Mano karalius (Mon Roi)

Laisvas kritimas


Režisierė Maïwenn Le Besco

Scenarijaus autoriai Maïwenn Le Besco, Etienne Comar

Operatorė Claire Mathon
Vaidina Vincent Cassel, Emmanuelle Bercot, Louis Garrel, Isild Le Besco
2015, Prancūzija, 124 min. Platintojas Lietuvoje „Prior Entertainment“


Toni guli reabilitacijos ligoninėje, kur gydosi slidinėjant patirtą kelio traumą. Ligoninės psichologė rimtu veidu klausia, kodėl ji susižeidė būtent tądien. O slidės kodėl susipynė? Toni bando paslėpti ironišką šypseną, tačiau greitai surimtėja ir susimąsto. Prisiminimais ji grįžta atgal į santykių su Džordžu pradžią.

Atrodytų, jog tai ganėtinai dirbtinė ir nuvalkiota schema (fizinė ir dvasinė reabilitacija), šimtus kartų matytas siužetas, primenantis eilinę (ir labai prancūzišką) santykių dramą. Tačiau režisierė Maïwenn Le Besco šias abejones greitai išsklaido. „Mano karalius“ sviedžia žiūrovą į pasiutusio tempo ir trajektorijos skrydį, kone laisvą kritimą šiapus ir kitapus ekrano.

Restorano savininkas Džordžas, kuriam neįmanoma atsispirti, įsiveržia į Toni gyvenimą vietoj telefono numerio palikdamas patį telefoną, ir kelio atgal nebėra. Jiedu ima rašyti savo meilės ir neapykantos istoriją, prasidedančią kaip kiekvienos šešiolikmetės svajonė, o pasibaigiančią taip, kaip baigiasi šiuolaikinės pasakos.

Pagrindiniai aktoriai – Emanuelle Bercot, už šį vaidmenį pelniusi geriausios aktorės apdovanojimą šių metų Kanų kino festivalyje, ir Vincent’as Casselis – kuria ryškius personažų charakterius. Toni – protinga, racionali, nepasitikinti savimi, emocinga teisininkė. Džordžas – žavus, dosnus ir spontaniškas lovelasas, apsukantis galvą kiekvienai sutiktajai. Atrodytų, dviem brandiems, vienas kitą mylintiems žmonėms tiesiog lemta būti kartu, tačiau žiūrovui nesunku pajusti, kad kažkur tyko bėda ir romantiška istorija vieną dieną skausmingai duš į šipulius. Ir nors tokių paradoksalių porų kine – šimtai, režisierė sugeba išvengti melodramos klišių.

Pradėjusi karjerą kaip aktorė, Maïwenn savo filmų dramaturgiją remia aktoriniu meistriškumu, apnuogintomis emocijomis. Būtent meistriška aktorių vaidyba, realistiški dialogai ir improvizacijos laisvė kuria veržlumo ir natūralumo įspūdį. Tai buvo justi ir ankstesniame režisierės filme „Polisija“ („Polisse“, 2011), kurio dramaturginis pagrindas buvo apipintas improvizuotomis scenomis.

Vis dėlto nors filme netrūksta dramatiškumo ir isteriškų emocijų proveržių, įdomiausia stebėti, kaip režisierė vaizduoja rutiną – nepagražintą, nesuvulgarintą, nenuobodžią. Jos filme atsiranda vietos poros kasdienybės epizodams, mažoms ir kartu, atrodo, nereikšmingoms akimirkoms, kurias vėliau saugai kaip brangiausius santykių prisiminimus. Būtent šiose scenose atsiskleidžia ir personažų charakteriai – per smulkmenas, žvilgsnius, trumpas replikas žiūrovas susipažįsta su geriausiomis ir blogiausiomis jų versijomis. Todėl drama čia, ji visada buvo čia, tik prasiverš kiek vėliau.

Santykių peripetijas Maïwenn analizuoja iš moters perspektyvos, tačiau konstruojant pasakojimą išvengiama skirstymo į teisius ir kaltus. Žmonės nesikeičia ir paliekame juos dėl tų pačių savybių, dėl kurių pamilome, – taip paprastai ir kiek tiesmukai teigia filmas. Tačiau tai nebūtinai reiškia liūdną pabaigą, o gyvenime yra ne vien juoda ir balta. Kažkur per vidurį, sproginėjantis emocijomis ir spalvomis yra ir „Mano karalius“.