Ant tilto

Nauji filmai – „Moters dalys“

Kadras iš filmo „Moters dalys“
Kadras iš filmo „Moters dalys“

Šiųmetė „Netflix“ premjera – Kornélio Mundruczó „Moters dalys“ („Pieces of a Women“, Kanada, Vengrija, JAV, 2020) – prasideda labai ilga įžanga. Išlydėta bendradarbių ir motinos apdovanota nauju automobiliu, Marta (Vanessa Kirby) rengiasi gimdyti namie. Ją palaiko Šonas (Shia LaBeouf), nuoširdžiai mylintis dar negimusią mergytę. Tačiau prasidėjus gimdymui paaiškėja, kad akušerė Barbara, su kuria buvo susitarta iš anksto, priima kitą gimdymą, ir pas Martą atvyksta menkai pažįstama Eva (Molly Parker). Netrukus kyla įtarimų, kad viskas klostosi ne taip, kaip turėtų. Tad žiūrėti meistriškai nufilmuotą prologą sunku net fiziškai, aktoriai vaidina (atsiprašau teatrologų) taip tikroviškai, emocijų tiek daug, o įtampa tokia didelė, kad net kyla pagunda stabdyti filmą. Mergaitė miršta vos gimusi ir tik tada ekrane pasirodo filmo pavadinimas. Taip Mundruczó leidžia suprasti, kad tikroji drama tik prasideda. Jis rodys pusę Martos ir Šono gyvenimo metų. Per tuos mėnesius jie patirs gedulą ir turės išmokti (arba ne) susitaikyti su praradimu, išgyventi santykių žlugimą. Martai teks atrasti bendrą kalbą su valdinga motina (Ellen Burstyn) ir dalyvauti teismo procese, kurio dalyviai trokšta nubausti Evą, žiniasklaidos vadinamą žudike.

 

Apie vengrų teatro ir kino režisierių Mundruczó dauguma sužinojo, kai 2008-aisiais Kanų konkurse buvo parodyta jo „Delta“, poetiškas pasakojimas apie nuo pasaulio norinčius pasislėpti du vienišius – brolį ir seserį. Nuo tada Mundruczó sukūrė vos du filmus – „Baltasis dievas“ (2014) ir „Jupiterio mėnulis“ (2017), sulaukusius gana prieštaringų reakcijų. Pastaraisiais metais dėl politinės situacijos Vengrijoje Mundruczó daug stato Europos teatruose, jo spektaklį „Frankenšteino projektas“ 2009 m. rodė „Naujosios dramos akcija“. Beje, nuolatinės bendradarbės Katos Wéber pjesę „Moters dalys“ Mundruczó statė ne viename Europos teatre. Regis, teatrališkumo liko ir filme, juolab kad dauguma svarbiausių scenų vyksta poros bute ir motinos name, o dramaturginę įtampą kuria ne siužeto posūkiai, bet taiklūs dialogai.

 

Mundruczó stebi du žmones, kurie kiekvienas savaip išgyvena praradimą. Kirby ir LaBeoufo duetas tikrai puikus, kiekviena jų scena tiksli ir emociškai paveiki. Marta sau ir visiems bando parodyti, kad yra stipri ir pati su viskuo susidoros, bet vis labiau atstumia psichologiškai silpnesnį Šoną. Pradeda ryškėti skirtumai, apie kuriuos filmo pradžioje tik užsiminta. Šonas ir Marta kilę iš skirtingų socialinių sluoksnių. To neslepia Martos motina, mananti, kad visas problemas gali išspręsti pinigai. Šonas vis labiau pasineria į savo problemas – atsiranda narkotikai, alkoholis, nuotykis su tolima Martos giminaite teisininke. Regis, Marta ir Šonas darosi vis svetimesni, bet abu nė nesistengia suartėti. Dingsta net noras padėti vienas kitam. Mundruczó stengiasi parodyti situaciją iš visų pusių, nesimpatizuodamas nei vienam, nei kitam, bet pabrėždamas, kad tai, kas atrodė tik poros problema, vis labiau įtraukia kitus šeimos narius, kurių kiekvienas turi savo nuomonę.

 

Tačiau kartais atrodo, kad Mundruczó nelabai pasitiki žiūrovais, todėl bando jiems paaiškinti, ką nori pasakyti filmu. Iš čia, man regis, atsirado ir labai prikišama scena, kai Šonas aiškina teisininkei, kodėl dėl rezonanso kadaise sugriuvo Bruklino tiltas. Tiltas, kurį stato Šonas, taip pat tapo filmo leitmotyvu – atstumas tarp dviejų iš skirtingų upės pusės statomų tilto dalių vis mažėja, tarsi iliustruodamas užsitraukiančią Martos žaizdą. Panašių motyvų, perteikiančių filmo mintį, yra ir daugiau. Ne visi jie reikalingi – banalybe dvelkia motinos prisiminimai apie vaikystę Holokausto metais, bet „Moters dalims“ įpusėjus pradėjęs erzinti obuolio ir jo sėklų motyvas artėjant į pabaigą „išrišamas“ visai netikėtai. Savaip netikėta ir akušerės linija – taip ir nesužinosime, kodėl mirė kūdikis, bet Martos reakcija teisme psichologiškai pagrįsta ir išsaugo pagrindinę „Moters dalių“ mintį.

 

Tegu ir netobulos „Moters dalys“ – iš tų filmų, kurių greit nepamirši. Mundruczó įrodo, kad šiuolaikinis kinas visai be reikalo nepasitiki paprastų, šalia mūsų gyvenančių žmonių gebėjimu išgyventi tragediją ir iš naujo surankioti savo gyvenimą. Gal kartais užtenka tik stebėti ir klausti, kaip jie gyvena, nesigriebiant rafinuotų žanrų gudrybių.

 

Živilė Pipinytė