Gedulas – individualus procesas

Už vaidmenį Kornélio Mundruczó filme „Moters dalys“ pernai Venecijos kino festivalyje Vanessa Kirby sulaukė vieno svarbiausių apdovanojimų – Volpi taurės. Įdėmesni žiūrovai jau turėjo progų įsiminti šią anglų aktorę – Kirby suvaidino princesę Margaret seriale „Karūna“, Adą Agnieszkos Holland filme „Pilietis Džounsas“, bet „Moters dalių“ Marta – pirmasis pagrindinis jos vaidmuo. Apie jį su aktore Venecijoje ir kalbėjosi Marta Balaga. Pateikiame pokalbio fragmentus.

Po pirmosios filmo peržiūros Venecijoje girdėjau, kaip vienas žurnalistas pasakė: „Kaip ji tai ištvėrė?“

Tai tikrai išsekino. Iš kur sėmiausi jėgų? Ko gero, iš tikėjimo mūsų pasakojama istorija. Žinojau, kad turiu tai padaryti. Mėgstu dalykus, peržengiančiu mano komforto ribas. Gal nuskambės keistai, bet dalyvavimas filme „Neįmanoma misija: atpildo diena“ („Mission: Impossible – Fallout“, rež. Christopher McQuarrie, 2018) man tai ir buvo. Tada dar filmavausi „Karūnoje“, bet mano šaknys – teatre. Neturėjau žalio supratimo, kaip vaidinti tokiame filme! Įprasta sakyti, kad veiksmo filmai yra kvailystė, bet mane jis išmokė disciplinos ir ištvermingumo. Nes Tomas Cruise’as laukia iš tavęs visiško atsidavimo (juokiasi). Toks vaidmuo taip pat reikalauja daug pastangų, tik fizinių, o ne emocinių. Tačiau dabar ieškau vaidmenų, kurie labiau primintų Čechovą ar Ibseną. Dar ir todėl, kad dabar iš tikrųjų labai išgyvenu, kas bus su teatru, nes daug mano pažįstamų, žmonių, su kuriais užaugau, liko be darbo.

Spaudos konferencijoje Mundruczó pabrėžė, kad visada labai sunku sudominti prodiuserius filmu, kurio tema tokia sunki.

Kalbėdamasi su Mundruczó ir Kata Wéber supratau, kad anksčiau panašaus kino nebuvau mačiusi. Nemačiau tokio netikėto vaiko praradimo, nemačiau būtent taip rodomo gimdymo. Kalbėdamasi su viena moterimi, kuri prarado mergaitę, išgirdau, kad nesvarbu, kiek gyvenime patyrei skausmo, tūkstantį kartų blogiau prarasti vaiką vos pagimdžius. Nesu motina, neturiu vaikų. Tėvas (chirurgas ir urologas Rogeris Kirby) supažindino su akušere, turėjau progą iš arti pamatyti gimdymą. Bet vis tiek turėjau suvaidinti tai, ko nesugebame įsivaizduoti.

Norėjau labai konkrečiai suvokti, kaip Marta reaguoja į tokį išgyvenimą. Pradėjau galvoje kurti paveikslą, kokia ji buvo anksčiau, prisimindama jos santykius su motina, kuri visada buvo namų galva. Tik įsivaizduokite – nuolat prieš jūsų akis žmogus, kiekviename žingsnyje kartojantis: „Nepaisant nieko, turi judėti pirmyn, eiti toliau, niekam nerodyti, ką jauti, privalai kovoti.“ Ir taip tiesiog su visu tuo susitaikyti? Kata man yra pasakojusi, kaip Holokausto patirtis paveikė tą vyresniųjų kartą, kaip tokios šeimos vėliau dorojosi su panašiomis tragedijomis ir kaip tai perduodama toliau – visas tas keršto troškimas.

Kad kas nors pagaliau užmokėtų už patirtą neteisybę? Filme motinos, kuri patyrė karą būdama vaikas, pyktis susikoncentruoja į akušerę.

Kata daug apie tai kalba, nes tai jos ir jos šeimos istorija. Ji man yra pasakojusi, kad ta kolektyvinė trauma perduodama toliau, kažkaip pasąmoningai. Manau, kad ir Marta iki galo nesuvokia, kas su ja vyksta, kaip ji reaguoja į visą tą tragediją. Motina ją mokė, kad reikia viską nusipurtyti ir eiti toliau. Tiesiog judėti pirmyn. Katos šeima buvo tokia. Martai viskas pernelyg skausminga, kad ji leistų sau kokius nors jausmus. Filme yra tokia scena, kai Šonas verkia, o Marta tik žiūri į jį. Jos akyse jis svetimas, išgyvenantis kažką, su kuo ji nesugeba susitapatinti. Jie net negali apie tai pasikalbėti. Negali kalbėtis, taškas.

Mėgstu vaidinti šeimos dinamiką, tokią kaip „Karūnoje“. Jaudino galimybė vaidinti seserį, keistą jų ryšį. Dabar buvo taip pat. Neįtikėtina, kaip patys nesąmoningai dauginame elgesio pavyzdžius. Norėjau suvaidinti gimdymą kaip įvykį, kurį išgyvena žmogus, pratęs save kontroliuoti. Marta perfekcionistė. Ji puikiai susitvarko darbe, mokykloje visada buvo pavyzdinga mergaitė, tik vyrą pasirinko šiek tiek galvodama apie tai, kaip paerzinti motiną. Bet gimdymas reikalauja iš jos visiškai atsiduoti ir atsisakyti kontrolės. Jai tai kelia siaubą! Kine buvo tiek daug gimdymo scenų, kuriose žmonės atrodo ramūs, net džiugiai nusiteikę. Bet aš norėjau, kad Marta bent akimirką taptų gyvuliu. Likusioje filmo dalyje matai, kaip ji vis labiau užsisklendžia, bet tą akimirką viskas iškyla į paviršių.

Regis, buvai nustebinta, kai pamatei filmą pirmą kartą?

Neturėjau supratimo, kaip viskas atrodys. Buvau labai dėkinga operatoriui Benjaminui Loebui už tai, kaip jis mus sekė, kartu palikdamas mums tiek daug laisvės. Labai norėjau, kad Marta ir Šonas atnaujintų savo ryšį.

Su vaiko praradimu sunku susitaikyti net idealioms, susigyvenusioms poroms.

Gedulas – individualus procesas. Šiek tiek laiko praleidau su akušere, kuri pataria vaikus praradusioms moterims. Ji sakė, kad vienintelio patikrinto būdo nėra. Mano uždavinys buvo suprasti žmogų, neleidžiantį sau nieko jausti. Įtariu, kad mano reakcija patekus į Martos situaciją būtų visiškai kitokia: kalbėčiausi su visais, ieškočiau pagalbos, kur tik įmanoma. Marta to nedaro, ji to nesugeba. Ji tokia siaubingai vieniša. Toji akušerė man papasakojo apie moterį, kuri prarado kūdikį praėjus maždaug minutei po gimimo. Ji nieko nejautė, kol maždaug po aštuoniolikos mėnesių nepagimdė kito vaiko. Kai jis gimė, jos skausmo buvo neįmanoma apsakyti. Viskas iškilo į paviršių. Tokia pavėluota reakcija labai įdomi. Yra tiek daug atvejų, kai tau skauda, bet nenori to prisipažinti. Man buvo keisčiausias atradimas, kad žmonės, praradę vaiką, jaučia gėdą. Ypač moterys. Kai kurios jų manė, kad nuvylė kitus, kad nuvylė jų kūnas. Manau, kad Marta irgi tai jaučia. Juk ji visada gerai mokėsi, jai pavyko gauti gerą darbą. Man viskas puikiai sekėsi, o dabar, po velnių, visus nuvyliau. Apima siaubas pagalvojus, kad kokia nors moteris būtent taip jaučiasi dabar.

Parengė K. R.