Iš kino kritikų gyvenimo

Tie skambučiai dažniausiai pasigirsta tada, kai dedi į burną kotleto gabalą ar pagaliau prisėdi prie televizoriaus pasižiūrėti vakaro žinių. Skambintojas (arba skambintoja) prisistato, iš kokio jis leidinio, ir pasako ne kartą girdėtą frazę: „Rašau straipsnį apie... (tema – dažniausiai naujas lietuviškas filmas arba lietuvių kino situacija apskritai). Būtų įdomu sužinoti jūsų nuomonę.“ Klausimas, suprantama, buvo apie filmą „Tadas Blinda. Pradžia“, juk mūsų žiniasklaida ypač mėgsta rašyti apie muilo burbulus. Šįkart nusprendžiau, kad būsiu nemandagi ir pati paklausiau skambintojos, kaip vadinasi straipsnio, kurį ji rašo, žanras, nes panašių tekstų apie kiną nebūna nė viename iš tų žurnalų, kuriuos skaitau reguliariai. Apie žanrą pašnekovė nepasakė nieko, išgirdau tik, kad redakcijai įdomi visų sričių ekspertų nuomonė apie filmą, tarp jų ir kino kritikės. Atsakiau, kad savo kino kritikės nuomonę išdėsčiau filmo recenzijoje, kurią ji gali perskaityti. Pašnekovės tai nesudomino. Tada perklausiau: „Jums reikia, kad pasakyčiau kokią nors žodinę etiketę, nes, kaip suprantu, argumentai tekste nenumatyti?“ Galėjau ir neklausti, pašnekovei, žinoma, reikėjo vieno arba dviejų sakinių, kažko panašaus į citatas, kurios iškeliamos ant DVD viršelių ar (rečiau) ant filmų plakatų. Tik kad tokie sakiniai yra didelio teksto, kuris jau išspausdintas kokiame nors prestižiniame leidinyje, dalis. Ir tas leidinys turi vardą dar ir todėl, kad samdo ne skambintojus, kurie paskui parašys kompiliaciją, nekaltai iškraipydami pašnekovų mintis (nes jų paprasčiausiai nesuprato), o profesionalius literatūros, teatro ar kino kritikus. Nes leidinys jaučia atsakomybę prieš savo skaitytojus.

Pas mus dažniausiai yra atvirkščiai. „7 meno dienų“ redakcija dažnai gauna pasiūlymų iš žmonių, kurie gali rašyti apie viską – ir apie kiną, ir apie dailę, ir apie muziką. Taip dažniausiai ir atsitinka dienraščiuose ar savaitiniuose žurnaluose, kur kultūra, suprantama, yra tik verslo ir politikos papildymas. Profesionalai redakcijoje nereikalingi, nes visada užteks pakelti ragelį ir atsiras profesionalų, jaučiančių pareigą pasakyti savo nuomonę. Profesionalus kino specialistas, kuriam toje redakcijoje vietos neatsirado, galės versti filmus, rašyti reklaminius festivalių tekstus, dirbti visokius pagalbinius darbus, bet redakcijoms jo nereikės, nes apie kiną pas mus dabar išmano visi, daugumos nuomonė yra svarbiausia, o kritikas – iš tų keistuolių, kurie savo argumentuota nuomone kartais įneša provokacijos elementą. Paprastai tariant, atsiranda priešas, prieš kurį susivienija visažinių internautų minia, dažniausiai filmus vertinanti visiems suprantamomis kategorijomis: „Patiko“ ir „Nepatiko“.

Interneto vertinimai dažnai veda į akligatvį. Medijų tyrinėtojas Wiesùawas Godzicas teigia, kad šiuolaikinis žmogus yra sutrikęs: „Iš jam diegtų estetinių normų liko griuvėsiai, todėl pamatęs kokį nors reiškinį, prieš kurį jaučiasi bejėgis, jis pradeda dairytis ir aiškintis, ar kuriam nors iš pažįstamų tai patiko, ar ne. Mėgstame būti grupėje, mėgstame žinoti, kad mąstome panašiai kaip kiti. Tada žinome, kad mums viskas gerai.“

Štai čia ir glūdi problema: kritikas reiškia asmeninę nuomonę, remdamasis savo profesine patirtimi, ir niekad nesikreipia į grupę, nes žino, kad ji nepadės spręsti sudėtingų klausimų, ypač susijusių su estetika ir menu. Interviu „The Paris Review“ Umberto Eco sakė: „Jei kultūra neturėtų filtro, ji būtų beprasmiška, tokia pat beprasmiška, kaip beformis, bekraštis dabar yra internetas. Jei mes visi žinotume tiek, kiek begalinis tinklas, būtume idiotai! Kultūra yra instrumentas sukurti hierarchišką intelektualinio darbo sistemą. Jums ir man pakanka žinoti, kad Einsteinas sukūrė reliatyvumo teoriją. Bet visiškai suprasti tą teoriją palikime specialistams. Tikroji bėda ta, kad pernelyg daug žmonių gavo teisę būti specialistais.“

Neseniai sulaukiau dar vieno skambučio. Paskambinusi dama valdingu balsu pasakė, kad norėtų mane pasamdyti, nes jai mane rekomendavo kaip kino žinovę. Užduotis tokia: turėčiau surasti filmą, kurį skambinusioji ponia prieš maždaug dvylika metų matė per kažkurį Rusijos kanalą. Filmas buvo užsienietiškas, greičiausiai prancūziškas arba amerikietiškas. Skambinusiąją domino scena, kurioje filmo herojė – turtinga aristokratė – atsiveda į namus benamę merginą ir labai kruopščiai paaiškina bei parodo, kaip reikia dažytis ir ką padori mergina turi nešiotis savo rankinėje. Esą tas epizodas – puiki metodinė medžiaga. Pasijutau bejėgė. Gal jūs kartais prisimenat tą filmą?