„Prokato“ užrašai

„Lietuvos kine“ saugoma daug filmų, kurie ne vienus metus išgulėjo „ant lentynos“. Taip buvo vadinami įvairiais metais uždrausti ir į ekranus neišleisti filmai. Po 1986 m. Maskvoje įvykusio 5-ojo SSRS kinematografininkų suvažiavimo buvo sudaryta speciali komisija, kuri peržiūrėjo juos visus, ir daugumos (ar net visų) šių „lentynos“ filmų buvo pagamintos naujos kopijos. Ne vienas šių filmų pasiekė ir Lietuvą, bet kino teatrai juos rodė nenoriai, tad „Lietuvos kine“ saugomos kopijos – geros kokybės. Tada jau buvo galima atsisakyti kai kurių filmų, todėl vienos svarbiausių „atlydžio“ juostų – Marleno Chucijevo „Man dvidešimt metų“ („Mne dvadcat let“, kitas pavadinimas „Zastava Iljiča“, 1965) – atkurtą kopiją (filmas buvo cenzūros smarkiai sudarkytas, juo pasipiktinus Nikitai Chruščiovui), pamenu, pasitikau Vilniaus geležinkelio stotyje. Tada sudarinėjau senamiestyje veikusio kino teatro „Maskva“ Retų filmų salės programą, ir filmas buvo atsiųstas traukiniu (per palydovą) iš Maskvos vos keliems seansams. Po kelių dienų taip pat traukiniu jį siunčiau į Taliną. Deja, jo Lietuvoje nėra, bet ne vienas svarbus filmas išliko.

 

„Perestroikos“ repeticija

Bet pirma apie suvažiavimą. Jis vyko 1986 m. gegužę ir yra laikomas vienu svarbiausių Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ įvykių, dabar netgi vadinamas „perestroikos“ repeticija. Suvažiavimas ne tik pakeitė kinematografininkų vadovybę – garsiausias sovietų kino figūras, bet faktiškai panaikino partinę kino cenzūrą ir pabandė kino pramonę pritaikyti prie rinkos ekonomikos. Vėliau šio suvažiavimo scenarijų nusižiūrėjo ir kitos kūrybinės sąjungos. Net Lietuvos kinematografininkai ėmėsi kurti naują nacionalinio kino modelį, kuris sulaukė daugybės siūlymų, idėjų, karštų diskusijų, bet galiausiai žlugus SSRS taip ir liko neįgyvendintas.

 

Nors maištą, žinoma, pradėjo kino kritikai, visada buvę radikaliausia kino bendruomenės dalis, kai kurios idėjos, rimtai svarstytos suvažiavime Maskvoje, dabar skamba daugiau nei ironiškai, bet gerai atspindi sovietinį mentalitetą. Pavyzdžiui, buvo kritikuojami platintojai, užsienyje perkantys beveik tik pramoginius, menkaverčius filmus, o ne pripažintus šedevrus. Nuoširdžiai tikėta, kad žiūrovų masės gali pamėgti Ingmaro Bergmano filmus. Kita vertus, viešai pradėta kalbėti ir apie tai, jog į ideologiškai svarbius sovietinius filmus prievarta varomi mokiniai ar kareiviai, kad filmas surinktų žiūrovų planą. Bet ir to planui įvykdyti neužtekdavo, tad skaičiai būdavo tiesiog prirašomi, o kino teatrų planus dažniausiai įvykdydavo indų filmai. Pajamos iš jų ir sudarė didžiąją viso pelno dalį. Todėl visai nestebina ir dabartinis indiškų serialų antplūdis lietuviškose komercinėse televizijose – žiūrovų skonis labai konservatyvus. (Beje, „Lietuvos kine“ saugoma dešimtys indiškų filmų. Jie patys įvairiausi, susidūriau net su indišku Alfredo Hitchcocko „Dial M for Murder“ perdirbiniu – žinoma, su dainomis ir šokiais.)

 

„Ant lentynos“ atsidūrė arba cenzūros įsikišimo sulaukė pačių garsiausių sovietų kino kūrėjų Aleksejaus Germano, Andrejaus Tarkovskio, Elemo Klimovo, Larisos Šepitko, Vadimo Abdrašitovo, Grigorijaus Čuchrajaus, Andrejaus Smirnovo, Andrejaus Končialovskio, Marleno Chucijevo filmai. Net Gruzijoje, kur partinė valdžia nuoširdžiai globojo kiną, Tengizo Abuladzės „Atgaila“ („Pokajanije“, 1986) ilgai negalėjo prasimušti į kino teatrus, bet vėliau šis apie Stalino nusikaltimus ir epochą prabilęs filmas ir tapo bene pirmuoju vykstančių permainų įrodymu bei plačiausius visuomenės sluoksnius apėmusių diskusijų objektu.

 

Tarp valdžios nekenčiamiausių buvo Odesos kino studijoje kūrusi Kira Muratova ir daugelis ukrainiečių poetinio kino kūrėjų. Aleksandro Sokurovo filmai buvo uždrausti, o jo diplominį „Vienišą žmogaus balsą“ („Odinokij golos čeloveka“, 1978) Kinematografijos instituto vadovybė buvo nusprendusi sunaikinti. Jaunam režisieriui tada padėjo Tarkovskis. Lietuvoje Andrejaus Plachovo vadovaujama komisija „ant lentynos“ rado nedaug filmų, dauguma buvo uždrausti tik rodyti kitose SSRS respublikose, pavyzdžiui, Raimondo Vabalo „Birželis, vasaros pradžia“, Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos „Jausmai“. 

 

Pastaraisiais metais Rusijoje 5-asis suvažiavimas vertinamas neigiamai, esą tai buvo Vakarų liberalų sąmokslas, o vienas ryškiausių jo dalyvių Nikita Michalkovas, beje, suvažiavime užstojęs visų kritikuotą filmų „Karas ir taika“, „Vaterlo“ kūrėją Sergejų Bondarčiuką, kardinaliai pakeitė pažiūras – dabar jis tarp karščiausių Vladimiro Putino gerbėjų ir didžiosios stačiatikių Rusijos ideologų. Per suvažiavimą nuversto Bondarčiuko sūnus Fiodoras dabar yra vienas įtakingiausių Rusijos prodiuserių ir režisierių, o vienas „perestroikos“ maištininkų, netrukus išgarsėjęs siurrealistiniu filmu apie sovietiją „Zero miestas“ („Gorod Zero“, 1988), Karenas Šachnazarovas tapo didžiausios kino studijos „Mosfilm“ direktoriumi ir kuria filmus, atspindinčius Putino Rusijos ideologiją bei požiūrį į istoriją. 

 

Tik keli „lentynos“ filmai

„Lietuvos kine“ saugomi „lentynos“ filmai labai įvairūs. Trumpai tik apie kelis iš jų. Jau legenda tapusi nespalvota „Angelo diena“ („Den angela“, 1988) – Sergejaus Seljanovo, kuris dabar yra vienas įtakingiausių rusų kino prodiuserių, režisūrinis debiutas (kartu su Nikolajumi Makarovu). Filmas buvo kuriamas pogrindyje ir į ekranus išleistas tik 1988 metais. Pagal Michailo Konovalčiuko apsakymą sukurtas filmas – paauglio Mafusailo pasakojimas apie jo šeimą ir namą, kuriame gyvena. Jo tėvas – Pilietinio karo didvyris, vyriausias brolis – vagis ir banditas, vidurinis – pinigų padirbinėtojas. Mafusailas turis tris labai skirtingas seseris. Jie visi gyvena sukrypusiame mediniame name, kurio rūsyje slapstosi buvęs namo šeimininkas... Pamažu supranti, kad pasaulis filme rodomas Mafusailo akimis – tai deformuotos psichikos vaizdinys, todėl ir vaizdai kartais visiškai siurrealistiški, bet kartu tai ir bandymas apibendrinti kelių dešimtmečių Rusijos istoriją. Filmas „Angelo diena“ primena šiuolaikinį kokybišką art-house kiną ir atrodo visiškai nepasenęs.

 

Labiausiai legendomis buvo apaugęs 1965 m. „Mosfilm“ sukurtas sovietų kino klasikų Aleksandro Alovo ir Vladimiro Naumovo filmas „Bjaurus anekdotas“ („Skvernyj anekdot“, 1965). Kitaip nei filmai, kurie iš pradžių buvo išleisti į ekranus ir tik paskui atsidūrė „ant lentynos“ (pavyzdžiui, Elemo Klimovo „Sveiki atvykę, arba pašaliniams įeiti draudžiama“; „Dobro pažalovat, ili Postoronnim vchod vospreščion“, 1964), šis groteskas pagal Fiodoro Dostojevskio apsakymą buvo uždraustas iškart. Legenda byloja, kad vienintelę jo kopiją studijoje buvo nuspręsta sunaikinti, bet ją slapta į namus išsinešė ir išsaugojo kompozitorius Nikolajus Karetnikovas. Panašių legendų sukurta ne apie vieną filmą: esą Sergejaus Eizenšteino „Ivano Rūsčiojo“ („Ivan Groznyj“, 1945) antrąją dalį išgelbėjo kūrikas, atidavęs kopiją režisieriaus draugams už butelį degtinės, o minėtą „Vienišą žmogaus balsą“ – filmo montuotoja. Bet  šios ir panašios legendos savaip iškalbingos ir daug pasako apie laiką. „Bjaurus anekdotas“, – amžinai aktuali satyra apie Rusiją ir jos valdininkus, kurie nori patikti visiems, ypač jauniems, todėl apsimeta liberalių reformų šalininkais, – matyt, įskaudino ką tik valdžion atėjusius Leonido Brežnevo šalininkus. 

 

Neįtikėtinai juodomis spalvomis sovietinį gyvenimą vaizdavęs Boriso Frumino filmas „Jaunystės klaidos“ („Ošibki junosti“, 1978), pasak scenaristo Eduardo Topolio, buvo žudomas dešimtmečiais: „Iš pradžių žudė scenarijų. Dvylika metų jį redagavo, vertė perdaryti, svarstė redakcinėse kolegijose ir meno tarybose, vėl vertė perdaryti, tada vyko konsultacijos su pagrindine sovietų kino vadovybe, buvo įvedamos naujos pataisos, vėl scenarijų svarstė redkolegijos ir... vėl draudė.“ Scenarijus patiko ne vienai kino studijai, bet kai jį pagaliau pradėjo filmuoti studijoje „Lenfilm“, praėjus dviem mėnesiams vėl įsikišo cenzūra. Topolis prisimena: „Glavlit“ nevizavo būsimo filmo dialogų; sovietų armijos Politinė valdyba parašė specialų protestą SSRS kino komitetui, reikalaudama pašalinti iš būsimo filmo visas scenas, susijusias su armija; Leningrado srities partijos komitetas kiekvieną mėnesį reikalavo nufilmuotos medžiagos peržiūros ir specialieji partijos emisarai atvažiuodavo į studiją, žiūrėdavo visus nufilmuotus dublius ir taip pat – tai drausdavo, tai reikalaudavo perfilmuoti, perdaryti, perrašyti. Ir pagaliau, kai nepasant visų kliūčių, draudimo ir perdarymų filmą baigėme ir vadovai pamatė jį visą, režisierius Borisas Fruminas SSRS kino komiteto įsakymu neteko teisės dirbti kinematografe, visa su filmo kūrimu susijusi „Lenfilm“ redaktūra gavo partines nuobaudas, o kino studijos direktorių, patikrintą partijos žmogų, kadaise vieno Leningrado partijos raikomo sekretorių, tiesiog atleido iš darbo.“

 

Nustebsite perskaitę oficialų „Jaunystės klaidų“aprašymą: „Atitarnavęs armijoje, filmo herojus nusprendžia išbandyti save sunkiomis Tolimosios Šiaurės sąlygomis ir iš gimtojo kaimo vyksta į tolimą statybą. Išbandymų netenka ilgai laukti... Stengdamasis išlaikyti padorumo egzaminą, herojus daro vieną klaidą po kitos. Regis, jis jau ir pats pasirengęs rašyti sau „dvejetą“, sakydamas: „Esu frajeris, o ne tikras vyras...“

 

Tačiau prie visų Topolio aprašytų problemų prisidėjo ir skandalas, nes buvo nužudytas filme vaidinęs aktorius Stanislavas Ždanko ir nuteista jo žudikė meilužė – garsi aktorė Valentina Maliavina („Ivano vaikystė“). Fruminas emigravo, JAV dėstė kiną, o filmas buvo parodytas tik po 1988 m. ir 1989-aisiais pateko į Kanus.

 

Dramatiškai susiklostė ir kito „ant lentynos“ atsidūrusio ir bene garsiausio iš sovietmečiu uždraustų filmo „Komisarė“ („Komissar“, „Mosfilm“, 1967) režisieriaus Aleksandro Askoldovo likimas. „Komisarė“ buvo jo pilnametražis debiutas, daugiau vaidybinių filmų jis nesukūrė. SSRS dirbo įvairiausius darbus, vėliau emigravo ir 2018 m. mirė Švedijoje. „Komisarė“ sukurta pagal Vasilijaus Grossmano apsakymą „Berdičevo mieste“. Tai drama apie pilietinį karą. Pagimdžiusi Raudonosios armijos komisarė Klavdija (Nonna Mordiukova) nusprendžia, kad nesugebės auginti kūdikio, ir ketina palikti jį žydų šeimai. Bet patekusi į daugiavaikio Magazaniko (Rolan Bykov) šeimą, ji pradeda jaustis motina... 1988 m. filmas pagaliau buvo parodytas, pelnė Berlyno ir dar dešimties kino festivalių apdovanojimus.

 

Tarp mano mėgstamiausių „lentynos“ filmų – tikras šedevras. Tai Androno Končialovskio-Michalkovo (taip anksčiau pasirašinėdavo Andrejus Končialovskis) drama „Asios Kliačinos, kuri mylėjo, bet neištekėjo, istorija“ („Istorija Asi Kliačinoi, kotoraja liubila, da ne vyšla zamuž“, 1964). Filmo koncepcija originali, nes Končialovskis pabandė atgaivinti jo kartai milžiniškos įtakos turėjusį neorealizmo metodą, bet kartu susieti jį ir su Naujosios bangos stiliumi, – filme vaidina vadinamieji „naturščikai“ ir tik du profesionalūs aktoriai, jis nufilmuotas Rusijos glūdumoje, dabartinės Novgorodo srities kaime, ir pasakoja apie moterį, kurią išduoda mylimasis ir ji nusprendžia viena auginti vaiką.

 

Iš pirmo žvilgsnio filmas atrodo paprastas, bet tokią meistrišką jausmų ir žmonių santykių analizę retai bepamatysi šiuolaikiniame kine. Asios, kurią neįtikėtinai suvaidino Ija Savvina, likimas rodomas susiejant jį su kolektyvizacijos sunaikintų rusų valstiečių istorija. Scenarijų Končialovskis rašė kartu su Jurijumi Klepikovu, kuris po daugelio metų tiksliai suformulavo šio įstabaus filmo esmę: „Kai pradėjau „Asią Kliačiną“, pagalvojau: o jei nufilmavus siurrealistinę pasaką kino kronikos maniera? Taip ir išėjo. Mano pasąmoningas troškimas filme užfiksuoti žmogiškosios egzistencijos tiesą, kaip dabar suprantu, buvo visiškas iššūkis visuomenei, seniai pripratusiai prie melo.“