Filme fiksuojami artimiausi režisieriui žmonės – partneris Andreasas, kurį Tomeris sutiko viešėdamas Berlyno kino festivalyje ir pristatinėdamas ankstesnįjį savo filmą „Popierinės lėlės“, bei motina. Apie pažinties istoriją ir savo kūrybą sutiko papasakoti Vilniuje viešėjęs režisierius.

Turbūt sulaukėte ne vienos pastabos, kad filmas „Aš įamžinau savo meilę“ labai asmeniškas. Ar nemanote, kad per daug atskleisdamas savo gyvenimą kitiems tampate labiau pažeidžiamas? Ar Jūsų tai nebaugina?

Bijojau, bet montažinėje bandžiau nuo visos filmuotos medžiagos atsiriboti. Bandžiau save iš jos ištrinti ir įsivaizduoti, kad filmas visiškai apie kitą žmogų, kitų gyvenimus. Iš tikrųjų esu labai uždaras žmogus ir saugau savo asmeninį gyvenimą. Filmuoti man lengva, nes tai darau nuo vaikystės. Kodėl man reikia videokameros, kai noriu pasakyti arba išgirsti nuoširdžius kitų žmonių prisipažinimus? Kai filmavau, tų klausimų sau neuždavinėjau, bet pradėjęs montuoti ėmiau laužyti galvą. Labai padėjo darbas su montuotoju, kuris buvo žmogus iš šalies ir nepažinojo mano partnerio. Jis pasakydavo: „Tomeri, ši dalis nuobodi.“ Visada padeda žvilgsnis iš šono, neturintis nieko bendra su tavimi. Tik Berlinalėje, kai į peržiūrą susirinko daug žmonių, išsigandau, bet pasakiau sau: „Filmas man nebepriklauso, palik jį vertinti kitiems.“ Dabar vieni juo žavisi, kitus jis erzina. Galbūt dėl to, kad filme yra situacijų, kai žmonės gali pasijausti nejaukiai. Kad ir dėl minties apie vokiečio bei žydo draugystę ir tai, kad mes nevengiame kalbėtis apie praeitį. Galbūt mano partnerio senelis nužudė mano senelį, tad nebijokime apie tai pasikalbėti. Aišku, man pasisekė, kad mama ir Andreasas leido tą filmuotą medžiagą panaudoti.

Tačiau filmo pabaigoje partneris pasiūlo pasilaikyti filmuotą medžiagą tik sau. Ar vėliau jis pakeitė nuomonę?

Andreasas toks žmogus, kuris gali kažką patarti, bet pistoleto prie smilkinio nelaikys. Jis pasakė taip todėl, kad aš jam rūpiu labiau nei jis pats. Iš pradžių jis pasiūlė visą nufilmuotą medžiagą pasilaikyti sau, bet vėliau supratau, ką jis turėjo omeny, nes montavimas užtruko pusantrų metų. Tai, ką jis pasakė upėje tą akimirką, man pasirodė eilinis juokelis, bet iš esmės jis norėjo pasakyti štai ką: „Tai sakau iš meilės, ne todėl, kad norėčiau tave teisti.“ Pamaniau, kad filmo pabaigai šis epizodas puikiai tiktų. Dar ir todėl, kad buvo filmuota Šveicarijoje – vietoje, kuri nepriklauso mūsų istorijai, tad galėjome pokštauti apie vokiečių ir žydų santykius, pasijuokti iš gėjų kultūros. Tai yra ir viena mano filmo idėjų – neužstrikime praeityje, juk gyvenimas tęsiasi.

Angliškas filmo pavadinimas („I Shot My Love“ gali būti verčiama kaip „Nušoviau savo meilę“) skamba gana dviprasmiškai.

Nepatikėsi, kiek daug pavadinimų buvome prigalvoję. Berlinalėje filmo pavadinimas buvo kitoks. Tačiau Andreasas pasiūlė šį, nes, nukreipdamas kamerą į savo mylimąjį, savotiškai jį nužudai. Gal filmuodamas nužudai savo meilės istoriją? Tai mane paveikė, nes paskatino susimąstyti, ar kažko nesunaikinau. Tad norėjome neversti pavadinimo, intrigos dėlei palikti anglišką variantą, kad žiūrovai patys galėtų pasirinkti artimiausią interpretaciją.

Filme taip pat daug dėmesio skiriate savo motinai. Po peržiūros susimąsčiau, kas ta tikroji jūsų meilė – motina ar Andreasas?

Man sunku atsakyti į šitą klausimą. Pats daug apie tai mąsčiau. Juk visi iš pradžių esame priklausomi nuo savo motinų, nuo jų prasideda mūsų gyvenimas, bet ateina metas tarp jų ir savęs nubrėžti liniją ir pasakyti, kad leistų gyventi savarankiškai. Filme ji ne šiaip sau, juk mano gyvenime ji yra daug ilgiau nei Andreasas. Ji viena užaugino penkis sūnus, o aš dar ir homoseksualus. Bet filme įvyksta ir lūžis – iš pradžių bandau vaizduoti ją kaip asmenį, kuris man turi daug įtakos. Kai ji manęs paprašė palikti savo vaikiną, nes tarp mūsų per daug skirtumų, aš, aišku, galėjau sutikti, bet pasakiau jai, kad renkuosi savo kelią. Renkuosi savo meilę, kuri yra Andreasas.

Tačiau Jūsų motina yra visuose filmuose – ir „Popierinėse lėlėse“, ir „Karalienėje be karūnos“. Rodos, ji jums tikrai daro didelę įtaką.

Man pirmiausia ji įdomi kaip motina, bet kartu reprezentuoja ir kai ką daugiau – savąją kartą, kuri jau gimė Izraelyje po Antrojo pasaulinio karo, bet vis dar vadovaujasi tradicinėmis vertybėmis. Jiems sunku pritapti, nes pasaulis juda į priekį per greitai. Prieš kamerą mama ne vaidina, o elgiasi kaip realiame gyvenime. Ji įdomi kaip personažas, nes įžvelgiu pasirinkimo dilemą – pasirinkimo tarp buvimo moterimi ar motina. Tai ne tik jos bėda, bet daugelio moterų, ypač gyvenančių kaime. Jos mano, kad norint tapti gera motina reikia paaukoti moteriškumą. Nemanau, kad tai teisinga. Kiekviena gali būti ir moteris, ir motina, ir mylimoji, ir nereikia tarp šių dalykų brėžti ribų. Štai ir mano motina – ji nusprendė būti mama ir atsiribojo nuo savo moteriškumo. Taip pat man pasirodė įdomu, kaip ji sugebėjo gyventi viena tarp septynių vyrų: penkių sūnų, vyro ir tėvo. Tai man atrodo beprotiška. Niekada šalia jos nebuvo jokios moters, jokio moteriško požiūrio. Savo motina žaviuosi dar ir todėl, kad būdama tradicinių pažiūrų ji sugebėjo persilaužti. Juk ne vienam tėvui ar motinai taip atsitinka, kad vaikas pasisako esąs homoseksualus, ir tėvai turi apsispręsti, ar jie liks ištikimi saviesiems tradiciniams įsitikinimams, ar bandys atsiverti ir pamatyti, kad egzistuoja kitoks gyvenimas. Būtent taip ir pasielgė mano mama, nes nenorėjo manęs prarasti. Po filmo „Aš įamžinau savo meilę“ premjeros Berlyne jai buvo gana sunku, nes Andreasas pamatė, ką ji šneka apie mano partnerį. Tada ji pasakė norinti pasišnekėti su Andreasu akis į akį, ir aš niekada nesužinojau, apie ką jie kalbėjosi.

Esate pasakęs, kad prieš kamerą žmonės Jums atgimsta. Ar kamera Jums yra žmonių „testavimo“ priemonė? Ir ar Jūsų partnerio neerzino, kad ji tapo lyg trečiu asmeniu jūsų santykiuose?

Taip, Andreasas buvo susinervinęs. Vieta filme, kai jis klausia, ar dar nepakankamai apie jį žinau ir ar jis yra mano partneris, ne tik filmo personažas, man ir dabar skaudi. Būtent po tų žodžių susimąsčiau, kad filmuodamas galiu prarasti partnerį. Vienu metu turėjau pasirinkti, bet man prireikė ketverių metų tai suprasti.

Dabar norėčiau prisiminti „Popierines lėles“. Filmo pradžioje užsimenate, kad per antrąją intifadą į palestiniečių darbo vietas buvo priimti nelegalūs imigrantai. Jūs pasakojate apie transvestitus iš Filipinų. Tačiau akivaizdu, kad visuomenė jų nepriima ir net niekina?

Taip, iš dalies filmas yra apie nacionalizmą ir rasizmą Izraelyje. Nuo to nepabėgsi. Dalis visuomenės nusiteikusi prieš palestiniečius, dalis – prieš nelegalius darbininkus. Tai visuotinė problema – žmonės priimami į darbą, bet niekas jų nenori matyti. Daug kur Vakarų viešbučiuose kambarius valo merginos iš Rumunijos, Bulgarijos. Visi norime švarių kambarių, bet nenorime nieko žinoti apie tuos žmones. Tas pat ir Izraelyje: iš pradžių kratomės palestiniečių, paskui kitokių imigrantų. Nors šiuo atveju transvestitai, kuriuos filmavau, prižiūri mūsų tėvus ar senelius, jaučiu didesnį ryšį su jais nei su dalimi Izraelio visuomenės. Iš tiesų, darosi baisu, kad nacionalizmas taip veši visoje Europoje. Nežinau kaip, bet reikėtų sugebėti užgniaužti jį dar pradžioje, nes jis – blogio sėkla.

Norėčiau jūsų paklaust, ką manote apie LGBT filmus. Ar nemanote, kad svarbu ne tik tema, bet ir kino kalba, forma? Juk dauguma kūrėjų manipuliuoja „aukos“ pozicija, o tai tikrai nepadeda.

Kūrėjas pats renkasi, aš bandau to vengti. Net ir Andreasas manęs prašė neeskaluoti gėjiškumo temos filme, vengti vaizduoti tokius žmones kaip aukas. Kiekvienas kūrėjas yra laisvas nesirinkti tokio kelio.

Gal tai viena priežasčių, kodėl LGBT filmai nepasiekia platesnės auditorijos?

Manau, kad ir LGBT filmų festivaliai turėtų atrinkti aukštos meninės vertės filmus, ne tik tokius, kuriuose du tos pačios lyties asmenys užsiima seksu. Teko matyti daug kvailų ir paviršutiniškų filmų dideliuose LGBT filmų festivaliuose. Galbūt jau užteks savęs gailėtis, spraustis į rėmus ir kalbėti apie homoseksualus kaip apie atskirą visuomenės grupę? Gal reikėtų atsigręžti į save ir susimąstyti apie savo gyvenimą, pasirinkimą, pasvarstyti, ką reiškia būti homoseksualu šiuolaikinėje visuomenėje? Gal reikėtų teisti ne tik kitus, bet ir save? Kartais atrodo, kad būti gėjumi jau savaime duotybė ir nieko kvestionuoti čia nereikia. Jei esi homoseksualus ir turi kamerą, dar nereiškia, kad esi LGBT režisierius. Mane labiausiai skaudina, kad, pavyzdžiui, Izraelyje homoseksualams rūpi tik jų teisės ir visiškai ignoruojamos kitų engiamų mažumų problemos. Manau, kad taip yra visur, ne tik mano šalyje. Kai tik išsikovojame savo teises, išgaruoja visas mūsų aktyvizmas. Filme „Popierinės lėlės“ užfiksavau, kaip gėjų klube išnaudojami filipiniečiai transvestitai. Užuot priimami kaip tos pačios bendruomenės nariai, jie atstumiami, nes yra Kiti. Kartais pamirštama, kad kiekvienas asmuo turi teisę į pilnavertį gyvenimą, ne tik homoseksualai. Niekad neturime pamiršti, iš kur mes atėjome ir dėl ko kovojome.

Kalbėjosi Santa Lingevičiūtė