Kinas žmonėms

„Melancholija“, rež. Lars von Trier, 2011
„Melancholija“, rež. Lars von Trier, 2011

Viename jau išnykusiame lenkų kultūros savaitraštyje vietoje dabar įprastų „žvaigždučių“ filmai buvo vertinami taip: „kino žinovams“, „niekam“, „žmonėms“. Išgirdusi apie šių metų Europos kino akademijos laureatus, iškart pagalvojau: „Nugalėjo filmai žmonėms.“ Iškart prisipažįstu, kad nesu nusiteikusi prieš panašius filmus, mielai juos žiūriu, kai noriu pabėgti nuo darbų ir problemų, tačiau kino meno raidą paprastai žymi ne jie, o maištingi, dažnai netobuli, bet šių dienų žmogaus, pasaulio ir kino situaciją tiksliai įvardijantys filmai.

Europos kino akademija (EFA) buvo įkurta 1988 metais. Tada ji dar vadinosi Europos kino sąjunga, vienijo 40 režisierių, susirūpinusių europietiško kino likimu. Pirmuoju jos prezidentu tapo Ingmaras Bergmanas. Dar „Feliksais“ vadinti apdovanojimai turėjo skatinti europietiško kino vertybes. Jie buvo tarsi atsakas į „Oskarus“, tiksliau, į tai, kad jie dažnai tenka filmams, kurie netiesia naujų kino kelių, nemaištauja prieš komercinio kino taisykles, yra priimtini daugumai Amerikos kino akademijos narių ir patinka žiūrovams.

Galiu tik spėlioti, kodėl šiųmetiniai EFA apdovanojimai iš dalies pakartojo šiųmetinius „Oskarus“. Geriausia režisiere tapo danė Susanne Bier, kurios filmas „Geresniame pasaulyje“ apdovanotas „Oskaru“ geriausiam užsienio filmui. Tai – tipiškas filmas „žmonėms“, pasižymintis tariamu aktualumu (veiksmas vyksta Danijoje ir Afrikos pabėgėlių stovykloje), prabylantis apie šių laikų žmonių nesugebėjimą susikalbėti ir kartu apie jų pastangas kurti geresnį pasaulį. Tai – taisyklingas filmas, jo siužeto vingiai numatomi ir iliustratyvūs, gausių personažų konfliktai „išrišami“ pagal visas politinio korektiškumo taisykles. „Geresniame pasaulyje“ be galo didaktiškas, sentimentalus filmas, o kalbant apie režisūrą akivaizdžiai užkliūva ir schematiški personažai, monotoniškas ritmas, ir kelios filmo pabaigos, vis uždedančios taškus ant tų pačių „i“. Jau esu rašiusi, kad, mano galva, pagrindinė filmo sėkmės priežastis ta, kad jis aiškus kiekvienam, o kartu suteikia žiūrovui iliuziją, esą jis prisilietė prie kažko svarbaus, ir tai jį, žiūrovą, iškelia virš kino pramogautojų – komercinių filmų gerbėjų – minios, daro intelektualesnį ir jautresnį pasaulio problemoms.

Panašią reakciją sukėlė ir geriausiu šių metų Europos filmu tapusi Larso von Triero „Melancholija“. Tai dar vienas filmas madinga žiniasklaidoje tema – apie pasaulio pabaigą. Jos laukimą von Trieras perkėlė į rafinuotai įrengtą, tobulai gražų dvarą ir jame apgyvendino savo alter ego – depresijos kamuojamą Kirsten Dunst heroję. Moters autodestrukciją von Trieras sutapatina su pasaulio, kurio režisierius nuoširdžiai nekenčia, pabaiga. Tačiau ta neapykanta ir susinaikinimo geismas filme rodomi gražiai, lyg spalvotame žurnale apie kičinį elito gyvenimą. „Melancholija“ maloniai kutena žiūrovų kompleksus, filmas toks paprastas, aiškus ir gražus, kad nejučia prisiminiau Fainos Ranevskajos herojės iš Grigorijaus Aleksandrovo komedijos „Pavasaris“ (1945) repliką, ištartą žiūrint į veidrodį: „Grožis – galinga jėga“.

„Melancholijoje“ von Trieras apverčia aukštyn kojomis holivudinių katastrofų filmų klišes – rodo ne panikos ištiktas žmonių mases, ne griūvančius dangoraižius ir degančias jūras, bet siurrealistiškos paslapties gaubiamus peizažus, išretintą laiką. Jis prismaigsto filmą nuorodų į Michelangelo Antonioni ir Andrejų Tarkovskį, kurios turi sužavėti snobus, bet pavojingai priartėja prie kičo ribos (ją ir peržengia) ir perteikia dabarties žmogaus būseną, kurią vis dažniau apibūdina katastrofos (finansinės, ekologinės ar asmeninės) laukimas.

Buvau įsitikinusi, kad ypatingas mūsų intelektualų dėmesys ir susižavėjimas ankstesniu režisieriaus filmu „Antikristas“ liudija lietuvių sinefilų provincialumą. Ką dar gali sujaudinti toks akiplėšiškas Eroto ir Tanato mito priminimas ir neslepiama mizoginija? Pasirodo, klydau. Europos kino akademijos narių susižavėjimas „Melancholija“, regis, liudija šį tą daugiau. Bijau, kad Europa atsisako didžiosios savo avangardo (prancūzų, vokiečių ar sovietų) tradicijos – plėsti kino ribas, eksperimentuoti su kino kalba, kelti kinui grandiozinius, atrodytų, neįgyvendinamus uždavinius. Juk neatsitiktinai liko nepastebėtas vienas tos tradicijos šalininkų Aleksandras Sokurovas. Užtat apdovanojamas kinas, kuriam vis labiau pritaikomos universalios rinkodaros taisyklės. Joms paklūsta ir kūrėjų intencijos, jų intelektualinės ir meninės spekuliacijos. Jų filmų Europa primena teatrą („Karaliaus kalba“) ar vaškinių figūrų muziejų („Melancholija“). Europietiškas kinas tampa toks pat demagogiškas kaip ir tas, prieš kurį maištavo didieji jo autoriai.

Pagrindinį vaidmenį Tomo Hooperio filme „Karaliaus kalba“ suvaidinęs Colinas Firthas apdovanotas ir „Oskaru“, ir Europos kino akademijos prizu. Kad pastarąjį filmą geriausiu išrinko Europos žiūrovai, visai nestebina: juos visame pasaulyje formuoja amerikiečių kinas, juolab kad „Karaliaus kalba“ pasakoja tradicinę holivudišką istoriją apie savo silpnybę nugalintį personažą.

Pirmuoju geriausiu Europos filmu 1988 m. tapo Krzysztofo Kieślowskio „Trumpas filmas apie žudymą“, jaunuoju filmu – Pedro Almodovaro „Moterys ties nervų krizės riba“, o geriausiu režisieriumi – filmą „Dangus virš Berlyno“ sukūręs Wimas Wendersas. 1992 m. geriausio Europos dokumentinio filmo prizu buvo apdovanota Audriaus Stonio „Neregių žemė“. Bijau, kad jei šie filmai būtų sukurti 2011-aisiais, jie nepatektų net į Europos kino akademijos nominantų sąrašą.