Internetas pilnas Brado Pitto svetainių. Tikra bradomanija. Jis lyg Holivudo talismanas. Žmogus, kuris net pasaulio užkampio trečiarūšiame viešbutyje turi registruotis svetima pavarde. Jis nuolatos paduoda paparacius į teismą ir dažniausiai laimi, bet slapta padarytos aktoriaus nuotraukos vertos daugiau negu teismo baudos. Kasmet net kelios dešimtys pamišėlių eina darytis plastinių operacijų, kad nors mažumėlę supanašėtų su savo idealu. Kartą jis miegamajame užtiko išprotėjusią fanatikę su jo chalatu, nežinia kokiais keliais prasibrovusią į griežtai saugomą teritoriją. Kai esi daugybę kartų pavadintas seksualiausiu pasaulio vyru, nėra ko stebėtis, kad nuolatos pažeidžiamas tavo privatus gyvenimas. Kita vertus, 30 milijonų siekiantys honorarai turėtų būti nebloga kompensacija už tamsiąsias šlovės puses.

Sunku rašyti apie bulvarinės ir „nebulvarinės“ mūsų spaudos numylėtinius. Ką dar galima pasakyti apie žmogų, kurio visi tariami ir tikri gyvenimo įvykiai, kiekvienas gestas ar galvos pasukimas iš karto atsiduria pirmuose spaudos ar interneto puslapiuose. Vieną rytą važiuodama autobusu atkreipiau dėmesį, kad visos moterys laikraštį „15 minučių“ pradeda skaityti nuo žinutės apie Angelinos Jolie ir Brado Pitto dvynukų gimimą. Ir tada dingtelėjo mintis: jei staiga paklausčiau, kokius filmus su Bradu Pittu jos matė, vargu ar atsimintų bent keletą. O ir atsakymai turbūt būtų panašūs į televizijos laidos „Klausimėlis“.

Aukštas, puikaus sudėjimo, mėlynakis, švelnių veido bruožų, patraukliai besišypsantis vaikinas turėjo viską, ko reikia. Nepajudino nė piršto, kad pasiektų savo karjeros viršūnes. Jis pats viename interviu juokėsi, kad filmuosis tol, kol smalsumo nenugalės tingumas. Tokių gražuoliukų knibždėte knibžda Holivude, tačiau ne kiekvienas tampa Bradu Pittu. Laimės kūdikis? Pabandykime pakalbėti apie jo kino karjerą, vaidmenis, na, o merginas paminėsime tik tarp kitko.

Williamas Bradley Pittas gimė 1963 metų gruodžio 18-ąją mažame Shawnee miestelyje Oklahomos valstijoje. Netrukus tėvai persikėlė gyventi į Misūrio valstiją, kur jis ir užaugo. Brado tėvai buvo labai religingi baptistai, todėl trys vaikai nuolat lankė bažnyčią, o jaunėlis Bradley dainavo bažnyčios chore. Apskritai tėvai daug dėmesio skyrė vaikams, stebėjo, kuo domisi, ugdė jų gabumus. Mažakalbis ir santūrus tėvas Billas turėjo nuosavą transporto įmonę, todėl dažnai būdavo toli nuo namų, bet, pasak sūnaus, įdiegė jam tvirtas moralės normas. Motina dėstė jauniems tėvams pedagogikos pradmenis ir įskiepijo sūnui pasitikėjimą savo jėgomis. Anot Brado, ji tvirtino, kad jo laukianti didžiulė sėkmė.

Mokėsi Bradas gerai, buvo golfo, teniso ir plaukimo komandų narys. Be to, dalyvavo mokyklos savivaldoje ir garsėjo kaip mokyklinių miuziklų žvaigždė. Nuo vaikystės jį mylėjo bendraklasės ir apskritai visos mokyklos merginos. Jis niekada nebuvo kinomanas, nors du mėgstamiausius filmus – „Beždžionių planeta“ ir „Šeštadienio nakties karštligė“ – galėjo žiūrėti kasdien.

Būsimasis aktorius iš pradžių norėjo užsiimti reklama ir studijavo žurnalistiką Misūrio valstijos universitete. Tačiau netikėtai paliko mokslus nebaigęs paskutinio semestro. Su 300 dolerių kišenėje dvidešimt dvejų metų vaikinas patraukė į Holivudą. „Visi ieškojo darbo arba tuokėsi, o aš nenorėjau nei vieno, nei kito“, – vėliau aiškino Bradas Pittas. Tėvams jis pasakė studijuosiantis dizainą ir architektūrą, o iš tikrųjų pratinosi prie Holivudo gyvenimo: vežiojo pas klientus striptizo šokėjas. Gyveno su aštuoniais tokiais pat varguoliais vieno kambario lūšnoje, miegojo ant grindų, o vieninteliai jų daiktai buvo skrudintuvas ir muzikinis centras.

Pirmuosius žingsnius į kino olimpą Bradas Pittas žengė kaip vaikščiojanti reklama: vilkėdamas geltoną viščiuko kostiumą reklamavo greito maisto restoraną „El Pollo Loco“. Paskui kaip seksualus modelis reklamavo „Lewi’s“ džinsus. Uždirbtus pinigus išleido aktorių kursams. Retkarčiais užsukdavo į aktorių atrankas ir kartą, atėjęs į atranką moraliai palaikyti bendramokslės, reikiamu laiku atsidūrė reikiamoje vietoje. Dailų vaikiną pastebėjo kino agentas ir pasiūlė nedidelius vaidmenis televizijos serialuose. Pirmiausia Bradas įsisuko gal į tūkstantąją amžinos muilo operos „Dalasas“ seriją. Vėliau sekė vaidmenys serialuose „Kitas pasaulis“, „Šlovės dienos“. Po to jis tapo aktorės Julliette Lewis šešiolikmetės herojės suvedžiotoju televizijos filme „Mirti jaunai“. Neromantiškas dviejų būsimų garsenybių susitikimas virto trejus metus trukusiu romanu, apie kurį Bradas Pittas vėliau kalbėjo: „Norėjome būti kaip Sidas ir Nensė. Buvome visiški idiotai.“

Kine Bradas Pittas debiutavo 1989 m. siaubo filme „Pabėgus iš pamokų“ („Cutting Class“). O po dvejų metų jis sustabdė automobilį garsiajame feminisčių pamėgtame režisieriaus Ridley Scotto filme „Telma ir Luiza“ („Thelma & Louise“, 1991). Ir nusišypsojo. Daugelis teigia – būtų užtekę vien šios šypsenos jam tapti nauju sekso simboliu. Net ir be meilės scenos su aktore Geena Davis. Šiandien tą sceną Bradas Pittas atsimena su humoru: „Mes tiek kartų visa tai filmavome. Tai buvo pirmas rimtas mano filmas, aš buvau visas šlapias iš baimės. Geena mano glėbyje, mes abu nuogi, ir apskritai, viskas taip keista, o visi aplink dirba savo darbą, lyg nieko nevyktų.“

Brado Pitto pasirodymas „Telmoje ir Luizoje“ trunka nepilnas penkiolika minučių Per tą laiką aktorius sugebėjo net penkis kartus pakeisti savo personažo charakterį. Iš pradžių – kuklus mokinukas, vėliau džentelmenas, savas vaikinas, sekso teroristas ir pagaliau smulkus vagišius. Taip Bradas Pittas pradėjo svaiginančią karjerą su efektinga kaubojiška skrybėle. Kino profesionalai tinkamai įvertino jauno aktoriaus sugebėjimą keistis lyg chameleonui ir nuo to laiko talentingiausi režisieriai bando išnaudoti jo universalumą.

Po pirmos sėkmės Bradas Pittas suvaidino pagrindinį vaidmenį avangardiniame Nicko Cave’o filme „Džonis Sveidas“ („Johnny Suede“). Šį filmą matė nedaug žiūrovų, bet Bradas sulaukė palankių kino kritikos recenzijų.

1992 m. po vaidmens Roberto Redfordo biografinėje dramoje „Čia teka upė“ („A River Runs Through It“), kur jis suvaidina komplikuotą personažą, balansuojantį tarp žavesio ir autodestrukcijos, Bradą jau imta vadinti kylančia kino žvaigžde. Dar – naujuoju Robertu Redfordu. Jiedu iš tikrųjų mažumėlę panašūs. Nepriklausomo kino adeptas vėliau pripažino, kad per bandymus Bradas pasirodė nekaip. „Tačiau mačiau kažką jo viduje, ir tai man pasirodė įdomu“, – pridūrė Redfordas.

Vėliau Bradas Pittas ir Robertas Redfordas susitiko 2001 m. Tony Scotto filme „Šnipų žaidimai“ („Spy Game“), kur patyręs žvalgas bando žūtbūt išgelbėti į bėdą patekusį savo mokinį. Turbūt abiem tai buvo tik eilinis filmas, profesionaliai atliktas darbas. Tačiau įdomu matyti greta susenusį gražiausią 7-ojo dešimtmečio Holivudo aktorių ir nūdienos sekso simbolį. Laikas bėga taip greitai... Redfordas ištrūko iš jam primestų rėmų, pasirinko savo kelią, o kur pasuks Bradas Pittas?
Režisūra aktoriaus kol kas netraukia: „Ji reikalauja per didelio atsidavimo. Jeigu man tektų palikti aktorystę, aš, matyt, užsiimčiau kuo nors paprastesniu, pavyzdžiui, meistraučiau, statyčiau namą ar sodinčiau sodą. Bet kol kas man labai patinka aktoriaus darbas.“

Po filmo „Čia teka upė“ ambicingas aktorius jau leidžia sau rinktis vaidmenis. Filme „Kalifornija“ (1993) Bradas griežtai atsisako vaidinti simpatišką vaikiną ir paprašo režisierių Dominicą Seną leisti jam suvaidinti žudiką maniaką, studijuoja knygas apie žudikų psichologiją, liaujasi skustis, kirptis ir filmavimo aikštelėje pasirodo apžėlęs gaurais. O tamsiai nusidažęs plaukus apskritai nutolsta nuo patrauklaus vyruko iš „Telmos ir Luizos“. Vaidina tikrą niekšą.

Aktorius kalba: „Taip, aš iš tikrųjų mėgstu kraštutinumus. Tai visada įdomu. Holivude iš tavęs laukia to paties. Aš mėgstu nuvilti žiūrovų lūkesčius“. Brado partnere „Kalifornijoje“ dar kartą tapo Julliette Lewis, bet po filmavimo jų ryšys nutrūko.

Tais pačiais 1993 m. Bradas Pittas suvaidino nedidelį vaidmenį Tony Scotto filme „Tikra meilė“ („True Romance“). Čia jis – apsvaigęs narkomanas, nieko nesuvokiančiu žvilgsniu stebintis, kaip į jo lūšną įsiveržia „tikras gyvenimas“ su šaudančiais banditais. Sėdėdamas ant sofos priešais televizorių, jis stebi susišaudymą, bet veiksmo dalyviai dingsta taip pat nelauktai, kaip ir pasirodė, palikdami žiūrovą dar labiau sutrikusį.

Brangi Annie Rice romano „Interviu su vampyru“ („Interview with the Vampire: The Vampire Chronicles“) ekranizacija tapo dar vienu iššūkiu. Ir ne vien todėl, kad filme vaidino visos Amerikos numylėtinis Tomas Cruise’as. Iš pradžių romano autorei gražuolis blondinas pasirodė visai netinkamas kraugerio vampyro vaidmeniui, bet pamačiusi filmą rašytoja liko sužavėta Brado vaidyba. Aktorius ir vėl įrodė, kad populiarumo pasiekė ne vien dėl savo išvaizdos.

Ilgaplaukis maištininkas Tristanas Edwardo Zwicko pilietinio karo laikų šeimyninėje sagoje „Rudens legendos“ („Legends of the Fall“) suvirpino namų šeimininkių širdis ir atnešė „Auksinį gaublį“, bet Bradas šį filmą mini tarp savo blogiausių. Pasikliovęs nuojauta, jis atsisakė vaidinti kvailokoje fantastinėje odėje Amerikos astronautams „Apolonas 13“ ir nusifilmavo Terry Gilliamo fantastiniame trileryje „Dvylika beždžionių“ („Twelve Monkeys“). Ir vėl „Auksinis gaublys“ bei „Oskaro“ nominacija už antro plano vaidmenį.

Barry Levinsono filme „Pragaro virtuvės vaikėzai“ („Sleepers“) Bradas Pittas suvaidino jauną prokurorą Maiklą, kuris vaikystėje patyrė brutalią prievartą ir dabar siekia atkeršyti savo skriaudikams. Filme „Septyneri metai Tibete“ („Seven Years in Tibet“, 1997) jo personažas – realiai egzistavęs asmuo, austrų alpinistas Heinrichas Harteris, 1939 m. nuvykęs į britų valdomą Indiją, kad užkariautų Himalajų viršūnes, ir atsidūręs internuotų asmenų stovykloje, iš kurios pabėgo į Tibetą. Čia jis tapo šviesą skleidžiančio berniuko, vėliau tapusio Dalai Lama, mokytoju ir draugu, o paskui Tibeto teisių gynėju. Tačiau žiūrint „Septynerius metus Tibete“ kartais atrodo, kad Bradas lyg ir nejaukiai jaučiasi šio personažo kailyje. Žavus, mielas, bet paviršutiniškas ir neįtikinamas. Na, o Kinijos valdžia po šio filmo Bradui Pittui iki gyvos galvos uždraudė įvažiuoti į šalį.

Brado Pitto gerbėjos gal ir pasipiktins, bet filmą „Džo Bleko viešnagė“ („Meet Joe Black“) pavadinčiau visišku niekalu. Na, graži ta Mirtis Brado Pitto pavidalu, velniai ją rautų! Tačiau nematę kitų aktoriaus
filmų manytume, kad jis blogiausias Holivudo aktorius. Kūrybiniu ir finansiniu fiasko galima pavadinti ir 2001 m. pasirodžiusi „Meksikietį“ („The Mexican“), kur jis vaidino su Julia Roberts. Gražuoliui Bradui visai netinka ekrane kalbėti banalybes ir vaidinti saldžiose melodramose.

Užtat susitikimas su režisieriumi Davidu Fincheriu, kurio filmuose Bradas Pittas atliko net du įdomius vaidmenis, buvo viena didžiausių jo aktorinių sėkmių. Pirmiausia tai buvo žmogžudysčių skyriaus detektyvas, atkakliai, tiesiog karštligiškai persekiojantis žudiką maniaką filme „Septyni“ („Se7en“, 1995). Tarp kitko, po šio filmo prasidėjo kelerius metus trukęs Brado Pitto romanas su Gwyneth Paltrow. 1999 metais jis vaidina pamišusį Tailerį Dardeną filme „Kovos klubas“ („Fight Club“). Čia jis degino rūgštimi draugų rankas, virė muilą iš žmonių taukų ir vaikščiojo po kambarius apspurusiu dėmėtu chalatu. Apie Fincherį Bradas Pittas sako: „Režisierius yra laivo kapitonas. Jis turi ne tik puikiai valdyti situaciją, bet ir numatyti visas galimybes, kurios atsiranda aktoriaus kelyje. Ir svarbiausia, mokėti savo sumanymus perkelti į vaizdų kalbą. Deividas visa tai gali. Man jis – režisierius, kuris perėmė estafetę iš Stanley Kubricko. Tai tyrinėtojas ir novatorius. Jis ne tik protingas žmogus, jis turi ir puikų, man artimą humoro jausmą.“ O kalbėdamas apie Tailerį iš „Kovos klubo“ priduria: ,,Man patinka personažai, kurie ėda save iš vidaus.“

Britų kino chuliganas Guy’us Ritchie per spaudos konferencija pasakojo, kad vieną dieną pakėlęs telefono ragelį išgirdo Brado Pitto balsą: „Ar nerasi savo filme man tinkamo vaidmens?“ Režisierius neslepia, kad buvo pamalonintas: „Kam nepatiktų galimybė prisivilioti į savo filmą populiarių filmų žvaigždę, kurios honorarai siekia 20 milijonų dolerių, ir subjauroti ją kiek tik įmanoma.“ Vaidmuo filme „Vagišiai“ („Snatch“, 2000) atsirado iš karto: išprotėjęs airių ir romų kilmės boksininkas, „vieno smūgio“ Mikis, turintis mirtiną dešinės rankos smūgį ir Edipo kompleksą. Specialiai filmui Bradas išrado britų romų tartį primenančią personažo kalbos manierą, iš kurios sunku suprasti bent vieną žodį. „Bradą sunku perprasti iš karto. Vyrai jo tiesiog nepakenčia, ir aš galiu juos suprasti. Bet kai jie pamato, kad jis ne gražuolis, o tik juokingas šunsnukis, tai kilniai jam atleidžia“, – juokiasi Ritchie.

2004-aisiais Bradas blaškėsi tarp filmavimo aikštelių, nes beveik vienu metu vaidino komiškame veiksmo filme „Ponas ir ponia Smitai“, ir pseudoistoriniame gigante „Troja“. Su geriausiu draugu George’u Clooney jie tapo ir pastarojo prodiuseriais. Jų kompanija įgyvendino nemažai įdomių projektų, pavyzdžiui, Timo Burtono filmą „Čarlis ir šokolado fabrikas“, Martino Scorsese „Infiltruotus“. Paklaustas, ar jam patinka būti prodiuseriu, Bradas atsako: „Taip, iš tikrųjų patinka. Man džiugu suvokti, kad filmas sukuriamas mūsų dėka ir džiugu stebėti, kaip viskas susidėlioja. Šis pragariškas darbas ne visada atsiperka, bet man jis teikia didžiulį malonumą.“ Partneriai ne visada vaidina projektuose, kuriuos prodiusuoja, bet Bradas Pittas mielai sutiko vaidinti antikinį karžygį Achilą. Visą pusmetį aktorius treniravosi, perskaitė daugybę literatūros apie Antikos laikus. Filmuojant „Troją“ Bradas pagaliau metė rūkyti. Tai nebuvo lengva, nes rūkė nuo šeštos klasės. Bandė atsikratyti blogo įpročio dar filmuojant „Oušeno vienuoliktuką“ („Ocean’s Eleven“, 2001). Jo personažas Rastis Rajanas nuolatos ką nors kramto. Gerbėjoms tai pasirodė labai seksualu, o pats aktorius juokiasi, kad taip kovojo su noru užsirūkyti.

Kurdamas Achilą Bradas išliejo begales prakaito. „Kelis mėnesius prieš filmavimą susiradau trenerį. Jis pasakė, kad nuo šiol kiekviena diena man bus vis nemalonesnė, ir buvo teisus. Iš esmės pasiekiau nemalonumo viršūnę“, – vėliau guodėsi aktorius. Nelengviau sekėsi ir filmavimo aikštelėje. Ekstremali fizinė apkrova, 40 laipsnių karščio. Ar vertėjo? Daugelio spaudos atstovų nuomone, nuo visiško fiasko Bradą Pittą išgelbėjo Achilo dvikovos su Hektoru scena. Be to, už Achilo vaidmenį prodiuseris Bradas Pittas aktoriui Bradui Pittui sumokėjo tik pusę jam priklausančio honoraro.

Pasak kai kurių kritikų, „Ponas ir ponia Smitai“ žiūrovus traukė tik ūmia chemine reakcija tarp Angelinos Jolie ir Brado Pitto. Kuo visa tai baigėsi, žinome, o filmo privalumų verčiau neieškoti.

Trilogija apie Oušeną ir jo draugus (2001, 2004, 2007) – turbūt populiariausi Brado Pitto filmai. Šie perdirbiniai buvo labiau giriami, nei peikiami, o taip būna retokai. Režisierius Stevenas Soderberghas surinko filme tiesiog auksinę žvaigždžių puokštę. Bradas Pittas sako: „Man buvo malonu filmuotis šiuose filmuose, nes filmavimo aikštelėje buvo vien mano draugai: Julia Roberts, George’as Clooney, Mattas Damonas, Andy Garcia. Galėjome bendrauti, linksmintis ir kvailioti kaip tinkami. Stevenas Soderberghas leido mums improvizuoti, ir galutiniame variante, man regis, neliko nė vieno žodžio iš originalaus scenarijaus. O dar malonu, kad filmavome Las Vegase ir turėjome pakankamai laiko lankytis kazino.“

Po 2006 m. režisieriaus Alejandro Gonzálezo Iñarritu sukurto filmo „Babelis“ („Babel“) galima kalbėti apie Brado Pitto aktorinę brandą. Jo vaidinamas amerikietis turistas Ričardas Džounsas toli nuo namų patenka į siaubingą padėtį ir stengiasi kaip nors ją įveikti. Brado Pitto vaidyba prislopinta ir rami, Ričardas praranda pusiausvyrą tik kalbėdamas telefonu. Aktorius aiškina: „Panašiomis aplinkybėmis žmonės išgyvena emocijas giliai viduje. Mano herojus stengiasi neprarasti šalto proto ir surišti galą su galu. Ir, žinoma, tai frustracija, krizė dėl absoliutaus bejėgiškumo ir nesugebėjimo suvokti, kas vyksta.“ Už šį vaidmenį Bradas Pittas buvo nominuotas „Auksiniam gaubliui“.

O pernai metų Venecijos kino festivalyje jam atiteko prizas už geriausią vyro vaidmenį režisieriaus Andrew Dominiko šiuolaikiniame vesterne „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ („The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford“). Šį filmą prodiuseris Bradas Pittas ir vėl padovanojo aktoriui Bradui Pittui. Teatrališkas ir nuobodokas filmas pasakoja apie realiai egzistavusį laukinių Vakarų banditą, savo tikrąjį vardą slėpusį po Džesio Džeimso pseudonimu. Šiam vaidmeniui aktorius ir vėl pakeitė išvaizdą – atsiaugino barzdą, tapo brunetu. Jis sako, kad jam patinka jau pats filmo pavadinimas, patinka ir personažas, gyvenantis dvilypį gyvenimą ir truputį pavargęs nuo nuotykių. Bradas Pittas svarsto, kodėl Džesis Džeimsas pats įdavė ginklą į rankas savo žudikui. Manė, kad šis neišdrįs jo nužudyti, o gal tai buvo savotiška savižudybė? Ieškodamas atsakymo, aktorius suvaidino dvi visiškai priešingas nužudymo scenos versijas: „Įvairiuose dubliuose aš stengiausi perduoti skirtingą savo herojaus dvasios būklę.“ Jis nedrįso pats spręsti, kuri versija teisinga, ir paliko tai režisieriui.

Šių metų Venecijos kino festivalį pradėjo brolių Coenų juodoji komedija apie šnipus „Perskaityk ir sudegink“ („Burn After Reading“). Sporto klubo trenerio Čado Feldhaimerio vaidmuo buvo specialiai parašytas Bradui Pittui, ir aktorius teigia dar niekuomet nevaidinęs panašiame filme: „Mes su George’u [Cloony] vaidiname baisius nevykėlius. Aš sakiau jiems [Coenams]: „Neįsivaizduoju, kaip vaidinti šį vaidmenį, Čadas juk visiškas idiotas.“ O Joelis atsakė: „Nesijaudink, tau puikiai sekasi.“

Čado protinės galimybės apsiriboja sugebėjimu aptarnauti sporto klubo svečius. Šimtaprocentinis idiotas tampa puikia atsvara mažoms ar didelėms kitų herojų gyvenimo dramoms. Šį debilą Bradas Pittas kuria su polėkiu, bet nepersistengia ir išvengia paprastos klounados, dovanodamas žiūrovams visą puokštęšmaikščių scenų.

„Perskaityk ir sudegink“ vėl patvirtino, kad Coenai, Pittas ir Clooney šiandien yra Holivudo kino elitas ir kad Pittas jau subrendo „Oskarui“. Ar prognozės pasitvirtins, sužinosime kitais metais. Baigiamas filmuoti ir „Įdomi Bendžamino Batono byla“ („The Curious Case of Benjamin Button“), kur Bradas Pittas vėl susitiko su savo mylimu režisieriumi Davidu Fincheriu. Pasak aktorius, tai bus keistas filmas, o vaidmuo nepanašus į tuos, kuriuos vaidino anksčiau. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris gimsta senas ir gyvena jaunėdamas.

Bradas Pittas priešinasi bandymams įsprausti jį į kokį nors vieną amplua, jis ir teigia norintis, kad jo filmų ieškotume skirtingų žanrų lentynose. Bradas Pittas nėra didis aktorius, bet iki šiol nepatyrė
nė vienos didelės nesėkmės ir visada ekrane atrodo padoriai. Jam pavyko sukurti savo kino įvaizdį iš tarpusavyje nederančių gabalėlių.

Kas bus toliau? Kaip toliau seksis Bradui, kuriam iki šiol viskas sekėsi vaikiškai lengvai? Niekur nedingo aistra architektūrai. Jam patinka senas apleistas vilas paversti prabangiais rūmais, jis net dirbo su garsia architektų grupe. Žavisi fotografija. Padeda badaujantiems ir AIDS epidemijos aukoms Afrikoje. Augina vaikus. Ir yra tiesiog kuklumo įsikūnijimas: „Man patinka vieta, kurią užimu. Nenoriu būti nei pirmas, nei antras. Man tiesiog patinka dalyvauti žaidime.“

*  *  *