Ilgai statytas Jameso Camerono „Įsikūnijimas“ neabejotinai pretenduoja užimti išskirtinę vietą virtualioje žmonijos istorijoje. Tokia istorija dar nesukurta – todėl didelių užmojų kupinas režisierius nusprendė žengti pirmą žingsnį į virtualų rojų. Pirmą ne todėl, kad iki Camerono nebūtų buvę tokių pastangų. Pirmuoju Cameronas tampa dėl mesianistinių pretenzijų ir sau paskirto Kūrėjo bei Teisėjo vaidmens, atlikto su tikrai titanišku užmoju. Jam reikėjo sukurti ne šiaip filmą su fantasy elementais, išnaudojantį kompiuterinių žaidimų ir trimačių technologijų efektus. Režisierius pasiryžo sukurti Tobulą pasaulį, jo augalus ir gyvūnus bei absoliučioje harmonijoje su gamta gyvenančius mėlynaodžius navius. Kad šis pasaulis įtikintų, prireikė trimatės erdvės, nes žmonių pasaulio „realybė“ ir taip atpažįstama. O žiūrėti į danguje kabančias salas, stebuklingus medžius ir iš ekrano tiesiog į tave plevenančius „gyvus“ augalėlius – iš tiesų užburiantis reginys. „Dieviškoji“ Camerono naujo pasaulio kūryba ir yra paveikiausia filmo dalis. Būtent dėl šios vizijos estetinio daugiaplaniškumo į nepatiklius kolegų klausimus: „Na ir kaip tas Avataras?“ atsakydavau taip pat: „Geriau, negu tikėjausi.“

 Tačiau filmas – akivaizdu – negali ir neturi būti Kūrėjo veiklos imitacija (ir nesvarbu, ar kūrėjai ir žiūrovai religingi, ar ne). Tai supranta ir pats Cameronas, į virtualaus rojaus vystyklus vyniojantis „politiškai teisingą“ ideologiją. Mat harmoningam navių egzistavimui Gyvybės medžio paunksmėje artėja galas – čia braunasi žemiečiai imperialistai, kuriems nusispjaut ant ekologijos ir dvasingumo, kurių vienintelis tikslas – naudingosios iškasenos. Iš pirmo žvilgsnio tokia filmo žinia atrodo labai pamokoma: svetimų žemių užkariavimo ir nesuprastų kultūrų naikinimo negalima pateisinti nei „pažangos“, nei pelno siekiu. Žinia siunčiama pirmiausia tėvynainiams amerikiečiams. Cameronas ne tik kuria, naikina ar gelbsti pasaulius, bet ir moko „mažutėlius“ kino žiūrovus. Ir tas prikišamas moralizavimas labiausiai trukdo patikėti išganinga naujojo pasaulio vizija. Nes ji, nepaisant technologinių naujovių ir kone fiziškai apčiuopiamo vizualumo, reprodukuoja senas holivudines klišes.

Pirmiausia tai naratyvo konstravimas, pasitelkiant meilės istoriją. Žinoma, po „Titaniko“ sėkmės kažin ar buvo galima tikėtis Camerono filmo be įsimylėjėlių. Bet ir vėl kareivio, gelbėtojo vaidmenyje matome baltąjį vaikiną. Tiesa, jis nevaldo kojų, bet tai nesvarbu, nes į navių pasaulį jis gali patekti per sukonstruotą „navio“ avatarą, kuris puikiausiai juda. Savaime suprantama, toks šaunuolis pavergia mėlynaodės princesės širdį ir padeda vietiniams apsiginti nuo žemiečių atakos. Žiūrovas turbūt pirmą kartą „pasaulių karų“ istorijoje džiaugiasi, kad laimi ne „mūsiškiai“. Tačiau ką slepia gilesni šio filmo klodai? Kaip NewSatesman.com rašė Slavojus Žižekas, „Įsikūnijimo“ techninė meistrystė bando paslėpti konservatyvų požiūrį, kurį rodo ištikimybė romantiškos meilės formulei. Remdamasis pastaraisiais metais sukurtų filmų istorijomis ir filosofas Alainas Badiou daro išvadą, kad dabartiniais „pragmatinio narcisizmo“ laikais įsimylėjimo, stipraus prisirišimo ir atsidavimo partneriui motyvas atrodo atgyvenęs. Maža to: pasak Žižeko, mus apakina idealizuotas „vietinių“ paveikslas ir mes nebematome despotiškos jų visuomenės hierarchijos. Tačiau kad ir kokie naviai būtų, „jie teturi vienintelę galimybę: būti išgelbėti arba sunaikinti žmonių“.

Istorines nuorodas režisierius paverčia mitologinėmis. Mitinis pasakojimas grindžiamas binarinėmis opozicijomis: mes – jie, gamta – kultūra, karas – taika. Tiesa, politiškai korektiškai perdėliojami akcentai – gyventi harmonijoje su gamta yra gerai, o šaudyti iš sraigtasparnių ir tankų vikšrais traiškyti „svetimus“ – blogai. Tačiau ši mitinė pasakėčia, užuot skambinusi pavojaus varpais, tampa žiūrovo dėmesį atitraukiančiu nepatogios realybės pakaitalu. Tame pačiame straipsnyje Žižekas aprašo tikrą istoriją, kai vargana Indijos naksalitų gentis bandė apginti savo žemes nuo jas iš valstybės nupirkusių prekiautojų naudingomis iškasenomis. Indija jau spėjo sukilėlius apšaukti raudonaisiais teroristais, nors šie žmonės turi tik savo žemę ir ją prarasti – tai prarasti save. Paradoksas, kad „Įsikūnijimą“ žiūrintys žmonės gali labai užjausti ir palaikyti skriaudžiamus Pandoros čiabuvius, bet būti visiškai abejingi tikrai Indijos naksalitų istorijai. Tokia paviršutiniška užuojauta vargšams kino salėje netrukdo jų eksploatuoti realybėje.

Atsisėdęs į „Dievo sostą“ Cameronas sukūrė trijų dimensijų rojų, kuris lipa iš ekranų, bet ne iš stereotipų. Juk 3D veikia tik tada, kai taikosi į žiūrovą – golfo lazda ar tanko vamzdžiu. Idealus 3D pasaulis būtų visada atgręžtas į salę: planai tik klotųsi priešais ir nebūtų jokio vaizdo „iš šalies“. Nes įsitraukus į iliuziją kaip tik ir išsijungia refleksijos, distancijos ir kritinės pasaulio įvykių analizės galimybė. Tu „veiki“ filme, todėl realybėje nebėra kas veikti. Neatsitiktinai „Oskarų“ dalybose iš 9 nominacijų „Įsikūnijimas“ pelnė tik tris: už geriausią meninį apipavidalinimą, vizualinius efektus ir operatoriaus darbą.