis Dimitris Leonidas, – premjerą kažkodėl vis atidėjinėjo. Iš pradžių esą dėl nespėtų baigti vaizdo efektų, paskui filmo premjerą nukėlė į Berlyno kino festivalį. Tai atrodė savaime suprantama, juk „Brangenybių medžiotojai“ kurti ir garsiojoje Babelsbergo studijoje. Tačiau pasižiūrėjusi filmą pagalvojau, kad, ko gero, jį buvo stengtasi pagerinti, gal permontuoti, gal dar kažkaip išgelbėti. Nes „Brangenybių medžiotojai“ – akivaizdžiai tiesiog nepasisekęs, silpnas filmas.

Kai Berlyno festivalyje per žiniasklaidos seansą salėje staiga pasigirdo šūksniai: „Stop the film! Stop the film!“, prisipažinsiu, pirmą akimirką pagalvojau, kad susipratę žiūrovai tiesiog nebeapsikentė žiūrėdami Šaltojo kino laikų propagandą primenančius „Monuments Men“ (taip filmo herojai ir buvo visų vadinami). Žinoma, klydau. Peržiūrą nutraukė nelaimė – iš vieno didžiulės salės balkono į kitą nukritęs žmogus. Po pertraukos, kai atvažiavo greitoji ir seansas tęsėsi, filmas atrodė dar dirbtinesnis. Pirmiausia todėl, kad filmo herojai yra tik ženklai, klišės, o ne gyvi žmonės, jiems apibūdinti užtenka vieno sakinio ar užuominos. Visą grupę Amerikoje surinkęs Clooney’io Frankas yra idealistas, nuoširdžiai tikintis, kad tik menas gali padėti išsaugoti Vakarų civilizaciją. Tokiam kilniam tikslui galima aukoti ir žmonių gyvybes. Kai šis meno istorikas ir kuratorius apsivelka karinę uniformą, kažkodėl tampa daug įtikinamesnis. Damono Džeimsas – talentingas, bet savęs nerealizavęs menotyrininkas, turintis šeimos problemų. Balabano herojus – mylintis šeimos tėvas ir senelis, vykdo pareigą tėvynei. Blanchett herojė Kler saugo paslaptis apie pagrobtus meno kūrinius, kurias sužinojo neva kolaboruodama su naciais, nes bijo, kad tuos kūrinius suradę amerikiečiai neatiduos gyviems likusiems savininkams ar jų giminaičiams. Blanchett gera aktorė, bet prancūzė iš jos labai jau paviršutiniška.

Panašiai piešiami ir kiti filmo personažai, todėl tarp jų negali įvykti nieko tikro, išskyrus komiškas ar dramatiškas situacijas, kuriose šie inteligentiški ir išsilavinę žmonės laidys tradicinius amerikietiškų filmų juokelius. Tiesa, Clooney’s mielai išnaudos kontrastus – Goodmano gabaritai sunkiai dera su karine uniforma, Damono Džeimsas nežino, kaip elgtis ir rengtis, prancūzės pakviestas vakarienės. Prancūzas, kurį suvaidino Dujardinas, žinoma, bus lieknas puošeiva. Keli iš grupės, žinoma, žus, bet kitaip ir nebūna. Tik iš anksto gali atspėti, kam tai atsitiks, nes vienas atpirks kaltę, o kitas užmokės už savo lengvabūdiškumą. Prancūzų pogrindininkai būtinai dėvės beretes, kurios buvo privalomas sovietinių filmų prancūzų atributas, vertybių grobikai vokiečiai bus žiaurūs ir ciniški, o tas pačias vertybes medžiojantys rusai – ne tokie greiti, savanaudžiai ir dar barbarai, nes šedevrus nori išvežti į Rusiją.

Žiūrėdama „Brangenybių medžiotojus“ ne kartą prisiminiau sovietinius panašaus siužeto filmus, ypač vieną – neseniai kažkurios rusų televizijos primintas Leo Arnštamo „Penkias dienas, penkias naktis“ apie tai, kaip rusai išgelbėjo Drezdeno galerijos šedevrus. Tiesa, jis buvo siaubingai rimtas ir patetiškas, bet personažai „konstruojami“ panašiai. Tačiau filmo muziką kūrė Dmitrijus Šostakovičius, kuris net specialiai buvo komandiruotas į Drezdeną ir ten per tris dienas parašė Aštuntąjį styginių kvartetą. (Štai kur filmo tema!) Beje, akcentai taip pat panašūs: juokingiausia „Brangenybių medžiotojų“ scena man ta, kurioje ir amerikiečiai, ir rusai skuba į tą pačią šachtą, bet amerikiečiai spėja paskutinę minutę išvežti viską, net Rafaelio skulptūrą, ir rusus pasitinka didžiulė žvaigždėta vėliava.

Gal paviršutiniški personažai taip nekristų į akis, jei kovotų su tikrai pavojingais priešais ar ieškotų ne pasaulinės meno istorijos „vienetų“, o stebuklo ar kažko panašaus. Bet stebuklo filme nėra, tik daug smagių detalių, tarp kurių pradingsta ir kilnus filmo sumanymas, o įtampa taip ir neatsiranda. Šostakovičiaus muzikos taip pat nėra, tik jau tradiciškai banali Alexandre’o Desplat gamybos ir sentimentali Kalėdų daina, kurią Balabano herojui į sugriautą Europą atsiuntė jo anūkai. Tai ir ne avantiūrinė komedija, ir ne filmas apie karą. „Brangenybių medžiotojai“ labiau primena ir pas mus dabar populiarius edukacinius projektus, kurių aprašymuose visada daug politiškai korektiškų žodžių ir teisingų idėjų, bet rezultatas paprastai stebina, švelniai tariant, naivumu.