Jis skiriasi nuo drebančių dėl savo įvaizdžio Holivudo žvaigždžių. Žavus meksikietis, kurio akys, pasak spaudos, keičia spalvą nuo mėlynos iki rudos priklausomai nuo nuotaikos ar aprangos, labai myli savo tėvynę, domisi politika ir garsėja savo nuoširdžiais, drąsiais pasisakymais prieš karą ir kitas pasaulio neteisybes. Net pakviestas įteikti „Oskarą“, jis išrėžė ugningą kalbą prieš karą Irake. Dalyvauja įvairiose akcijose, siekdamas pagerinti socialinį ir kultūrinį savo tėvynės gyvenimą. Kažkada reklamavęs garsios amerikiečių firmos džinsus, nemėgsta rengtis žinomų dizainerių drabužiais ir nešioja akinius nemadingais rėmais. Skaito Hermano Hesse’s ir egzistencialistų romanus. Mėgsta „The Beatles“. Moka keturias kalbas: ispanų, anglų, prancūzų ir italų. Vadinamas meksikiečių Jamesu Deanu ar naujos kartos Alainu Delonu, šiandien yra labiausiai žinomas Lotynų Amerikos aktorius ir galėtų be vargo tapti Holivudo žvaigžde. Tačiau kol kas jis daro karjerą pagal savo sąlygas. Vaidina nepriklausomų režisierių filmuose ir sugebėjo iš jų pasirinkti geriausius: Almodóvarą, Jarmuschą, Gondry, Meirellesą, Gonzálezą Iñárritu... Regis, jis turi tvirtą moralinį ir kultūrinį stuburą, skiriantį jį nuo kitų ir padedantį įtikinamai, nevulgariai suvaidinti pačius kontroversiškiausius vaidmenis: hormonų pertekusį jaunuolį, viliojantį vyresnes moteris, seksualų transvestitą aukštais kulniukais, nuodėmingą kunigą ar ugningą revoliucionierių Che Guevarą. Jis atmetė nemažai viliojančių pasiūlymų, nes vaidmenys jam buvo neįdomus. „Vaidinu ne tam, kad uždirbčiau. Vaidinu, nes tikiu, kad filmas bus įdomus“, – viename interviu kalbėjo aktorius. O be to, jis nenori būti stereotipinių Holivudo meksikiečių – gangsterių ar simpatingų baseino valytojų – vaidmenų atlikėju.

Gaelis García Bernalis gimė paskutinę 1978 metų lapkričio dieną Gvadalacharoje, aktorių šeimoje. Vaikystę leido Meksike. Motina – aktorė ir modelis Patricia Bernal – buvo populiari meksikiečių muilo operų žvaigždė, tėvas – aktorius ir režisierius José Angelas García. Sūnus gimė, kai mamai buvo vos septyniolika, o tėvui – dvidešimt vieni, Gaelis juokiasi, kad tapo jiems nedideliu siurprizu. Tėvai netrukus išsiskyrė, ir šiandien aktorius labai pagarbiai kalba apie savo patėvį, džiaugiasi jaunesniais broliu ir seserimi. Devynių mėnesių jis debiutavo teatre – suvaidino kūdikėlį Jėzų kalėdiniame spektaklyje. Nuo penkerių metų vaidino kartu su tėvais teatre, vienuolikos metų debiutavo Pelučio vaidmeniu meksikiečių seriale „Tereza“, kur jo partnere buvo žavioji Selma Hayek. Taip jis augo teatro užkulisių intrigų ir muilo operų aistrų apsupty. Gaelis sako, kad nepaisant šios aplinkos jis visai nesirengė tapti aktoriumi, o galvojo apie gydytojo profesiją, jam atrodė, kad aktorystė taip ir liks tik laisvalaikio užsiėmimas. Tačiau ankstyva karjera atėmė visą laiką ir nebuvo kada imtis rimtų mokslų.

Kai jam buvo dvylika, viename spektaklyje suvaidino kartu su vienmečiu Diego Luna, ir visam gyvenimui jie tapo geriausiais draugais. Seriale „Senelis ir aš“ („El abuelo y yo“) jis ir vėl vaidino su Diego. Pagal šį serialą buvo sukurtas muzikinis spektaklis, su kuriuo draugai apvažiavo visą Meksiką. Vėliau, 2001 m., juodu filmavosi Alfonso Cuaróno juostoje „Taip pat ir tavo mamą“ („Y tu mamá también“), o neseniai suvaidino pagrindinius personažus Carloso Cuaróno filme „Rudo ir Kursi“. Kai tapo garsūs ir turtingi, įkūrė kompaniją „Canana films“, kuri dažniausiai finansuoja Lotynų Amerikos režisierių filmus šiuolaikinėmis temomis.

1996 m. Gaelis suvaidino nedrąsų pieno išnešiotoją trumpametražiame jauno režisieriaus Antonio Urrutia filme „Gera mina blogam žaidimui“ („De tipas, corazon“), kurį Meksika net siūlė „Oskarų“ nominacijoms, dalyvavo teatro spektaklyje „Roberto Zucco“, kurį režisavo žinoma meksikiečių teatro aktorė Catherine Marnas, spėjo nusifilmuoti urugvajiečio Rodrigo Pla trumpo metražo filme „Akis pakaušyje“ („El ojo en la Nuca“). Septyniolikmetis aktorius buvo gan žinomas Meksikoje, bet jam spėjo nusibosti meksikietiškos kino aitros ir baigęs mokyklą jis įstojo į filosofijos fakultetą. Dėl finansavimo stokos ir politikos pasikeitimų universitetą uždarė. Gaelis sako, kad būtent tada jis buvo labai nusivylęs savo šalimi ir, nutaręs pailsėti nuo pramogų verslo, išvyko keliauti po Europą. Pritrūkęs pinigų užsibuvo Londone. Dirbo kelneriu, mūrininku, modeliu. Vėliau Gaelis prisipažino kartą pagalvojęs: gal reiktų imtis rimtesnių darbų, ir tada į galvą šovė mintis pasimokyti kokioje nors aktorių mokykloje. Tačiau stojamieji jau visur buvo pasibaigę. Beliko Londono Centrinė kalbų ir dramos mokykla, kurią kažkada baigė Laurence’as Olivier. Gaelis García Bernalis tapo pirmuoju meksikiečiu, laimėjusiu stipendiją į šią mokyklą. Žinoma, jis kiek koketuoja sakydamas, kad tai įvyko visai netyčia. Tokie dalykai šiaip sau neatsitinka, reikia tinkamo pasiruošimo ir daug darbo. Ne be reikalo būsimas aktorius nuo vaikystės mokėsi kalbų. O ir praktika Meksikos teatruose bei kine nepraėjo veltui. Perskaitęs komisijai monologą iš „Makbeto“, jis tapo prestižinės Londono teatro mokyklos studentu. „Aš tapau aktoriumi ir dėl to, kad nekonfliktuočiau pats su savimi. O jeigu tokie vidiniai konfliktai ir kyla, stengiuosi išspręsti juos pats, neaiškindamas kitiems, kodėl kiekvienu konkrečiu atveju elgiuosi taip, o ne kitaip.“

Prasimokęs ketverius metus, Gaelis gavo kvietimą filmuotis savo seno pažįstamo Alejandro Gonzálezas Iñárritu filme „Meilė – kalė“ („Amores perros“) ir išvažiavo į Meksiką, pasakęs bendrakursiams, kad vyksta atostogų. Jo herojus Oktavijus atsiduoda meilei ir ketina bėgti iš Meksikos kartu su vyresniojo brolio žmona. Kiek neryžtingas, apiplyšęs, su prie lūpos prilipusia cigarete, liesas, mažaūgis aktoriaus personažas buvo pašėlusiai charizmatiškas ir seksualus. Filmas „Meilė – kalė“ tapo 2000 m. Meksikos kino lyderiu, išpopuliarėjo pasaulyje, buvo nominuotas „Oskarui“, o García Bernalis pelnė Meksikos kino apdovanojimą ir prizą Čikagos kino festivalyje. Jo pavardė vis dažniau imta minėti spaudoje.

Būtent Gonzálezas Iñárritu patarė kitam žinomam režisieriui Alfonsui Cuarónui, kuriančiam filmą „Taip pat ir tavo mamą“, atkreipti dėmesį į jauną aktorių. García Bernalis ir jo draugas Diego Luna vaidina čia du vyrukus, keliaujančius per visą Meksiką kartu su vyresne už save moterimi. Aistringas, neįprastas trikampis kupinas paslapčių ir pavydo. Abu aktoriai pelnė apdovanojimus Venecijos kino festivalyje, kur juosta sukėlė sensaciją. Šį filmą García Bernalis iki šiol laiko savo mėgstamiausiu. Paklaustas, kodėl filmas susilaukė tokios sėkmės visame pasaulyje, aktorius atsakė: „Galbūt jis įrodė, kad filmus paaugliams galima filmuoti visai kitaip. Šis filmas sukurtas iš asmeniškos, labai žmogiškos patirties. Jis teikia vilties, kad sėkmę filmui gali atnešti labai paprasta istorija, o ne graži pakuotė. Gal dabar kine atėjo tokių mažyčių istorijų laikas.“

2001 m. Gaelis García Bernalis nusifilmavo ispanų režisieriaus Augustino Diazo Yaneso filme „Iš Dievo nieko naujo“ („Sin noticias de Dios“), kur jo partnerėmis buvo Victoria Abril ir Penelope Cruz. Čia jis įkūnijo patį pragaro atstovą Liuciferį Džeką Devnportą. Už šį šmaikščiai ir linksmai sukurtą velnią aktoriui atiteko svarbiausiais ispanų kino apdovanojimas „Goja“ už antro plano vaidmenį.

2002 m. jis vaidino režisieriaus Carloso Carreros dramoje pagal žinomo portugalų rašytojo José Mari Eco Dekueroso romaną „Tėvo Amaro nusikaltimas“ („El Crimen del padre Amaro“). Čia jis – jaunas kunigas, įsipainiojęs į korupcijos skandalą ir nuodėmingą romaną su šešiolikmete parapijiete. Filmas buvo apšauktas antiklerikaliniu ir provokaciniu, Bažnyčia protestavo prieš jo rodymą. Nepaisant to, „Tėvo Amaro nusikaltimas“ patiko žiūrovams ir pelnė net devynis meksikiečių kino prizus „Sidabrinis Arielis“. Režisieriaus Mathew Parkhillo romantiškoje komedijoje „Visi taškai ant i“ („Dot the I“, 2003) Gaelio herojus, pradedantis aktorius Kitas, įsipainioja į sudėtingą meilės trikampį su aistringa ispanų flamenko šokėja.

„Mane visada domino politika, – yra sakęs Gaelis García Bernalis. – Gal todėl, kad aš kilęs iš Meksikos. O ten su politika susiduri kiekvieną dieną ir kiekviename žingsnyje“. Iš tėvo jis perėmė simpatijas kairiųjų idėjoms. Ypač pagarbiai jis vertina režisieriaus Walterio Salleso biografiniame filme „Motociklininko dienoraščiai“ („Diarios de motocicleta“, 2004) suvaidintą jaunąjį Che Guevarą. Filmas nukelia į 1952-uosius, kai Che – tada dar jaunas argentinietis, medicinos studentas Ernesto Guevara – kartu su draugu Alberto Granada motociklu apkeliavo visą Lotynų Ameriką. Tai buvo jau antras aktoriaus bandymas sukurti ekrane legendinį revoliucionierių, – 2002 m. jis suvaidino Che televizijos seriale „Fidelis“. O 2003 m. režisieriaus Juano Gerardo filme „Svajonės apie Džuliją“ („Dreaming of Julia“), kuriame Che vaidino amerikietis Harvey Keitelis, Gaeliui teko epizodinis Rikio vaidmuo. „Motociklininko dienoraščiams“ jis perėmė argentinietišką akcentą ir išmoko važinėti senovišku motociklu. Pasak paties aktoriaus, šis vaidmuo nukreipė jį geron pusėn. „Che yra svarbus daugeliui žmonių, taip pat ir man. Bijojau, bet kartu buvau nepaprastai pakylėtas, įkvėptas, galėdamas jį suvaidinti, pagerbiant tai, kas reikšminga daugeliui žmonių – jaunų, pagyvenusių, senų ir tų, kurie žuvo dėl jo idealų.“ Aktoriaus nuomone, iškeliavęs už Argentinos ribų Che atrado kitokį pasaulį nei tas, kuriame jis gyveno. „Ir suprato, kad sienos, ypač Lotynų Amerikoje – prasimanytos ir dirbtinės. Besifilmuodamas aš praėjau tuos kelius, kuriais vaikščiojo Che, pamačiau žmones, neturinčius jokios geresnio gyvenimo vilties. Ėmiau geriau suprasti šią asmenybę ir suvokiau, kodėl ir už ką jis kovojo.“ Vienintelis dalykas, kuris aktoriui nepatiko – filmas buvo įgarsintas angliškai. „Tai pasakojimas apie lotynų amerikiečius, kurių charakterį gali išreikšti tik ispaniški žodžiai.“ Dėl tos pačios priežasties García Bernalis vėliau atsisakė vaidinti garsųjį meksikiečių sukilimo vadą Emilio Zapatą Alfonso Arau filme. Už Ernesto Guevaros vaidmenį García Bernalis buvo nominuotas britų kino apdovanojimui BAFTA.

Tais pačiais 2004-aisiais aktorius sublizgėjo neprilygstamojo Pedro Almodóvaro iš dalies autobiografiniame filme „Blogas auklėjimas“ („La Mala educación“). García Bernalis filme suvaidino iš esmės kelis personažus – pradedantį aktorių, kuris neturi jokių skrupulų ir siekdamas vaidmens seksualiai atsiduoda režisieriui, ir gražuolį transvestitą, pramintą Zaharija, kuris imituoja garsiąją ispanų aktorę ir dainininkę Sarą Montiel. Besiruošdamas filmuotis šioje juostoje Gaelis išmoko ypatingos kūno kalbos. Lankė flamenko pamokas, mokėsi vaikščioti ant aukštų kulniukų, žiūrėjo filmus su Montiel, su žymia amerikiečių 5-ojo dešimtmečio film noir lemtingąja moterimi Barbara Stanwyck, peržiūrinėjo ir paties Almodóvaro filmus. Režisierius liepė jam parodyti tą ypatingą „seksualinį dviprasmiškumą“, kurį perteikė Alainas Delonas garsiame René Clementÿo filme „Saulės nudeginti“. Pedro Almodóvaras taip apibūdino savo pasirinkimą: „Jis man atrodė idealus vaidmeniui lemtingo vyro, kurio seksualumas yra kitų kančios priežastis. Man Gaelis patinka ne tik dėl gražaus veido, bet ir dėl nedidelio ūgio. Jis labai fotogeniškas. Turi du profilius: vieną rūstų, o kitą kerinčiai moterišką. Ideali asimetrija moters-vyro vaidmeniui. Virsti drag queen jam sekėsi natūraliai, na, neskaitant būtinos dietos ir nedidelių Edipo komplekso apraiškų.“

García Bernalis sakė seniai svajojęs apie tokį vaidmenį. „Kai apsirengiau moteriškais drabužiais, veidrodyje mačiau savo mamą, – juokiasi aktorius. – Po šio vaidmens galiu pasakyti, kad aktoriaus profesijoje išbandžiau viską. Sunkiausia buvo dėvėti kelnaites su juostele.“ Šiaip, anot aktoriaus, darbas buvo labai įtemptas. „Aš nujaučiau, kad bus sunku, bet kad šitaip... Pedro žino, ko nori: turi visiškai pasinerti į jo pasaulį, atsiskirti nuo savojo, gyventi tik herojaus gyvenimą.“

Abu šie filmai buvo parodyti Kanuose ir sukėlė sensaciją. Pasipylė pasiūlymai filmuotis, bet García Bernalis labai kruopščiai rinkosi kitą vaidmenį. Tai buvo Jameso Marsho drama „Karalius“ („The King“) apie ypatingus santykius, kurie sujaukia vaikino vardu Elvis ir jo neseniai atrasto tėvo pastoriaus gyvenimus. Baigęs tarnybą kariniame jūrų laivyne, Elvis grįžta į gimtąjį Teksasą ir bando suartėti su tėvu, susigrąžinti prarastą vaikystę. Šiuo vaidmeniu domėjosi daug amerikiečių aktorių, bet dėl dviprasmiškų vaidmens niuansų atsisakė. „Visiems patiko scenarijus, bet jie nė minutei nesiliovė galvoti apie žiūrovų reakciją.

Reikalavo keisti scenarijų, nes bijojo dėl savo įvaizdžio“, – prisiminė režisierius. O García Bernalis neišsigando. „Apskritai negalvoju apie savo įvaizdį. Regis, iš viso net nesusimąstau, ar jį turiu.“

2006 m. tarp „Oskaro“ nominantų atsidūrė ir Alejandro Gonzáleso Iñárritu filmas „Babelis“ – daugiasiužetė istorija apie šiandieninį pasaulį. Garcíai Bernaliui teko nedidelis, bet svarbus vaidmuo neatsakingo jaunuolio, kuris įpainioja savo artimuosius į rimtus rūpesčius Meksikos ir JAV pasienyje. Režisierius kalbėjo, kad Santjago vaidmenį kūrė specialiai Gaeliui, nes būtent jis geriausiai galįs atskleisti „meksikietiško charakterio dvilypumą“ – simpatiškas, geraširdis jaunuolis išgėręs tampa nevaldomas, nenuspėjamas, agresyvus.

Tais pačiais metais Gaelis sulaukė įdomaus vaidmens prancūzų režisieriaus Michelio Gondry fantastinėje dramoje „Miego mokslas“ („La science des rêves“). Jo herojus, jautrios prigimties Stefanas gyvena dviejuose pasauliuose – tikrame ir virtualiajame, kurių dažnai nesugeba atskirti. Įsimylėjęs jauną merginą, jis ir savo romaną tęsia dviejuose lygmenyse. Filmas yra tiesiog didelis sapnas, nufilmuotas kino juostoje. Gondry neslėpė, kad tai labai autobiografinis filmas, todėl jis kruopščiai rinkosi aktorių, galinti tapti jo alter ego. Scenarijų rašė aštuonerius metus ir užbaigė tik sutikęs Garcíą Bernalį. „Dėl jo energijos ir geranoriškumo pasijutau tvirčiau, ėmiau labiau pasitikėti savo instinktais.“ Juodu praleido daug laiko kartu ir režisierius įsitikino, kad abu labai panašūs. Pats García Bernalis „Miego mokslo“ premjeros metu prisipažino labiausiai mėgstantis sapnus, kuriuose skraido.

Po metų jo laukė susitikimas su skandalingu brazilų režisieriumi Hectoru Babenco filme „Praeitis“ („El pasado“). Filmas pasakoja apie sutuoktinius, kurie nutarė išsiskirti po dvylikos bendro gyvenimo metų. Riminis ir Sofija buvo laikomi idealia pora, o po skausmingų skyrybų liko gerais draugais. Ir toliau... gyveno kartu. Abipusiu susitarimu jie nesikišo į vienas kito asmeninį gyvenimą. Bet vieną vakarą Riminis parsivedė namo savo naują merginą...

Tikrai neigiamą charakterį García Bernalis 2008 m. sukūrė brazilo Fernando Meirelleso filme „Aklumas“ („Blindness“) pagal portugalo rašytojo José Saramago romaną. Jis vaidina aklą gaujos vadą, kuris išnaudoja tokius pat nelaimės draugus neregius, reikalaudamas iš jų duoklės ir seksualinių paslaugų.

Berlyno festivalyje gana šaltai sutiktame kontroversiško švedų režisieriaus Lukaso Moodysono filme „Mamutas“ („Mammoth“) aktoriaus herojus – padorus šeimos tėvas ir sėkmingas verslininkas, – patekęs į Tailandą ir susižavėjęs vietine prostitute, iš respektabilaus piliečio virsta maištaujančiu hipiu.

Meksikiečių režisieriaus Carloso Cuaróno (Alfonso brolio) sportinėje dramoje „Rudo ir Kursi“ („Rudo y Cursi“) su geriausiu draugu Diego Luna juodu vaidina brolius iš neturtingos šeimos, kurie visaip stengiasi padaryti futbolininko karjerą ir tai smarkiai gadina jų tarpusavio santykius.

Kartu su daugeliu žinomų aktorių García Bernalis pasirodė ir naujausiame Jimo Jarmuscho filme „Kontroliuojamos ribos“ („The Limits of Control“). Čia jo personažas yra tiesiog Meksikietis.

Šiaip dosniai dalijantis interviu, Gaelis García Bernalis apie savo asmeninį gyvenimą nelinkęs daug pasakoti. Kurį laiką spauda daug rašė apie jo romaną su Natalie Portman. Jie bendravo kelerius metus ir, pasak spaudos, Natalie nutraukė santykius įsižeidusi, kad į Kanų kino festivalį Gaelis pasikvietė tėvus, o ne ją. Pernai jam gimė sūnus Lazaro, jo motina – argentiniečių muilo operų žvaigždė Dolores Fonzi.

2007 m. Gaelis García Bernalis išbandė savo jėgas režisūroje. Jo debiutinis filmas „Deficitas“ pasakojo apie įvairių Meksikos socialinių sluoksnių tarpusavio prieštaras. Jos atsiskleidžia vienai didelei šeimai susirinkus į giminaičių suvažiavimą. Šiame filme debiutuojantis režisierius ir pats suvaidino vieną personažą. Vėliau jis dalyvavo projekte „8“, kur aštuoni garsūs režisieriai iš įvairių šalių susuko aštuonias noveles, pasakojančias apie svarbias problemas, su kuriomis susiduria žmonės XXI a. pradžioje. Garcíos Bernalio novelėje kalbama apie edukacijos pokyčius ir jos veiksmas vyksta... Reikjavike. Dabar jis rengiasi kurti dokumentinį filmą apie kovą su „ekonominiu apartheidu“.

Viktoro vaidmuo režisieriaus Gary Winicko romantinėje komedijoje „Laiškai Džuljetai“ („Letters to Juliet“), kuris pasirodo mūsų ekranuose, tikrai nėra atradimas aktoriaus karjeroje. Tikėsimės, kad dalyvavimas šioje saldžiai banalioje, grynai holivudiškoje produkcijoje nepakeis aktoriaus įsitikinimų ir jis netaps eiliniu „lotynų meilužiu“ svajonių fabriko perdirbiniuose. Juk viename interviu jis kalbėjo: „Aktoriaus amatas, kaip ir kitas darbas – tai kelias į pažinimą, unikali galimybė išbandyti save kaip kūrėją. Imdamas realių žmonių gyvenimus sukuri naują personažą ir stengiesi paversti jį tikroviškesnį už prototipus. Be to, menas moko pažinti patį save. Jeigu tapęs aktoriumi tu kaip ir anksčiau nieko apie save nežinai, vadinasi, tik tuščiai iššvaistei laiką.“ Gaelis García Bernalis jau įtikino esąs talentingas aktorius.