Žmonės, kiaulės ir kiti gyvūnai

Thomas Vinterbergas apie „Dar po vieną“, Viktoras Kosakovskis apie „Gundą“

„Dar po vieną“
„Dar po vieną“

Šį šeštadienį virtualiai vyks Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija, kurią retransliuos ir „LRT Plius“. Pateikiame poros pagrindinių apdovanojimų nominantų, filmų „Dar po vieną“ („Drunk“) ir „Gunda“ („Gunda“) režisierių Thomo Vinterbergo ir Viktoro Kosakovskio interviu, duotų savaitiniam žurnalui „Newsweek“ ir radijui „Svoboda“, fragmentus. Su režisieriais kalbėjosi Anna Tatarska ir Dmitrijus Volčekas. 

 

„Dar po vieną“ jau galėjo pamatyti „Scanoramos“ žiūrovai, tikėtina, kad filmą pamatysime ir kino teatruose, kai šie pagaliau atsidarys. „Gundos“, dokumentinio filmo, kuriame nepasirodo nė vienas žmogus, nors žmonės ir lemia filmo herojų – vienakojo viščiuko, jaučių, karvių ir kiaulės Gundos bei jos paršiukų – likimus, kol kas neįsigijo nė vienas Lietuvos platintojas. „The New York Times“ kino kritikė Manohla Dargis paskyrė Kosakovskio filmui trečią vietą geriausių šių metų filmų dešimtuke.

 

Thomas Vinterbergas: „Susigrąžinti smalsumą pasauliui“

 

Danija – tokia rami šalis. Kaip joje kurti gerus filmus?

Na taip... Nuobodybė, smalsumo pasauliui stoka. Pas mus kontroliuojama net beprotybė. Danija išprotėja kartą per metus, visada tą pačią dieną. Turiu omenyje šventinius pietus darbe, kai visi nusigeria. Hierarchija sprogsta, seksualiniai trukdžiai ir konvencijos išnyksta, visi stojasi ant galvų. Pamenu nuostabų režisierių Wojciechą Marczewskį, kuris buvo vienas mano mokytojų kino mokykloje. Per užsiėmimus jis skaitė mūsų scenarijus ir šaukė: „Koks mėšlas! Tai apie nieką nepasakoja!“ O mes rašėme apie, mūsų požiūriu, didžiąsias gyvenimo dramas: žmonos neištikimybę, darbo praradimą. Jam tai buvo nesuprantama. Sakydavo, kad po dviejų savaičių Danijoje jį apninka writer’s block ir turi grįžti į Lenkiją, nes jam taip toje mūsų Danijoje nuobodu. Manau, kad mano filmas yra maišto prieš šį nuobodulį forma. Kreipiuosi į tą daniškos sielos dalį, kuri sako „ne“ įprastam gyvenimui.

 

Nuolat kartojate, kokie svarbūs Jums yra žiūrovai. Bet „Dar po vieną“ turite pristatyti nuotoliniu būdu, be susitikimų, diskusijų.

Jaučiuosi taip, lyg būčiau surengęs vieno žmogaus vakarėlį lovoje. Užuot diskutavęs, gaunu SMS. Reakcijos kraštutinės. Kai kurie rašo: „Norėčiau dabar su tavim išgerti.“ Kiti negali suvaldyti ašarų. Nesistebiu, nes šis filmas pasakoja apie meilę, gyvenimo džiaugsmą, bet taip pat apie mirtį, kuri nekviesta įsiveržė į mano gyvenimą, kai pernai tragiškai mirė duktė.

 

„Dar po vieną“ iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip himnas alkoholiui. Tai labai rizikingas atspirties taškas.

Iš pradžių filmas tikrai turėjo būti alkoholio galios pagarbinimas. Mane visada žavėjo, kiek nuostabių dalykų žmogus sukūrė jo veikiamas. Bet greitai supratau, kad daug įdomesnė dviprasmiška pasigėrimo būsena. Alkoholis gali mus padaryti geresnius, artimesnius. Jis taip pat pakeičia pasaulio istoriją – užtenka pažvelgti į Churchillį, kurio visiškai irealūs politiniai sprendimai akivaizdžiai buvo priimami „pavartojus“. Bet kartu alkoholis žudo žmones, naikina šeimas, veda tragedijos link. Su scenaristu Tobiasu Lindholmu stengėmės parodyti ekrane visus alkoholio veidus. Tačiau pirmiausia vis dėlto norėjome sukurti filmą apie gyvenimą. Juk spirit nereiškia tik alkoholio – tai dvasia, žodžio „inspiracija“ dalis. Man atrodo, kad būtent to stinga mūsų herojams mokytojams. Jie prarado smalsumą pasauliui. Nusprendžia jį atgauti, bent kai kurie. Tai pagrindinė „Dar po vieną“ tema.

 

Filmo herojai geria darbe. Jums tai tiktų?

Esu pernelyg racionalus, kad galėčiau sau tai leisti. Neturiu laiko gerti: turiu mažus vaikus, neblogai besiklostančią karjerą ir dar daug mąstau apie tai, ką darau. Bet prisipažįstu, kad pirmąją „Medžioklės“ scenarijaus dalį parašiau su taurele konjako rankoje, ir tai tikrai buvo scenarijui į naudą.

 

Taip pat „Dar po vieną“ matyti, kad Jus žavi momentas, kai liaujamės paisyti taisyklių.

Dabar visi, net ir maži, turi šiuos įrenginius (rodo telefoną). Juose yra GPS, sekantis kiekvieną mūsų žingsnį. Tėvai visada žino, kur yra jų vaikai, žinoma, tai turi gerų pusių, bet atima galimybę išnykti, atima paslaptis, kurių turėjo mano ir jūsų kartos. Be to, ir patys vis labiau prie to prisidedame: socialiniuose tinkluose madinga „atsižymėti“ keturiasdešimt kartų per dieną vis kitoje vietoje, su kitais pažįstamais. Na, ir nuo mažiausių metų turime dalyvauti žiurkių lenktynėse: rezervuoti vietas geriausiame darželyje, bandyti įstoti į universitetą, sekti priimtųjų sąrašus, skaičiuoti balus. Vietos netikėtumui nebelieka. Kalbu ne tik apie beprotiškus girtus šokius pakrantėje, kuriuos šoka mano filmo  herojai. Bet, pavyzdžiui, apie įsimylėjimą. Angliškai sakome fall in love, t.y. įkristi, prasmegti į meilę, staiga, be kontrolės. Meilė nėra kažkas, ką galima suplanuoti. Mano srityje kažkas panašaus yra filmo sumanymas. Sumanymo neplanuoji, į jį įkrinti... O grįžtant prie filmo, kai pakeli prie lūpų alkoholio butelį, pasirašai sutartį su tuo, kas nekontroliuojama. Viskas tampa mažiau numatoma, o kartu daug intensyviau. Atsiranda rizikos elementas, kurio tiems vaikinams labai stinga, kai su jais susipažįstame filmo pradžioje. Kai mūsų gyvenime yra rizikos suvokimo, esame tikresni ir sąmoningesni.

 

Viktoras Kosakovskis: „Prašau gyvūnų atleidimo“

 

Ar Gunda gyva?

Žinau, kad menas, deja, negali išgelbėti pasaulio, bet vieną kiaulę mes išgelbėjome. Ji tapo įžymybe ir jos šeimininkė pasakė: „Dabar jau negalėsiu jos paskersti, tegu nugyvena sau skirtą amžių.“ Paršeliai vidutiniškai gyvena keturis–šešis mėnesius, paršavedės – dvejus trejus metus. Dabar Gunda išgyvens 25–30 metų. Mano filmas išgelbėjo vieną kiaulę.

 

Kaip su ja susipažinote?

Labai paprastai. Maždaug pusmetį planavome skirti gyvūnų paieškoms, o aš radau pačią pirmą dieną, pirmą minutę. Nuvažiavau į Norvegiją, užėjau į pirmą fermą, atidariau duris ir pamačiau Gundą. Pasakiau prodiuseriui: „Suradome savąją Meryl Streep – štai ji.“ Prodiuserį ištiko šokas: „Tu juk juokauji, gal tai tiesiog tik kandidatė.“ Atsakiau: „Ne, mes ją radome. Viskas.“ Supratau, kad galiu į ją žiūrėti visą laiką, ji tikrai buvo kaip Meryl Streep. Turiu pasakyti, kad dvidešimt metų negalėjau rasti pinigų šiam filmui. 1997 m. Berlinalėje rodžiau filmą „Trečiadienis“ („Sreda“). Kai man įteikė FIPRESCI prizą, vėliau buvo spaudos konferencija ir manęs paklausė: „Koks bus kitas jūsų filmas, apie ką svajojate?“ Pasakiau: „Noriu sukurti filmą apie kiaulę, karvę ir vištą.“ Ir nuo tada negalėjau rasti nė vieno prodiuserio, kuris sutiktų tokį filmą prodiusuoti, – nei Rusijoje, nei kitoje šalyje, kol nesutikau norvegės, kuri surizikavo. Man pasisekė: pagaliau sukūriau filmą, apie kurį svajojau visą gyvenimą.

 

Filmavote ne tik Norvegijoje, bet ir Anglijoje. Juk karvės gyvena kitoje vietoje?

Karves filmavome dviejose vietose. Epizodą, kai jos uodegomis padeda viena kitai apsiginti nuo musių, nufilmavome Ispanijoje, ties siena su Prancūzija. Pagrindinį epizodą su karvėmis filmavome Anglijoje, o vištas – Velse. Anglijoje ir Ispanijoje gailestingi žmonės nuperka gyvulius iš fermerių, kurie juos atveža į skerdyklą, ir suteikia karvėms, vištoms, kiaulėms antrą šansą. Tiesiog padorūs žmonės, gyvenantys užmiestyje, išperka karvę ir sako: „Štai žolė aplink, gyvenk, kiek nori.“ Todėl tie gyvuliai ten tokie draugiški, nebijantys kameros. Milžiniškas dviejų metrų jautis leido prieiti visai arti. Vištos niekad nebuvo buvusios lauke, jos išsirito ir visos dvidešimt visą gyvenimą stovėjo kartu viename narvelyje. Mes radome žmones, kurie perka tuos narvus ir vištas išleidžia. Kai durys buvo atviros, vištos neišėjo visą valandą, jos nežinojo, kad galima išeiti, nes visą gyvenimą buvo suspaustos narve, nė karto neišskleidusios sparnų, nė karto nemačiusios dangaus. Kai išėjo, net bijojo lipti ant žolės, kilnojo kojas lyg nudegintos karštu vandeniu. O tos karvės taip pat niekad nebuvo buvusios lauke, net nežinojo, kad žolę galima ėsti. Jos išėjo ir paprasčiausiai uostė žolę. Jautis priėjo prie medžio ir uostė lapus. Kaip buvo gražu, kai tos karvės pradėjo šokinėti! Vištas laisvė taip apstulbino, jos žiūri nesuprasdamos, kur yra, reaguoja į kiekvieną garsą. Viena pirmąkart gyvenime išskleidė sparnus, paskui žiūri nustebusi – kas tai?

 

Žinau, kad kinematografas nepakeis pasaulio, bet sukūriau filmą, kad pasakyčiau gyūnams: „Atleiskite man, kad negaliu nieko padaryti.“ Nors vieną kiaulę išgelbėjome nuo surijimo. Mano filme, pavyzdžiui, yra karvė, kuriai dvidešimt dveji. Ar matėte karvę, kuriai dvidešimt dveji? Karvę užmuša, kai ji nebeduoda pakankamai pieno. O mano filme ji gyvena, tu žiūri į ją, matai likimą jos akyse. Ji močiutė, gal net promočiutė. Mes leidžiame sau negalvoti apie tai, kad esame žudikai. Leidžiame sau tai pamiršti.

 

Jūsų filme nėra nė vieno žmogaus žodžio, bet Gundos ir jos paršelių kriuksėjimas primena žodžius ar net muziką.

Įrašinėjome garsą keliskart greičiau nei įprasta, paskui žiūrėjome diagramą. Išskaidėme garsus ir radome karvės maždaug 270, o kiaulės – maždaug tris šimtus skirtingų žodžių. Jie ištaria tris šimtus žodžių! Mes akli ir kurti. Tiesiog nenorime žinoti, kad jie kenčia. Pats pagalvokite, mes kartu gyvename planetoje. Dabar Žemėje esama 20 milijardų vištų, o per metus mes nužudome 50 milijardų gyvūnų.

 

Jūsų filme nėra nė vieno žmogaus, jis pasirodo tik finale geležinės mašinos pavidalu. Kodėl filme nerodote žmonių?

Šia tema sukurta daug filmų, daug kartų bandyta filmuoti skerdyklą, kraują. Bet tai neveikia. Pagalvojau, kad reikia pasižiūrėti visiškai kitaip. Bandžiau padaryti taip, kad žmonės pamatytų gyvūnus tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokius juos suvokiame. Filmavau juos iš tokios distancijos, kad jaustųsi visai laisvi. Ir ne aš prisiartinau prie Gundos, o ji priėjo prie manęs. Tai labai svarbus momentas. Kai iš jos atėmė vaikus, ji priėjo prie manęs ir pasižiūrėjo tiesiai į akis, nes jai nebeliko su kuo kalbėtis. Ji liko viena, kankinosi penkiolika minučių ir galiausiai atėjo pas mane. Iš esmės ji man pasakė: „Ką jūs su manim darote?“ O paskui nusisuko, pasižiūrėjo iš toli: „Apie ką su tavim dar kalbėti?“ Ir nuėjo. Štai tokie mes esame žmonės, net kiaulė mums tai pasakė.

 

Parengė K. R.