Už banalybės ribų

Kartais susimąstau, kokį epitetą reikėtų pritaikyti Lietuvos kino pasaulį reguliariai užgriūnančių valentinų, žmonų, blindų ir geriau meluojančių moterų gamintojams, nes vadinti juos kūrėjais sunku. Būtų galima (gražiai) juos apibūdinti žodžiais „banalybės meistrai“, bet iki meistrystės jiems dar toli. O dėl banalybės... Panašu, kad dominuojanti filmų gamybos įmonė „Tauras Films“ kirviu jau prakirto banalybės dugną ir atvėrė skylę į naujas begalinio primityvo erdves. Vietos čia užteks visiems norintiems. Ilgam. Belaukdama seanso ir žiūrėdama naujų filmų anonsus mačiau, kad įmonė jau nusičiupo ir sausio 13-osios temą. Neabejoju, kad bus dar vienas patriotizmą skatinantis nacionalinis šedevras. Juk svarbiausia – kad liaudis eitų.

Žiūrėdama į ekrane šmėžuojantį naują gaminį „Pakeliui“ (Lietuva, 2014) bandžiau sugalvoti nors vieną priežastį, dėl kurios kažkas turėtų norėti jį pasižiūrėti. Sugalvojau vieną – moterys turbūt eis pamatyti pagrindinio vaidmens atlikėjo Manto Jankavičiaus. Man jis nepatinka. Todėl per peržiūrą beliko svarstyti, kodėl akivaizdžiai savo verslumu įtikėję pagrindiniai filmo gamintojai – istorijos autorius (ne scenaristas) bei prodiuseris Žilvinas Naujokas ir režisierius Ričardas Marcinkus – laiko Lietuvos žiūrovus visiškais idiotais.

Teoriškai „Pakeliui“ istorija „sukalta“ kaip kelio filmas. Pasakojama apie visomis prasmėmis išsikvėpusią roko žvaigždę Panką, kurio gyvenime atsiranda niekada nematyta dukra. Šiaip ne taip išsikrapštę iš kažkokios provincijos jiedu leidžiasi į bendrą kelionę bei šviesų rytojų. Keliauja automobiliu, aplanko net Panko motiną. Fone matome žalias lietuviškas lankas ir vėjo jėgaines. Pankas po kelionės, žinoma, tampa nauju žmogumi ir turbūt nebevartoja kokaino kaip filmo pradžioje. Jo kūryba nuo girtų klykavimų apie auksinę subinę (subtili gamintojų aliuzija į kitą filmą) pakyla iki romantiškų brazdinimų gitara, gerėja sulig kiekvienu nuvažiuotu kilometru ir veda tiesiai ant naujos populiarumo bangos keteros. Tiesa, sekant siužeto intrigas vėliau paaiškėja, kad herojaus dukra – visai ne dukra. Bet ir vaikui tinkama motina, ir bendra šeima pabaigoje vis tiek atsiranda. Nuo finalinių kadrų, kurie gerokai pranoko mano ribotą fantaziją, turėtų sukilti gliukozės kiekis kraujyje.

Mažoji Gerda (Džesika Vienažindytė) – tipažas, emigravęs iš „Ekskursantės“. Savarankiškai keliaujančios mergaitės tapo populiarios. Tik Gerda filme kartais labiau primena Lolitą vėjyje plaikstomu mėlynu sijonu. Gerai nebent tai, kad tokių atvirų rakursų nėra daug. Bet mergaitė – aktorė prasta. Žinoma, vaikas nekaltas, kad režisierius su ja nemokėjo dirbti, kad į lūpas jai buvo įbruktos visiškai netinkamos frazės. Jos ne per protingos (nes protingo filme nėra nieko), tiesiog netinkamos. Apie charakterį nekalbėsime – mergaitės funkcija buvo pranešti Pankui, kad jis turi dukterį, paskatinti herojaus transformaciją ir suvesti jį su tikrąja svajonių moterimi. Funkcija yra ir pakeliui aplankoma Panko motina (Janina Matekonytė), susitikimą pradedanti pastaba apie sūnaus sulysimą, puolanti gaminti vakarienę, „užknisanti“ jį klausimais, kodėl neturi šeimos bei vaikų ir viską atleidžianti. Iš tikrųjų visi „Pakeliui“ herojai tėra funkcijos, ramstančios dviejų sakinių istoriją.

Ir Pankas, taip pat jo vaidmenį suvaidinęs aktorius, į kurį „investuota“ galbūt daugiausiai, filme ne geresnis. Be jau aptartos kūrybos, kurios iki kaklo ir šiek tiek virš jo ir kuri turėtų ženklinti herojaus „atsivertimą“, visas įmanomas pastangas gamintojai sudėjo į siekį parodyti kažką panašaus į herojaus ambivalentiškumą. Pankas įrodinėja savo vadybininkui, kad muzikos scenoje jo niekas nepamiršo. Vadybininkui uždarius duris Pankas rauda pasikūkčiodamas. Kiek vėliau jis isteriškai apšaukia savo motiną ir žvelgdamas į ežere atsispindintį mėnulį vėl graudžiai verkia. Stambiu planu.

Ar Pankas filmo pradžioje bandys atsikratyti mergaite? Bandys. Ar mergaitė netikėtai atsiras mašinoje šalia herojaus? Atsiras. Ar automobilis, herojams susiginčijus, nuvažiuos nuo kelio? Be abejo. Ar pavyks užkurti seno motociklo variklį? Žinoma. Ar finale jie liks kartu? ... Bet filmų nuspėjamumas iš tiesų yra niekis. Štai nuspėjamumas, kuris „Pakeliui“ stovi greta primityvumo – jau smegenų vingius tiesinanti kombinacija. Pankas nusprendžia užsidirbti grodamas gatvėje. Vienam jam niekaip nesiseka. Mergaitė pradeda šokti. Suplūsta geras tuzinas klausytojų, sustoja ratu aplink atlikėjus. Fone skamba Panko-Manto daina. Vaizdas sulėtintas, mergaitė siunčia oro bučinius, visi aplink tokie laimingi, kad net švyti. Šypsosi ir ant rankų laikomas šuo. Derinyje su nuglaistytu operatoriaus Juliaus Sičiūno darbu – net geriau už „Maximos“ reklamą. Širdį žiūrovui suspausti turėtų ir herojų išsiskyrimo scena. Fonas – grėsminga muzika (filmo kompozitorius Vytas Binkus). Jei jos nebūtų, tikrai girdėtume tragiškus herojų šauksmus. Vaizdas vėl sulėtintas. Pliaupia lietus. Policininkai į skirtingas puses veda tariamus tėvą ir dukrą. Į balą nukrenta ir joje lieka filmo heroję nuo pat kelionės pradžios lydėjęs ir vieninteliu tikru draugu įvardintas pliušinis šuniukas (suprask – šuniuko nebereikia, dabar ji rado tikrą draugą). Būtų galima tęsti ir tęsti, nes tokių scenų požiūriu filmas – neišsemiama aukso kasykla. Visoms temoms, visiems gyvenimo atvejams.

Herojams važiuojant automobiliu nuskamba nematomo herojaus, kylančios roko žvaigždės Marijono daina. Bandydamas įsigilinti į gamintojų intencijas supranti, kad primityvi dviejų sakinių daina supriešinta su giliamintiška Panko kūryba. Ir ji, žinoma, turi dar kartą pralinksminti auditoriją. Deja. „What can I do? What can I do? I can do fondue!“ Turbūt čia ir liktų pridurti, kad šie du sakiniai puikiai įprasmina visą filmą.