Greta Garbo filme „Karalienė Kristina“, rež. Rouben Mamoulian, 1933

Greta Garbo filme „Karalienė Kristina“, rež. Rouben Mamoulian, 1933

Galerija (3)

Tema

Įsisenėjusi sinefilo liga

„Lietuvis sinefilas“ skamba kaip koks oksimoronas: sinefilizmui pas mus nei dirvos nebuvo pakankamai daug, nei ji buvo nuolatos tręšiama, kad toks augalas suklestėtų.

Sinefilizmo, t. y. meilės kinui, daigai augo ir vešėjo įvairiais nesistemingais, net netyčiniais būdais – nuo chrestomatinių senųjų peržiūrų „ck-tuose“ ar žemės ūkio ministerijose (kada kas aprašys, dokumentuos šią bemirštančią istoriją?) iki pirmųjų naktinių videoperžiūrų (bet meilę kinui čia keitė tiesiog smalsumas ir meilė uždraustam vaisiui). Gal vienas didžiausių įdaigų, lopiusių mūsų kino erudicijos spragas, buvo devintajame dešimtmetyje ŠMC įsikūrusi „EOSS“ kino salė su prastomis kopijomis, bet entuziastingu Ženia Kovalevskiu, bei Ozo gatvės burtininkas Valdas Isoda. Ir greta – visai legalūs sinefilizmą puoselėjantys retų kino filmų seansai „Maskvos“ kino teatre (nors kopijos vėlgi būdavo atitinkamai pablukusios – gal kad Vakarai neatrodytų gražūs, o gal kad Antonioni „Raudonosios dykumos“ spalva niekas nesuabejotų). Eilės „prie Tarkovskio“, prie „Jausmų imperijos“ – tai tie chrestomatiniai pavyzdžiai, kurie mums duodavo kai ką daugiau nei deficitą tarybinėse parduotuvėse. Reti, bet vis dėlto...

 

Kas dabar yra sinefilas? Vieną šios vasaros vakarą sėdžiu „Skalvijos“ kino centre ir žiūriu Kornélio Mundruczó „Deltą“. Nuėjau vien tam, kad žvilgtelėčiau, kas yra tas „Frankenšteino projekto“, numatomo „Naujojoje dramos akcijoje“, fenomenas, apvertęs ne vien Vengrijos teatrinį gyvenimą. Ir staiga bežiūrėdamas suvokiu, kad šis etaloninio pigaus europinio epigonizmo (Bartas, Kim Ki-dukas...) pavyzdys yra bene geriausia, ką Vilnius šiandien ir šį mėnesį man gali pasiūlyti. Bet esu taip išsiilgęs kino materijos (tamsi salė, juosta, garsas, jausmas, paskutinį kartą patirtas tik „Kino pavasaryje“), kad net nepykstu už tą nemokšišką sekimą tais, kurie taip kūrė jau prieš 10 metų. Užtat esu kine, pamanau sau.

 

Kitas sinefiliškas epizodas – Federico Fellini „Saldus gyvenimas“. Šaltoje rudens Ozo kino salėje. Kolegė Neringa Kažukauskaitė sau įprastu būdu susikelia kojas ant kėdės po savimi, kad nesušaltų, iš burnos einantį garą kreipiame ne į ekraną. Taip „paminėjome“ prieš dieną mirusį Fellini. Čia tau, Neringa, ne Švedų kino institutas, kur mums dviem visoje salėje iš šaldytuvo traukdavo originalias pirmąsias 1921 m. kopijas su dar putlute Greta Garbo, o mes negalėjome net nueiti bandelės nusipirkti – ir brangu, ir kino mechanikas pertraukos nedaro. Ten tai institutas, pamanai, ten tai sinefilai, kurių tikriausiai net mažiau nei tokiai progai pasitaikius rastųsi pas mus. Nes jie tai gali turėti bet kada.

 

Ir graudus atsisveikinimas su Visconti, tiksliau – per jo 2005 m. spalio mėnesio retrospektyvą su „Lietuvos“ kino sale. Paskutinis sinefilų užkampis (nieko sau, 1000 vietų „užkampis“), išugdęs jų tiek, kiek dabar nesusirenka į kitus „Kino pavasarius“. Tikriau – jie renkasi, jie tebemuša lankomumo rekordus. Bet dabartinius „sinefilus“ vienija mada lankytis. Būti, kur visi. Iš esmės pusė jų – „pumpuotojai“, jau seniai peržiūrėję atsisiųsdintus internetu filmus, kiti – dar nusipirkę jų dalį pas piratus (kaip nuolatinis šių draugas Saulius Macaitis sakydavo, kol Rusijoje ne šventė ir rusai neužgėrė, tol naujienų būdavo). Dabar ir piratų rusų tik du, ir filmų – „Novinki tretjego mira v četviortoi versii“).

 

Skaičiuoti išnykusias kino vietas beprasmiška. Be to, jos nelabai ką lėmė kino edukacijos prasme. Per porą multipleksų galima šią problemą spręsti lengvai nors ir šiandien. Bet iš daugelio pažadų „daryti“ išeidavo grynas „piaras“. 12-oji „Vingio“ salė, trečioji, ketvirtoji, trumpai gyvavęs kino teatras ant Tauro kalno jau išblėsusiu pavadinimu... Ir kas? Nieko, tyla. Kino lavinimo prasme – tuščia kaip TV ekrane. Girdėjau gandų, kad kažkokie verslininkai, norintys labiau prakusti (gal vildamiesi, kad tai padės verslo „nestandartams“?) kadaise samdydavosi mūsų kritikus prie šampano privačioje kino salėje ką nors papasakoti. Netikrinau nei ką pasakoja, nei kiek tai atsispindėjo vėliau klausytojų verslui, bet sprendimai neliudija „nemeinstrymo“. Užtat tikrai girdėjau, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai bėga iš peržiūrų, jei kinas nespalvotas. Štai tau mūsų kino ateitis: ji prasideda nuo šių būsimų operatorių ir režisierių, ir ne anksčiau. Kadaise vienoje radijo laidoje Audrius Stonys apramino, kad ir Danijoje tas pats, tik išlyga viena: ten jie turi ir sinematekas, ir solidžias kino mokyklų kolekcijas. Verkia kinas, niekieno nežiūrimas, bet jis ritėse turi būti!

 

Mes gi savojo Nacionalinio kino centro negalime įsteigti jau 20 metų, kuriamo tai kaip departamentas, tai kaip viešoji įstaiga, tai kaip (neseniai paaiškėjo) kino akademija (skamba!). Apie funkcijas nekalbėsime, tai ne šio teksto tema. Kalbame apie kino edukaciją, kuria, regis, Vilniuje užsiima tik „Meno avilys“, Kaune – M. Žilinsko galerija, Klaipėdoje – „Kultūrpolis“ ar dar kažkas, Šiauliuose – dailės galerija. O ką daryti kitame mieste esantiems? Lygiai tą patį, ką ir bet kur kitur – imti į rankas vakarais knygą ir kurti savų filmų ekranizacijas. Kino istoriją turtinti retomis lietuvių kino istorijos knygomis ir žiūrėti nelegaliai, suprantama, „parsisiųsdintus“ filmus. Nes kino edukacija Lietuvoje niekada nebuvo virtusi sistema. Konferencijos apie kino centrus, retrospektyvos, susitikimai su kino žmonėmis vykdavo priešokiais. Priepuoliais, kaip paskutinėse metastazėse. O valstybė – priešingai, savo kino kultūros politika sistemingai verčia sinefilus tapti normaliais nusikaltėliais. Štai pagaliau ir įvardijome, kas jie yra, tie lietuviški oksimoroniniai sinefilai.

 

Nes bent kiek mąstantis žmogus automatiškai tampa potencialiu savo valstybės priešu. Nes norint adekvačiai (adekvačiau) suvokti kiną, reikia – būtina – mąstyti. Nuo šito mus gelbsti kita kino gerbėjų armija, šiandien apsišaukianti ekspertais, kritikais, apžvalgininkais. Jų genetinis kelias prasidėjo neseniai, ir šlovę jie pasiekia gan greitai – užlipdami ant Kanų raudonojo kilimo. Ten glūdi jų nuopuolio viršūnė. Atpažinti Drew Barrymore ir kuo ji skiriasi nuo Reese Witherspoon (ar, dar geriau, „Amerikietiško pyrago“ žvaigždutės). Iš esmės jiems kelią suteikė tikrieji kino kritikai – kiek besimaivantys, snobiški, kiek besikuklinantys – kam čia Kanai, kas man tas Venecijos Lido... Kažkodėl rimtos šalys siunčia savo rimčiausių kino kritikų kohortas būti ten: ne ten, kur žirglioja gražuolė naujausiu suknelės modeliu lyg arabų ristūnė, o ten, kur ji kažką ekrane suvaidina. Mūsų žiniasklaidos magnatams to nereikia, nes – kam aprašinėti tuos filmus, kurių vis tiek niekas nematys? Ratas užsidaro. Nes dirva filmams nerengiama.

 

Ir atgal prie žemėtvarkos ir daigelių puoselėjimo. Kas nusprendė, kad mums nereikia daugelio kituose kraštuose ir festivaliuose apdovanotų filmų, kad apsieisime tik su keletu festivalinių pavasarinių seansų? Ko liks verti šiandieniai pažadai atvežti iškiliuosius Kanų kino festivalio filmus po vasaros atostogų (nes dabar jų, kaip tas „kai kas“ teigia, niekas nežiūrės)? Kas vėliau pasakys, kad publikos jie nesurinks ir vėliau, todėl neapsimoka plušti dėl vien atsipirkimo, o ne dėl milijonų pelno? Šie išminčiai – „gariūniniai“ kino platintojai, tingintys (bet ne neturintys lėšų) leisti plakatus, reklamas, o autoritetų, be savo atvaizdo veidrodyje ir „Žmonėse“, nematantys. Bet juk į „Dievų mišką“ žmonės ėjo, – ir net kiek žmonių? Pasirodo, net toks filmas gali tapti komercinis, – nors įdomu, ar kas paskaičiavo, kiek ten apsilankiusiųjų ėjo į jį vien dėl mokyklinės programos, o kiek iš tiesų tikėjosi pamatyti „Dingusių“ ar „Mumijos sugrįžimo“ tęsinį?

 

Sinefilija yra liga. Gaila, plintanti ne lytiniu būdu, nors kartais. Bet trunkanti iki mirties. Arba iki to nuolaidaus „na, bent jau humoras čia neblogas“. Bet ir šitai tolygu mirčiai – ir sinefilo, ir tėvyninio kino, į kurį šie žvelgia kaip į invalidą. O invalidai, dažniausiai plintantys lytiniu būdu, pasižymi retu aktyvumu, jie kuria kaip pašėlę – „mobiliakais“, rakto skylutėmis, viena minute pusei mintelės ištarti. Todėl nušaukite sinefilą – išgelbėsite valstybę. Ir jei dabar kas sako, kad filmų mes kuriame mažiau tik už Maltą, kurioje filmai apskritai nekuriami, aš jo paklausčiau – o kur dar mažiau už Maltą jų rodoma?


 

 

Publikuota: 2009/3 (306)
 
 

Komentarai (1)

Barbora

Super! Kaip seniai mačiau Dolce vita...

Pranešti apie netinkamą komentarą

Rašyti komentarą

Vardas
Tekstas
Apsaugos kodas
secimg