Tema

Beveik pamiršus kino salės tamsą...

Miesto kino teatrai
Du multipleksai ir „Skalvija“ – štai ir visas Vilniaus kino teatrų žemėlapis. Jaunesni vilniečiai žiūrovai nebepasakys, kur buvo, tarkime, „Vilnius“, juolab „Maskva“ ar „Spalis“, prisimins tik pamėkliškai tebestovinčią „Lietuvą“. Dar niekada kino rodymo, o kartu ir kino edukacijos padėtis nebuvo tokia katastrofiška, kaip dabar, – nei ideologiškai budriai sergėtu sovietmečiu, nei juo labiau prieškariu, kai Vilniaus (o ir Kauno) kino repertuarai neatsiliko nuo didžiųjų Vakarų Europos miestų. Lenkų kino istorikė Anna Mikonis atkuria prieškario Vilniaus kino topografiją

XIX amžiaus pabaigos didžiųjų miestų kultūrinis gyvenimas suteikė galimybę įvairių socialinių grupių integracijai. Industrializacijos, urbanizacijos, masinės kultūros procesai, amžių sandūroje pasiekę ir Vilnių, skatino kino raidą. Pirmiausia jis palietė plačius miestiečių (ypač darbininkų) sluoksnius, žmogus pradėjo disponuoti savo laisvalaikiu. Tokia situacija kino fenomenui suteikė netikėtą pagreitį. Vilnius taip pat prisidėjo prie kino plėtotės. „Augti Vilniuje – reiškė gyventi XX amžiuje tiktai kino dėka“, – prisiminė Czesławas Miłoszas. Statistiniai duomenys teigia, kad tarpukario Vilniuje 12 kino teatrų kasmet aplankydavo daugiau kaip 2 mln. žiūrovų, o tai reiškė, kad statistinis vilnietis per metus kine lankydavosi 11,7 karto. Ką anuomet žiūrėjo vilniečiai ir kokias emocijas išgyveno?

 

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, beveik 120 tūkstančių gyventojų turinčiame Vilniuje veikė šeši stacionarūs kino teatrai. Būtent jie ir buvo pats tvirčiausias būsimo kino gyvenimo raidos mieste pagrindas. Visi jie geriau ar blogiau ištvėrė karo metus. Vis dar geriausias buvo 1915 m. privatininko J. Pogorzelskio įsteigtas 1500 vietų kino teatras „Helios“ (Vilniaus g. 22, dabar – 15). Jo konkurentas buvo R. Sztremerio „Kinematografinis teatras“, kartais vadinamas „Šeimyniniu“ arba „Šeimos teatru“, veikiantis senamiestyje, Didžiojoje gatvėje 74.

 

Vykstant karui neužsidarė ir mažesni kino teatrai: 1911 m. ruso V. Drobcunovo įsteigtas „Miniatiur“ ir kino teatras „Lux“ (Šv. Jurgio g. 11, dab. Gedimino pr.) bei „grand-kino“ vadinamas „Eden“ (Didžioji g. 66).

 

Tačiau netrukus miesto žemėlapyje atsiranda nauji kino teatrai. 1920 m. atsidarė „pagal naujus kinematografijos ir technikos meno patobulinimus“ įrengtas pirmaklasis meninis „kinematografas“ „Polonia“ (Mickevičiaus g. 22, dabar – Vilniaus mažojo teatro salė), kurio direktoriai buvo G. Slepianas ir G. Feigenbergas. Pasižymintis „rafinuotai įrengta estrada, naujausia ventiliacija ir erdvia žiūrovų sale“ bei galimybe jame susitikti „visam Vilniui“, konkuruojantis su „Helios“ ir įsikūręs vienoje geriausių miesto vietų šalia Štralio cukrainės, kino teatras buvo nuolat atnaujinamas ir remontuojamas. Jis sėkmingai gyvavo iki pat 4-ojo dešimtmečio vidurio.

 

1922 m. spalio 22 d. G. Slepianas ir G. Feigenbergas taip pat atidarė „Piccadilly“ (Didžioji g. 72). To meto spauda entuziastingai pranešė: „Nepagailėjus pasakiškų lėšų, padaryta viskas, kas tik įmanoma, kad sekant geriausių europietiškų kino teatrų pavyzdžiu (ir meniniu, ir technikos požiūriu) būtų sukurtas iki šiol nebūtas dalykas. Ypač daug dėmesio skirta patogumui, nuolatinei gryno oro apykaitai ir maloniam apšvietimui a giorno.“

 

Dešimtoji mūza Vilniuje reikalavo pasiturinčių žmonių paramos, nes kino mokestis miesto magistratui buvo pakankamai didelis. Tad galima pasakyti, kad kino pramonė Vilniuje priklausė turtingiems žydams ir rusams. Tarp jų buvo broliai Pimanovai, „važinėję automobiliais, visada su frakais sėdėję Žaliajame ir Raudonajame Štralyje“. Jie 4-ajame dešimtmetyje turėjo kino mokyklą ir valdė keletą kino teatrų.

 

O Vilniaus pirklių žydų G. Slepiano ir G. Feigenbergo duetas 3-iajame dešimtmetyje valdė keturis kino teatrus. Pasak reklamų, šie kino teatrai rodė žiūrovų poreikius ir skonį atitinkančius filmus. Didžiojoje g. 72 įsikūręs „Piccadilly“ siūlė „įdomius inteligentų pomėgius atitinkančius vaizdus“, R. Sztremerio kinas (Didžioji g. 74) – „ypač sensacingus amerikietiškus filmus“, o „Eden“ (Didžioji g. 66) – naujausias „meniškas dekoracijas“ ir cirko pasirodymus.

 

Kai kurie kino teatrai dažnai keitė pavadinimus. Galima numanyti, kad pavadinimas keistas ne dėl estetinių, o dėl praktinio pobūdžio sumetimų. Susidūrę su ekonominiais sunkumais, kino teatrai dažnai keisdavo pavadinimą, taip imituodami reorganizaciją ir naujos firmos steigimą. Dažniausiai taip daryta siekiant išvengti mokesčių, tikintis, kad įsiskolinimai bus panaikinti. Pavyzdžiui, atsiradus garsiniam kinui kino teatras „Iluzja“ (Didžioji g. 60) gavo naują pavadinimą „Stella“, „Polonia“ tapo „Hollywood“, o vietoj „Piccadilly“ įsikūrė „Pan“. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje trumpai gyvavo kino teatrai „Corso“ (Didžioji g. 36), „Światowid“ (Mickevičiaus g. 9), „Wanda“ (Didžioji g. 30) ir „Jutrzenka“ (Didžioji g. 94). Iš skurdžių aprašymų galima spręsti, kad šie maži kino teatrai Vilniuje nesuvaidino svarbaus vaidmens.

 

Vertinant Vilniaus kino teatrų išsidėstymą topografiniu požiūriu, matome, kad daugiausiai jų buvo išsidėstę senamiestyje, abipus Rotušės išsiplėtusioje Didžiojoje gatvėje, tapusioje pėsčiųjų pasivaikščiojimo erdve. Didžiojoje ir šalutinėse jos gatvelėse kino teatrus pradėta steigti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tarpukario laikotarpiu atsirado naujų, o senieji buvo iš pagrindų atnaujinti. Didžiojoje g. 3-iajame dešimtmetyje veikė kino teatrai „Eden“ (66), „Piccadilly“ (72), Sztremerio (74), „Iluzja“ (60) bei mažesnieji „Jutrzenka“ (94), „Wanda“ (30). Atokiau buvo Geležinkelio („Kolejowy“) kino teatras (Geležinkelio g. 19), 4-ajame dešimtmetyje vadintas „Ognisko“. Prieš pat garsinio kino atsiradimą, 1929 m. spalio 23 d. Vilniaus kino teatrų žemėlapyje atsirado naujas – „Słońce“ (Dąbrowskio g. 5, dab. Jakšto g. 5). Dienraštis „Kurier Wileński“ rašė: „Remiantis pirmaisiais įspūdžiais, galima jį palaikyti pirmarūšiu kino teatru, prilygstančiu „Helios“ ir „Hollywood“. Jis įrengtas gana solidžiai, bet dar ne iki galo, reikėtų daugiau kėdžių laukiamajame.“

 

1924 m. birželio 4 d. Vilniaus miesto magistratas nusprendė Aušros Vartų g. 5 įsteigti Miesto kino teatrą (dabar – Lietuvos nacionalinė filharmonija). Šio kino teatro tikslas buvo kultūrinis moksleivių ir suaugusių švietimas. Čia turėjo būti rodomi istoriniai, propagandiniai, mokslo populiarinimo filmai. KaPiccadildangi kino teatrą globojo Vilniaus magistratas, jis nemokėjo mokesčių, todėl bilietai buvo pigesni negu kituose kino teatruose. Jie kainavo nuo 25 iki 50 grošų. Apie šio kino teatro populiarumą liudija žiūrovų skaičiai: 1926 m. buvo parduotas 502 261 bilietas, dar 24 432 bilietai nemokamai atiteko vaikams iš internatų, 778 bilietai atiteko Vilniaus svečiams ir 8385 – kareiviams. 1925–1926 mokslo metais kino teatre įvyko 256 kino paskaitos, skirtos vaikams iš krikščioniškų mokyklų, ir 40 paskaitų, skirtų vaikams iš žydiškų mokyklų.

 

Premjerinius filmus 3-iajame dešimtmetyje rodė „Helios“ ir „Polonia“. Šie du pirmarūšiai kino teatrai kino vaizdo magija viliojo ir formavo Vilniaus žiūrovus. Mažesnieji kino teatrai naujienų spragas pildė senesniais hitais. Nelabai rinktinį repertuarą siūlė „Miniatiur“, „Lux“ ir „Eden“.

 

Reikia prisiminti, kad tarpukario laikotarpiu kino teatruose vykdavo kabareto pasirodymai, rodyti ne tik filmai, bet ir teatro spektakliai. Kino teatras „Miniatiur“ šalia filmų siūlė Krymo dainininkų Valerijaus Almazovo ir Sergejaus Špakovskio „aktualius kupletus“ lenkų, rusų, dažnai ir baltarusių kalbomis. Kino teatre „Lux“ filmų rodymą lydėjo vietinių čigonų romansai ir šokiai. Kino teatre „Iluzja“ žiūrovai galėjo pamatyti Petrapilio teatrų artistų bei baleto šokėjų Margo Armandi ir Gretti Clorans pasirodymus, čia taip pat vyko fakyrų ir magų pasirodymai. „Helios“ kino teatre buvo galima pamatyti tuomet garsią baleriną A. Kwiatkowską ir jos trupę, „pristatančius naujausius šokius originalioje ir ypač patrauklioje interpretacijoje“.

 

Vilniuje buvo labai populiarūs kabareto ir reviu pasirodymai. Jų turinys papildydavo kino kūrinius, tada dar nesiekusius meno rango ir buvusius tik lengva masių pramoga. Kai kurie kino teatrai rodydavo pramoginius spektaklius prieš seansą arba organizuodavo savarankiškus pasirodymus. Pavyzdžiui, „Eden“ direkcija vasarą savo sceną užleisdavo Vilniaus teatro artistams. Kino teatrai buvo labai populiarūs. Kartais norint patirti kinematografo žavesį reikėdavo nemenkų pastangų. Kino teatre pamatytos „Halkos“ įspūdžiais dalijosi vienas žiūrovas: „Patekau į balkoną. Ten buvo grūstis, nepakeliamai tvanku. Po pusantros valandos durys atsidarė. Visi puolė prie jų. Išėjau su mėlynėmis ant šonų, trys palto sagos buvo išplėštos „su mėsa“, ką jau kalbėti apie suplėšytą kišenę.“

 

1925-ųjų pradžioje Vilniuje veikė 9 stacionarūs kino teatrai, iš viso 3050 vietų. Beveik visi jie buvo privačiose rankose, filmai nuomoti iš Varšuvos platinimo bendrovių.

 

Nebyliojo kino laikų repertuaras

 

Ką žiūrėjo vilniečiai? Mieczysławas Limanowskis rašė, kad dažniausiai buvo atvežami filmai, „kur šalia daugiau ar mažiau drastiškų pavadinimų pasitaiko ir atvirai neskoningos, kartais vulgarios reklamos, pvz., „saldaus erotinio gyvenimo superihitas“, arba „labiausiai jaudinantis ir pagavus lenkų hipererotikonas“, arba „visų laikų geismų ir meilės šedevras“.

 

Populiariausi buvo nuotykių filmai („Indų kapas“, „Pasaulio valdovė“), melodramos („Asfaltas“, „Pamišusios moterys“, „Paryžiaus dugno vaikas“), kasmet vis labiau populiarėjo Busterio Keatono, Haroldo Lloydo, Pato ir Patašono serijos filmai. Dauguma komedijų rodytos prieš seansą. Tarpukario metais taip pat prieš seansą demonstruoti dokumentiniai ir mokslo populiarinimo filmai. Daug informacijos suteikdavo „Pathé“, „Gaumont“ savaitiniai žurnalai ir „Eclair“. Rodyta daugybė saloninių, papročių dramų, pakartojančių gerai žinomą turinį ir schemas. Minios veržėsi į filmus, kurių pavadinimai dažnai eksponavo erotinį turinį: „Moteris, kuri trokšta nuodėmės“, „Motina, dukra ir meilužė“, „Geismų arena“, „Tavo lūpas bučiavo visi“, „Pažemintosios duktė“, „Nevaisingumas“. Siekiant dar labiau suintriguoti ir sudominti žiūrovus, prie filmų pavadinimų buvo pridedamas kartu ir įspėjantis, ir pamokantis motto. Pavyzdžiui, prie satyrinės dramos „Kambarinės meilės nuotykis“, rodytos „Polonia“ kino teatre 1922 m. sausio 14 d., buvo pridėta patetiška įžanga: „Šiame pasaulyje visi esame sujungti nematomais likimo saitais. Jų galai ilsisi švelniose, kaprizingose moterų rankutėse.“

 

Jaudinančius filmus rodė kino teatras „Helios“. Tai dažniausiai buvo Maskvoje pagaminti Chanžonkovo ir Jermoljevo kino bendrovių filmai. Anoniminis „Kurier Wileński“ korespondentas rašė: „Helios“ direkcija ypač mėgsta „carišką rusišką“ žanrą ir nuolat juo maitina Vilniaus publiką.“ Kino teatro savininko nuopelnas, be abejo, buvo ir aukšto meninio lygio sovietinių filmų rodymas. Toks filmas buvo Vsevolodo Pudovkino „Čingischano palikuonis“ (pasaulyje rodytas kaip „Audra virš Azijos“). Tuomet filmą mačiusių žiūrovų karta iki šiol išlaikė atmintyje neįprastus, pakerėjusius epizodus, privertusius salę išgyventi įtampą. „Kino teatrą „Helios“ prisimenu dėl įvairių ten matytų filmų, tarp jų Pudovkino „Audros virš Azijos“, kuri man padarė milžinišką įspūdį“, – po daugelio metų prisiminė Czesławas Miłoszas. Reikia pasakyti, kad nei Sergejaus Eizenšteino „Šarvuotis „Potiomkinas“ ar „Spalis“, nei Vsevolodo Pudovkino „Motina“ ar „Sankt Peterburgo pabaiga“ Lenkijoje nebuvo rodomi, todėl nepasiekė ir Vilniaus.

 

Palankiai 1927 m. sutiktas Aleksandro Ivanovskio filmas „Dekabristai“, anonsuotas kaip „Didžioji epopėja didvyrių, kurie pirmieji iškėlė Lenkijos ir Rusijos laisvės vėliavą“. Stanisławas Klaczyńskis dalijosi tokiais filmo įspūdžiais: „Šiame filme puikiai atkurtas epochos stilius. Visi personažai gerai parinkti, atsižvelgiant ir į vidines, ir į išorines jų savybes. Saikingi įvairūs efektai ir režisūriniai sumanymai. Mūsų filmų gamintojai ir kūrėjai galėtų daug ko pasimokyti iš „Sovkino“. Jie ten išmoktų ir fotografiškumo supratimo, ir techninių žinių, meninio skonio ir stiliaus jausmo.“

 

Šiek tiek vėliau, 1927 m. spalio 19 d., praėjus mėnesiui po premjeros Varšuvoje, skambant dviejų balalaikų ir mandolinų orkestrų garsams, „Helios“ buvo parodytas filmas-spektaklis „Caras Ivanas Rūstusis“, kuriame nusifilmavo net Fiodoras Šaliapinas. Šis filmas taip pat patiko vilniečiams.

 

Charlie Chaplino šedevrai pasiekdavo Vilnių dažniausiai Miesto (Aušros Vartų g. 5) kino teatre. Juos ne visada supratingai vertino vietos spauda. „Aukso karštligės“ premjera Vilniuje įvyko gerokai pavėluotai, tik 1927 m., bet filmo nebeliko afišose jau po dviejų savaičių. Po Chaplino filmo „Cirkas“ premjeros garsaus publicisto Czesławo Jankowskio redaguojamame „Przegląd Tygodniowy“ anoniminis autorius rašė: „Šiandien Vilniuje žiūrėjome naujutėlį Chapliną visame pasaulyje išreklamuotame filme „Cirkas“. Žinoma, nuskuodėme pamatyti to stebuklo ir vėliau gūžčiojome pečiais. Tikrai jau iki gyvo kaulo įgriso amžinai toks pat Chaplinas.“ Tik 1929 m. sausio 19 d. iš naujo parodžius „Aukso karštligę“ kino teatre „Lux“, kur kartodavo filmus, „Kurier Wileński“ puslapiuose kino komedijos meistras buvo apipiltas aukščiausiais vertinimais: „Pagaliau pas mus atsirado taip seniai nematytas kino grotesko meistras, liūdnas linksmuolis, genialus, visų mėgstamas nevykėlis, atveriantis visų širdis mielas ir kartu labai komiškas Charlie.“

 

Dar kartą Chapliną vilniečiai pamatė 1931 m. lapkričio 23 d. kino teatre „Hollywood“. Tai buvo „Didmiesčio šviesos“. Šįkart įvertinta vienareikšmiškai: „Parodija, groteskas, ašarų sudrėkintas nevalingas keliaujančio svajotojo komizmas, meilė, nelaimė, auka – tarsi viskas tas pats, kas ir ankstesniuose filmuose, bet tiek daug skirtumų. Tas pats pagrindinis tonas, bet kokia skirtinga melodija. Jokiame ankstesniame Chaplino filme nebuvo tiek poezijos, kiek yra „Didmiesčio šviesose“, – apimtas euforijos rašė Stanisławas Klaczyńskis. „Negalima to filmo papasakoti, jis yra širdies giesmė, laimės ilgesys. Tai aukščiausia meniškumo išraiška. Neegzistuoja kitas tokios laimės gelmės, tokio meninio subtilumo kino aktorius kaip Charlie Chaplinas. Chaplino filme galima juoktis iki ašarų, bet galima ir ašarą išlieti susigraudinus, o pirmiausia reikia žavėtis nuostabia didžiojo aktoriaus vaidyba“, – žavėdamasi Chaplino talentu rašė Tadeuszas Cieszkowskis leidinyje „Słowo“.

 

Trečiojo dešimtmečio Vilniaus kino teatrų repertuare buvo Jacques’o Feydero „Atlantida“ („Polonia“, 1922), Jameso Cruzo „Holivudas“ („Lux“, 1923), Fritzo Lango „Daktaras Mabuse“ („Polonia, 1924) ir „Nibelungai“ („Helios“, 1925), Cecilo B. De Mille’o „Dešimt Dievo įsakymų“ („Helios“, 1925), Busterio Keatono „Generolas“ („Piccadilly“, 1928), Fiodoro Ocepo „Gyvasis lavonas“ („Helios“, 1929), filmai, kuriuose vaidino Pola Negri („Hotel Imperial“, „Piccadilly“, 1928) ir Greta Garbo („Ana Karenina“, „Polonia“, 1927).

 

Net jei suabejosime kai kurių filmų populiarumu tarp vilniečių, jie vis dėlto aiškiai rodo, kad tarpukario Vilniaus kino teatrų repertuaras niekuo nesiskyrė nuo kitų Europos miestų. Kad ir šiek tiek atsiliekant nuo didžiųjų Vakarų Europos metropolijų, čia buvo žiūrimi populiariausi pasaulio filmai.

 

Kinas tarpukario Vilniuje buvo svarbus miesto gyvenimo elementas. Kino lankomumas, gyva ir gausi diskusija bei kino kritika spaudoje, nemažas kino teatrų skaičius leidžia daryti išvadą, kad Vilnius buvo svarbus ir dinamiškas miestas kinui klestėti ir kino pramogai plėtotis.

 

Tarpukario Vilniuje gyvavo ir tarpusavy konkuravo dvi Vilniaus kino sampratos. Pirmoje dominavo komercinis, skirtas pramogai ir todėl vilniečių labai mėgstamas kinas; kitą kino sampratą kūrė edukacinis kinas, populiarinantis sportą, kultūrą ir mokslą. Vilniaus barokiniam veidui kinas suteikė modernios kultūros bruožų.


Publikuota: 2009/3 (306)
 
 

Komentarai (0)

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg