Man artimesnės meilės paklydimų istorijos

François Ozonas apie filmą „Vasara ’85“

„Vasara ’85“
„Vasara ’85“

Naujausias prancūzų režisieriaus François Ozono filmas „Vasara ’85“ („Été 85“, 2020) pasakoja apie Normandijos pajūrio miestelyje gyvenantį Aleksį. Kai vieną dieną Aleksio valtis apsiverčia, jį puola gelbėti Deividas. Aleksis atranda svajonių draugą, su kuriuo drąsiai motociklu skraido siaurais keliukais, veržiasi į beprotiškus nuotykius ir aistringai išgyvena 1985-ųjų vasarą, tarsi ji būtų paskutinė.

 

Nors filmas paremtas 1985-aisiais režisieriaus perskaityta Aidano Chamberso knyga „Šokis ant mano kapo“ („Dance on My Grave“), jame daug ir Ozono gyvenimo detalių. Ozonas buvo nusprendęs, kad filmas pagal Chamberso knygą bus jo kino debiutas, tačiau projekto nepavyko įgyvendinti. Interviu „The Guardian“ režisierius prisiminė: „Daug metų tikėjausi, kad Gusas Van Santas, Robas Reineris arba koks kitas amerikiečių režisierius ekranizuos knygą, bet niekas to nepadarė.“ „Vasara ’85“ kupina nostalgijos, kurią perteikia ir vaizdinis, ir garso sluoksniai. Filmas idealiai atkuria 9-ojo dešimtmečio muziką, stilių ir net yra nufilmuotas „Super-16“ kino juostoje. Pagrindinius vaidmenis atlieka Félixas Lefebvre’as ir Benjaminas Voisinas. Pateikiame Jegoro Moskvitino interviu su režiseriumi fragmentus.

 

„Vasara ’85“ legaliose namų kino platformose „ŽMONĖS Cinema“ ir „Cgates“ bus galima pasižiūrėti tik šį savaitgalį – vasario 12–14 d.

 

Esate sakęs, kad svajojote ekranizuoti Chamberso knygą nuo tada, kai Jums sukako septyniolika. Kodėl prireikė trisdešimt penkerių metų šiam sumanymui įgyvendinti?

Galbūt prireikė viso gyvenimo, kad nusiraminčiau, įgyčiau distanciją ir galėčiau papasakoti šią istoriją kaip įmanoma geriau. Matyt, perskaitęs knygą buvau pernelyg arti jos herojaus, kad pamatyčiau jį iš šalies. Be to, priešpaskutinis mano filmas „Ačiū Dievui“ pareikalavo milžiniškų pastangų, todėl norėjau užsiimti kuo nors lengvesniu. Ir tada vėl perskaičiau „Šokį ant mano kapo“, prisiminiau, kokia svarbi man buvo ši knyga. Todėl nusprendžiau iškart papasakoti dvi istorijas – apie septyniolikmetį save ir apie knygą.

 

Man pasirodė – filmas specialiai kurtas taip, kad atrodytų, jog jį nufilmavo septyniolikmetis Ozonas, pamiršęs ir visą savo patirtį, ir pasitikėjimą savimi.

Tikrai taip. Knygoje istorija pasakojama Aleksio požiūriu ir man buvo svarbu, kad žiūrovas su juo susitapatintų. Tai filmas-žmogus, istorija-persona, todėl režisierius turi veikti taip, tarsi herojus būtų jis.

 

Scenoje, kurioje rodomas Deivido miegamasis, iš muzikinių grupių plakatų suprantame, koks jis žmogus. Kaip atrodė Jūsų kambarys, kai Jums buvo septyniolika?

Jame kabojo filmų plakatai ir koncertų afišos – buvau toks pat paauglys kaip visi. Kai perskaičiau knygą 1985-aisiais, ji mane sukrėtė, juk tada retai susidurdavome su literatūra, pasakojančia istorijas apie gėjus. Bet išgyvenęs romano sukeltą šoką supratau, kad man patiko būtent jo universalumas: ta pati istorija galėjo atsitikti ir vaikinui, ir merginai, ir dviem merginoms. Tai juk mitas apie pirmąją meilę – jis vienas visiems.

 

9-asis dešimtmetis buvo keistas ir sunkus.Viena vertus, suvokiau savo seksualumą. Kita vertus, mes visi siaubingai bijojome AIDS epidemijos. Tą dešimtmetį meilė ir mirtis buvo labai arti. Kiekvienąkart tarsi mesdavome monetą. Knygos herojai susiduria su kitokio pobūdžio tragedija, bet ją galima traktuoti ir kaip tos kovos, kurią kasdien kovojome su savimi, simbolį.

 

Aleksis kartais net komiškai apsėstas mirties. Septyniolikos Jūs buvote toks pat?

Taip. Manau, jaunystėje mes tiek daug galvojame apie mirtį todėl, kad ji mums atrodo nepasiekiama, lyg koks uždraustas vaisius, juk tokio amžiaus esame visiškai įsitikinę, kad gyvensime amžinai, tiesa? Beveik visi vaikų žaidimai susiję su mirties idėja. Filme požiūris į mirtį – tai būdas pabrėžti skirtumą tarp Aleksio ir Deivido. Deividas jau pažįstamas su mirtimi, jis matė savo mirusio tėvo kūną, o Aleksiui dar tik teks patirti šią pamoką.

 

Puiku, kad filme naudojate ne skaitmeninę kamerą, o seną „Super-16“. Ji sukuria nostalgišką efektą.

Pabandžiau grįžti į 9-ąjį dešimtmetį ir prisiminti, kokius filmus tada mėgau žiūrėti. Buvau didis amerikiečių kino gerbėjas. Visų tų komedijų apie vyresniųjų klasių moksleivius, kuriuos baudžia mokytojai ir kurių nesupranta tėvai. Todėl nusprendžiau, kad „Vasaros ’85“ stilius bus skirtas amerikiečių kinui. Todėl ir „Super-16“ kamera. Juolab kad būtent ja filmavau savo pirmuosius trumpo metražo filmus. 

 

Tarp Jūsų herojų – atostogų romanas, nors jie visai ne turistai, o pajūrio miestelio gyventojai, tad laikas jų neriboja. Kokios istorijos Jums – režisieriui ir pasakotojui – įdomesnės: tos, kurios trunka vieną vasarą, ar tos, kurios trunka amžinybę?

Man artimesnės meilės paklydimų istorijos. Jaunystėje svajojame sutikti princą arba princesę, o paskui sužinome, kad jų nebūna, ir nugrimztame į liūdesį. Aleksis iš tų herojų, kuriems būtina išsilaisvinti nuo romantiškų įsivaizdavimų. Jis ir Deividas gyvena skirtinguose pasauliuose ir aš norėjau įamžinti šį neišvengiamą momentą, nusivylimą mylimuoju. Tačiau žiūrovas tai turi suvokti anksčiau: filme yra scena, kai herojai kartu šoka diskotekoje, tik pagal skirtingą muziką. Jie juda kartu su visais, tik ausinėse – skirtingas garsas.

 

Nufilmavote jau 44 filmus, įskaitant trumpametražius. Iš kur semiatės energijos?

Nuovargio nejauti, jei mėgsti tai, kuo užsiimi. Kurti filmus man malonumas. Tai meilės klausimas.

 

Filme „Vasara ’85“, kaip ir kituose Jūsų filmuose, pavyzdžiui, „Kriminaliniuose meilužiuose“, yra jaunuolio ir patyrusio vyro, mokytojo ir mokinio santykių istorija. Nepaisant liūdnos pabaigos, „Vasara ’85“ suteikia vilties, nes padedamas literatūros mokytojo Aleksis išmoksta suprasti save. Ar būdamas septyniolikos turėjote tokių mokytojų? Beje, Aidanas Chambersas taip pat dirbo mokykloje.

Taip, man pasisekė – kai buvau mokinys ir studentas, aplink visada buvo tokių. Kai kurie buvo arti, kaip vienas mokytojas, kuris kreipdamasis į auditoriją galėjo ištarti žodžius, apvertusius visą mano pasaulį. Kai kurie buvo toli, kaip režisierius Éricas Rohmeras, iš kurio filmų mokiausi kurti savus. Jaunystėje labai svarbu patikėti savimi ir kas nors turi būti šalia, kad padėtų tai padaryti.

 

O su Chambersu, beje, bendravau. Jis dar gyvas ir prisipažino, kad knygos idėja jam atėjo į galvą, kai dar buvo kunigas ir klausėsi jaunų žmonių išpažinčių. Tad dabar jų kančios bus išsaugotos mano filme.

 

Parengė K. R.