Anthony Hopkinso talento nė kiek netemdo sveika nuovoka. Jis laikomas vienu geriausiu visų laikų kino aktorių, juo žavimasi, tačiau populiarumą Hopkinsas vertina labai santūriai ir visiškai neromantizuoja aktoriaus profesijos. „Aktoriai – tai juokdariai, jie mėgsta kelti didelį šurmulį. Aš tiesiog dirbu savo darbą. Išmokstu tekstą, gerai atlieku užduotį, gaunu čekį ir man tai svarbiausia. Sakoma, kad tai cinizmas, aš vadinu tai praktišku požiūriu.“

Tačiau ne visada Anthony Hopkinsas buvo toks praktiškas. Siekdamas tobulybės ir kupinas ambicijų jis patyrė nemažą nuoskaudų, nuopuolių ir nevilties akimirkų. Šiandien tai vertina ironiškai: „Juk tai tipiško velsiečio įvaizdis – gerti iki žemės graibymo ir pasiduoti autodestrukcijai.“

Philipas Anthony Hopkinsas gimė Naujųjų metų išvakarėse, 1937 m. gruodžio 31 d. Pietų Velse, Port Talbote, kepėjo Richardo Arthuro Hopkinso ir jo žmonos Muriel Anne šeimoje.

Anthony vaikystėje dažniausiai išgyveno du jausmus: nuobodulį ir baimę. Visas gyvenimas slogiame, miesčioniškame Port Talbote jam atrodė nepaprastai nuobodus ir berniukas dažniau rinkosi vienatvę. Su niekuo nedraugavo, į nieką neįsimylėdavo ir net neruošdavo pamokų. „Asocialus tipas“, – kalbėjo apie jį mokytojai ir dažnai lupdavo liniuote. „Aš jaučiausi kitoks nei visi. Nuolatos baiminausi, kad man tiesiog „ne visi namie“. Turėjau siaubingų problemų su mokslais dėl disleksijos, apie kurią tuomet nieks nieko nežinojo. Liūdinau savo tėvą, jis nuolatos kartodavo motinai: tam vaikui kažkas ne taip.“ Po tam tikro laiko Anthony priėjo prie išvados, kad geriau pasiaukoti menui, pavyzdžiui, dailei ar grojimui pianinu, negu kęsti kančias dėl mokslų. Norėjo tapti profesionaliu muziku, bet, anot paties aktoriaus, pritrūko talento.

Liko noras vaidinti. Šiandien Hopkinsas sako, kad tapo aktoriumi, nes nieko kito nemokėjo. Pirmiausia jis suvaidino kunigą mėgėjiškame spektaklyje, o būdamas devyniolikos gavo stipendiją Kardifo muzikos ir dramos koledže. Atitarnavęs dvejus metus kariuomenėje, tęsė studijas garsiojoje Karališkoje dramos meno akademijoje, kur iškart tapo kurso žvaigžde.

1960 m. debiutavo Mančesterio teatro scenoje ir iki 1965-ųjų vaidino įvairiuose repertuariniuose teatruose. O tada nusprendė, kad jau atėjo laikas užkariauti Londoną.

Nacionaliniam teatrui vadovavo Laurence’as Olivier, tuomet triumfavęs W. Shakespeare’o „Otele“, tad Hopkinsas neatsitiktinai pasirinko peržiūrai „Otelo“ monologą. „Turi, vaikine, įžūlumo“, – nusistebėjo Olivier, ir Hopkinsas buvo priimtas į garsiausią Britanijos teatrą. O vos po kelių mėnesių jau dubliavo patį metrą Augusto Strindbergo „Mirties šokyje“. Netrukus išgarsėjo kaip maištininkas, lėbautojas ir skandalistas. Teatre ir šiandien atsimenama, kaip vaidindamas Makbetą aktorius netikėtai paliko sceną nepasibaigus spektakliui, nusprendęs, kad vaidinti nėra prasmės. Iki užkimimo riejosi su režisieriais, vadindamas juos Hitleriais. Nacionaliniame teatre Hopkinsas dirbo penkis sezonus iki 1970 metų.

Kine debiutavo 1967 m. Lindsey Andersono trumpo metražo filme „Baltas autobusas“ („The White Bus“). Po metų, rekomendavus žymiam britų aktoriui Peteriui O’Toole’ui, istorinėje dramoje „Liūtas žiemą“ („The Lion in Winter“) vaidinusiam Anglijos karalių Henriką II, Anthony Hopkinsui buvo pasiūlytas jo sūnaus, būsimojo karaliaus Jono Bežemio vaidmuo, iš karto nominuotas BAFTA apdovanojimui. Taip sėkmingai prasidėjo jo kino karjera. Po šio filmo jam prilipo kostiuminių vaidmenų atlikėjo amplua. Vaidinio klasikinių pjesių ekranizacijose – Klaudijų Tony Richardsono „Hamlete“ (1969), Torvaldą Helmerį Patricko Garlando „Lėlių namuose“ (1973). Televizijoje kartu su Laurence’u Olivier vaidino Antono Čechovo pjesėse „Dėdė Vania“ ir „Trys seserys“, vėliau sužibėjo pagrindiniu vaidmeniu televiziniame „Otele “. Miniseriale „Karas ir taika“ įkūnijo Pjerą Bezuchovą ir už šį vaidmenį 1973 m. buvo pripažintas metų aktoriumi. Lygia greta aktorius mielai vaidino trileriuose ir detektyvuose: „Svetimomis rankomis“, „Mergina iš Petrovkos“. Hopkinso vaidmenų televizijoje diapazonas – nuo vaikų pagrobėjo iki Adolfo Hitlerio. Beje, už pastarąjį vaidmenį jis gavo „Emmy“ apdovanojimą. Kitą „Emmy“ gavo už Bruno Hauptmano vaidmenį filme „Lindbergo byla“ („The Lindberg Kidnapping Case“).

1972 m. Anthony Hopkinsas pirmą kartą susitiko su režisieriumi ir aktoriumi Richardu Attenborough, gerokai paveikusiu jo karjerą. Attenborough pakvietė aktorių suvaidinti istorinėje dramoje apie Churchillį „Jaunasis Vinstonas“ („Young Winston“). Juodu susidraugavo ir po penkerių metų vėl susitiko filmuojant epinę dramą „Vienu tiltu per toli“ („A Bridge too Far“), kur Hopkinsas suvaidino leitenantą Frostą. Šis filmas išpopuliarino aktorių. O 1978 m. Attenborough pasiūlė Hopkinsui pilvakalbio, kurį sužlugdo jo statytinis, vaidmenį psichologinėje dramoje „Magija“ („Magic“). Savo bičiulį Richardas Attenborough šiandien apibūdina taip: „Vis dar valdomas demonų, bet jau sugeba juos kontroliuoti.“

Niūrioje Davido Lyncho dramoje „Žmogus dramblys“ („The Elephant Man“, 1980) Anthony Hopkinsas suvaidino daktarą Trivzą. Prisimindamas filmavimą režisierius pasakojo: „Mano nuomone, filme „Žmogus dramblys“ geriausiai pasisekė scena, kai Hopkinso personažas gydytojas pirmą kartą pamato žmogų dramblį. Kamera artėja prie jo veido, kad pamatytume reakciją, o tą akimirką, kai ji sustoja, iš daktaro akies išrieda ašara. Tai nebuvo numatyta. Stebuklas... Tai buvo pirmas dublis, bet aš supratau, kad antro daryti nebereikia.“ Kai taip atsitinka ir Anthony Hopkinsui pavyksta atsiskleisti, išlaisvinti savo jausmus, įspūdis būna sukrečiantis. Nepaisant vaidybos santūrumo, Hopkinsas sujaudino žiūrovus pravirkęs dar viename savo draugo Richardo Attenborough filme „Šešėlių žemė“ („Shadowlands“, 1993). Tai melodramatiškas pasakojimas apie „Narnijos kronikų“ autoriaus, Oksfordo profesoriaus C. S. Lewiso ir amerikiečių poetės Jay Gresham (Debra Winger) meilę. Kamera mėgsta šį aktorių ir jis moka tai išnaudoti. Mėgsta vaidinti santūriai, net asketiškai. Sugeba vienu gestu ar grimasa, vienu žvilgsniui parodyti tikras emocijų ir jausmų sūpuokles. Sugeba hipnotizuoti žiūrovą.

Iš pradžių Hopkinsas bandė suderinti vaidybą teatre ir kine, tačiau kai atėjo laikas pasirinkti, jis nedvejodamas pasuko į kiną. „Niekada nesijaučiau gerai scenoje, – kalbėjo vėliau. – Neturiu tinkamo temperamento ir asmenybės. Vaidinau teatre, bet tai niekada neteikė man džiaugsmo.“

1987 m. Anthony Hopkinsas suvaidino labai šiltą tipiškai anglišką personažą režisieriaus Davido Hugh Joneso filme „Čering Kroso gatvė, 84“ („84 Charing Cross Road“), kur jo partnere buvo žymi amerikiečių aktorė Anne Bancroft. Tai pasakojimas apie amerikiečių rašytojos Helen ir anglo bukinisto Franko Doelo draugystę, trukusią kelis dešimtmečius. Herojams netenka susitikti – jie bendrauja laiškais. Hopkinso herojus šiame filme – niekuo neišsiskiriantis, o kartu nepaprastai turtingo vidinio pasaulio žmogus. Už šį vaidmenį aktorius pelnė prizą Maskvos tarptautiniame kino festivalyje. Jau šiame filme jis įrodė savo nepaprastą sugebėjimą atskleisti meilę be atsako, giliai savo jausmus slepiančio žmogaus charakterį. Tokius vaidmenis jis vėliau pakartos ir Jameso Ivory filmuose.

1987 m. už nuopelnus Didžiajai Britanijai karalienė suteikė Anthony Hopkinsui riterio titulą, bet 10-ojo dešimtmečio pradžioje Hopkinsas galutinai persikėlė į JAV ir netrukus net tapo šios šalies piliečiu. Kaip didžiausią malonumą jis įvardijo galimybę sėsti prie automobilio vairo ir važinėti po šalį, gėrėtis jos bekraščiais vietovaizdžiais. O pradžia buvo psichiatro Daizerto vaidmuo garsioje Brodvėjuje pastatytoje Peterio Schafferio pjesėje „Ekvus“ („Equus“). Už šį vaidmenį 1975 m. Hopkinsas gavo Niujorko kritikų prizą.

1991 m. Hopkinsas suvaidino serą Henrį Vilkoksą trimis „Oskarais“ apdovanotame Didžiojoje Britanijoje kuriančio amerikiečių režisieriaus perfekcionisto Jameso Ivory filme „Sugrįžimas į Hovard Endą“ („Howards End“) pagal žinomą Edwardo Morgano Forsterio romaną. 1993-iaisiais pasirodė dar vienas reikšmingas aktoriaus vaidmuo puikioje Jameso Ivory retrodramoje „Dienos likučiai“ („The Remains of the Day“). Hopkinso kuriamas mažordormas Stivensas (dvaro valdytojas) vardan nepriekaištingos tarnystės atsisako asmeninės laimės ir galiausiai suvokia gyvenimo bergždumą. Anthony Hopkinsas labai vertina darbą su Jamesu Ivory: „Jis tiesiog talentingai sugeba sukurti labai draugišką atmosferą. Puikus režisierius, moka įkvėpti pasitikėjimo. Jis didis žmogus. Aš metų metus praleidau su tironais, nenusakomų nuotaikų žmonėmis, kurie visiškai nesugeba bendrauti, tik rėkia.“

Vaidindamas teatre ir televizijoje aktorius pamažu kaupė patirtį ir apdovanojimus. Po truputį formavosi Hopkinso, kaip artisto, įvaizdis – neskubantis, viską apgalvojantis, netgi šiek tiek lėtokas žmogus. Bet tuo pat metu greta subtilių, intelektualių herojų atsiranda personažai maniakai.

Tikra sensacija buvo 1990 m. Hopkinso sukurta pati įspūdingiausia kino pabaisa – Hanibalas Lekteris Jonathano Demme filme „Avinėlių tylėjimas“ („The Silence of the Lambs“). Kurdamas pavojingą nusikaltėlį, žmogėdrą, Hopkinsas atsisako bet kokių išorinių efektų. Iš pirmo žvilgsnio jo Lekteris – pilkas žmogelis, bet aktorius po truputį atskleidžia didžiulę šio pamišėlio intelekto galią ir net savotišką žavesį. Vaidina Hopkinso akys, veidas, ironiškas balsas. Lekteris pasirodo filme gal kokias trisdešimt minučių, bet jos tokios įspūdingos, kad 1991 m. pelnė aktoriui „Oskarą“. Po dešimties metų pasirodė Ridley Scotto „Hanibalas“ („Hannibal“, 2001), dar po metų – trečias pasakojimas apie intelektualą žmogėdrą Bretto Ratnerio juostoje „Raudonasis drakonas“ („Red Dragon“, 2002). Ridley Scotto filme aktorius kiek nuvylė kritikus. Buvo ir tokių, kurie sakė, kad aktorius geriau jau būtų nevaidinęs „Avinėlių tylėjimo“ tęsinyje, kaip pasielgė Jodie Foster. Tačiau publika balsuoja kitaip. Blogio genijus valgo savo aukas užsigerdamas brangiu vynu, o jo šaltas žiaurumas žadina baimę ir susižavėjimą. Siaubingą jo personažo išvaizdą sustiprina dažnai dėvimas „antsnukis“, tačiau Hanibalas ir toliau toks pat protingas ir įžvalgus. Hopkinsas sugalvojo savo herojui nepaprastą judesių plastiką, kiek sukaustytą atsibudusios iš amžino miego statulos mimiką ir suteikė švelnų, įtaigų balsą, kuris taip dažnai susilpnina jo aukų budrumą.

Šiam personažui jau skirti ištisi moksliniai straipsniai: kodėl akivaizdų blogį įkūnijantis personažas ne tik kelia žiūrovams visai suprantamą siaubą, per nugarą bėgančius šiurpulius, bet kartu nuoširdžiai žavi, atrodo gerbtinas? Gal todėl, kad Hopkinsas kuria ekrane labai dviprasmišką ir originalų charakterį.

Daugumoje kadrų Hanibalas – tiesiog įkūnytas galantiškumas, karalienės Viktorijos laikų džentelmenas, per nesusipratimą įkalintas narve lyg laukinis žvėris. Tikras estetas ir šmaikštuolis, jis atrodo gaubiamas beveik aristokratiško pranašumo aureolės. Lekteris visai nesirengia su agente Starling šnekėti iš esmės. Jis tiesiog mėgaujasi pokalbiu su moterimi, kas jam tampa vienu iš nedaugelio malonumų, o kartu galimybe ištrūkti iš kalėjimo. Tačiau sutinku, kad vėlesnėse serijose jau kiek pavargęs nuo savo personažo Hopkinsas dažnai tiesiog kartoja anksčiau atrastus dalykus. Kita vertus, Hanibalas iki šiol lieka garsiausiu aktoriaus vaidmeniu, jo vizitine kortele.

Įtikino ir jo vampyrų medžiotojas Van Helsingas iš 1992 m. sukurto Francio Fordo Coppolos „Bremo Stokerio „Drakulos“ („Bram Stoker’s Dracula“), kuris ne tik persekioja, bet ir supranta savo aukas, net žavisi jomis.

Aktoriaus šeštasis pojūtis kartais jį apgauna. Geriau pamiršti jo sentimentalų personažą „Džo Bleko viešnagėje“ („Meet Joe Black“, 1998), Alano Parkerio „Kelyje į Velvilį“ („The Road to Wellville“, 1994) ar prezidentą Nixoną Oliverio Stone’o to paties pavadinimo filme (1995). Taip atsitinka gal todėl, kad Hopkinsas retai atmeta jam siūlomus vaidmenis. Sklinda kalbos apie ypatingą jo šykštumą, tačiau pats aktorius taip teisinasi, kodėl neatsisako beveik nė vieno pasiūlymo: „Paprasčiausiai nesugebu taip pasielgti. Bijau, kad manęs gali daugiau nebekviesti. Pagaliau mėgstu filmuotis nuolat.“

Per savo karjerą Hopkinsas suvaidino ne vieną istorinę asmenybę: Adolfą Hitlerį, Pablo Picasso, Richardą Nixoną, Yitzhaką Rabiną, Johną Quincy Adamsą, Williamą Bligh, Charlesą Dickensą, Ričardą Liūtaširdį, Ptolomėjų. Tačiau vaidmenys kostiuminiuose ir biografiniuose filmuose labai nevienareikšmiai. Man regis, vienas įspūdingiausių iš šios galerijos yra Hopkinso Picasso vėl to paties Jameso Ivory filme „Išlikti Picasso“ („Surviving Picasso“, 1996). Pirmiausia jis tapo išoriškai panašus į legendinį dailininką – eisena, judesiai, reti šviesūs plaukai ant pakaušio. Mūvintis šortais, nuogą krūtinę retkarčiais prisidengiantis dryžuota jūreiviška palaidine, Anthony Hopkinsas kuria dailininko portretą, tarsi nukopijuotą iš garsiausių Picasso nuotraukų. Įtikina ir kaprizingas, nuolatine jausmų kaita pasižymintis charakteris, siutinantis ir žavintis.

1995 m. Anthony Hopkinsas debiutavo režisūroje filmu „Rugpjūtis“ Antono Čechovo „Dėdės Vanios“ motyvais. Kaip dažnai pasitaiko – genialūs aktoriai yra labai vidutiniai režisieriai.

2005 m. seras Anthony Hopkinsas vėl atkreipė į save dėmesį išprotėjusio matematiko vaidmeniu režisieriaus Johno Maddeno dramoje „Įrodymas“ („Proof“). Aktorius prisipažino, kad visai neišmano matematikos ir iš pradžių net atsisakė skaityti scenarijų. Tačiau režisierius, agentas ir kiti kolegos įtikino jį, kad tai labai savitas, netikėtas vaidmuo. Vėliau aktorius aiškino: „Bendravau su tokiais žmonėmis Kembridže ir pamačiau, kokie jie ypatingi. Juk iš esmės jie tyrinėja visatą.“

Po ilgesnės pertraukos jis vėl suvaidino žudiką psichologiniame trileryje „Lūžis“ („Fracture“, 2007) ir šis vaidmuo daugeliui žiūrovų priminė legendinį Hanibalą Lekterį. Panašus ir pamišimo apimtas fanatikas siaubo trileryje „Egzorcizmas“ („The Rite“, 2011). Pasitaiko ir antraplanių vaidmenų, tokių kaip režisieriaus Steveno Zailliano filme „Visa karaliaus kariauna“ („All the King’s Men“, 2006) ar Emilio Estevezo „Bobby“ (2006).

Atsisakęs žalingų įpročių ir vedęs trečią žmoną antikvarę Stellą, Anthony Hopkinsas teigia, kad jo gyvenimas absoliučiai pasikeitė. Būtent ji, Hopkinso įsitikinimu, apvertė gyvenimą aukštyn kojomis ir privertė vertinti kiekvieną kartu praleistą akimirką: „Mano gyvenimas pranoko visas svajones. Nekalbu apie šlovę ar pinigus. Stella – pati gražiausia moteris pasaulyje, mano gyvenimui suteikusi ramybės ir išminties. Susitikome prieš dešimt metų, kai gyvenimas niekur nebejudėjo, tik aš to nesupratau. Netikėjau niekuo, ypač moterimis.“

Rytais Hopkinsas ėmė lankytis sporto salėje, vakarus vis dažniau skiria ankstesniems pomėgiams – skambina pianinu, skaito, piešia. „Mano jau ne toks amžius, kai reikia naujų ryšių ir pažinčių“, – sako aktorius ir priduria, kad nemėgsta vaikščioti į kiną, tik namie retkarčiais pažiūri diskus, kuriuos prieš „Oskarų“ teikimą savo nariams atsiunčia Amerikos kino akademija.

Kita vertus, Anthony Hopkinsas neketina sustoti. „Nepaisydamas amžiaus, galiu puikiai atlikti savo darbą, jei vaidybą galima pavadinti darbu. Į filmus įdedu visą save ir negaliu pakęsti, jei kiti nesistengia tiek pat, kiek aš“, – viename interviu piktinosi aktorius.

Ir bando pabėgti nuo kiekviename žingsnyje persekiojančios Hanibalo Lekterio etiketės. Vienu tokių bandymų tapo jo pasirodymas naujausioje Woody Alleno komedijoje „Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“ („You Will Meet a Tall Dark Stranger“). Čia jis vėl susitiko su ispanu Antonio Banderasu, su kuriuo 1998 m. šauniai smaginosi kostiuminiame nuotykių filme „Zoro kaukė“ („The Mask of Zorro“). Filme „Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“ Allenas lieka ištikimas sau, kandžiai ir ironiškai pasakoja žmonių, pasimetusių dažniausiai pačių susikurtame gyvenimo chaose, istorijas. Hopkinso personažas Alfis Šepridžas vieną dieną nusprendžia, kad tuščiai iššvaistė savo gyvenimą ir bando susigrąžinti jaunystę. Jis pradeda sportuoti, sveikai maitintis, lankytis soliariume ir, kaip įprasta krizės ištiktiems vyrams, susiranda jauną gyvenimo draugę. Kaip dažniausiai ir būna, vargu ar tai suteikia laimę.

Sulaukęs septyniasdešimt trejų seras Anthony Hopkinsas jaučiasi ramus ir atsipalaidavęs. Jis neidealizuoja savo profesijos: „Būti aktoriumi reiškia paprasčiausiai apsimetinėti. Tai emocijomis paremtas mechanizmas, o kaip jis veikia, aš niekada nesupratau...“. Atėjo laikas, kai jam nieko nebereikia įrodinėti, nes visi įsitikinę, kad šis aktoriaus gali tobulai suvaidinti bet ką. Deja, kartais padvelkia to, kas jau išbandyta, rutina, o taip norisi, kad jis ir vėl mus nustebintų. Kartais pakalba apie pasitraukimą ir ramią senatvę. Tačiau vėl netikėtai atsiranda geras scenarijus, kurį rengiasi kurti geras režisierius. „Tai tarsi užkeikimas, jie manęs nepalieka ramybėje“, – sako aktorius ir vėl grįžta į filmavimo aikštelę.