Prisiminimai apie Krymą

Pradėjo temti, o aš vis klaidžiojau po Jaltą. Tiksliau, ne klaidžiojau, bet nuėjusi atkarpą, kurią nurodė dar vienas praeivis, pradėdavau žvalgytis kito orientyro, padėsiančio pasiekti tikslą – kapines, kuriose palaidotas rusų kino pramoninkas Aleksandras Chanžonkovas (1877–1945). Vadove po Krymą buvo tiesiog parašyta, kad kapas yra senosiose kapinėse. Tačiau jas radusi sužinojau, kad kita jų dalis yra dar aukščiau ir reikia vėl kilti siauromis senosios Jaltos gatvelėmis. Iki šiol jas prisimenu, nes pasijutau tarsi atsidūrusi vaikystės knygose ar filmuose, kur žmonės vakarais sėdi ant suolelių priešais savo namų vartus, gliaudo saulėgrąžas ir kalbina praeivius, kur prie mažų parduotuvyčių svirduliuoja spalvingi tipai, o murzini vaikai žaidžia, regis, seniai pamirštus žaidimus. Atmosfera čia ypatinga, nes konkretus laikas išnyksta ir užplūsta amžinybės pojūtis stebint tą totalią architektūros, kalbų, žmonių tipų, buities rakandų eklektiką. Garsai susilieja su, matyt, tik Krymui būdingais kvapais. Apskritai, pusiasalio oras atrodo visai materialus ir, svarbiausia, skanus. Tarsi ne kvėpuotum, o rytum vynuogių, kedrų, kalnų, jūros aromatą.

Kai jau praradau viltį rasti kapines, iš vieno kiemo išniro katinas. Jis stabtelėjo, pažiūrėjo, lyg svarstydamas, ko čia ieškau, ir patraukė aukštyn. Ten, kurlink jis pasuko, pamačiau kapinių tvorą. Kapinės buvo dar aukščiau, išdegintos saulės, apleistos ir bylojo apie senus laikus, kai Jaltoje kurdavosi muzikai, generolai, aukštuomenės damos. Jos vilkėjo aksominius drabužius, todėl laikui bėgant geriausias metų laikas Jaltoje buvo pavadintas „aksominiu sezonu“.

Kapinės buvo didžiulės ir dar kartą suabejojau, ar rasiu Chanžonkovo kapą. Bet vėl šmėkštelėjo tas pats katinas ir dar kartą pasukau jam iš paskos. Kapas buvo priešais. Tarp aukštų ir prišnerkštų krūmų juodavo apynaujė marmuro plokštė, ant kurios įsiamžino ir paminklo „sponsoriai“.

Iš nuskurdusių dvarininkų kilęs Chanžonkovas tarnavo Dono kazokų pulke. Pašlijus sveikatai, 1905 m. jis išėjo į atsargą ir ta proga gautus 5 tūkstančius rublių investavo į kino pramonę. Iš pradžių jis užsiėmė tik filmų platinimu ir kronikos kūrimu, bet netrukus pradėjo vaidybinių ir dokumentinių filmų gamybą. Jis net įkūrė specialų skyrių, gaminusį šviečiamuosius filmus apie geografiją, zoologiją, mediciną ir t. t. 1909 m. jis pastebėjo vieną talentingą kaunietį ir pasikvietė jį į Maskvą kurti filmų. Netrukus pasaulis sužinojo apie Vladislovą Starevičių. Chanžonkovas turėjo ypatingą uoslę talentingiems žmonėms. Trumpai tariant, dabar sunku įsivaizduoti, koks būtų rusų kinas be Chanžonkovo.

Po bolševikų revoliucijos ir kino pramonės nacionalizavimo Chanžonkovo likimas klostėsi sunkiai. Žlugus generolo Vrangelio armijai, Chanžonkovas išvyko į Konstantinopolį (dabar Stambulas), paskui atsidūrė Vakarų Europoje, bandė steigti naujas kino bendroves, o 1923 m. sugrįžo į Rusiją. Taip pat dirbo kine, bet 3-iojo dešimtmečio viduryje kartu su kitais „Proletkino“ vadovais buvo suimtas ir teisiamas. Kaltės įrodymų pritrūko, bet Chanžonkovui buvo uždrausta dirbti kine. 1934 m. jis reabilituotas. Pašlijus sveikatai Chanžonkovas persikėlė į Jaltą, čia pradėjo rašyti prisiminimus, čia išgyveno vokiečių okupaciją.

Chanžonkovui pirmajam kilo idėja Kryme kurti filmus. 1917 m. Jaltoje jis įkūrė savo kino fabriką, bet dar anksčiau – 1911-aisiais – čia filmavo vieną pirmųjų savo filmų „Sevastopolio gynyba“. 1919 m. kino fabrikas buvo nacionalizuotas. Tačiau vyko pilietinis karas, ir Kryme Baltoji gvardija išsilaikė ilgiausiai, tad Chanžonkovas čia ir toliau kūrė filmus iki pat karo pabaigos. 1922 m. kino studija buvo atkurta ir tapo sudėtine Ukrainos kino valdybos dalimi. 4-ajame dešimtmetyje Chanžonkovo idėją ėmė puoselėti vienas Stalino paskirtų kinematografijos vadovų. Jis siūlė iš Maskvos ir tuometinio Leningrado iškeldinti dideles kino studijas ir Kryme įkurdinti rusišką Holivudą, juk sąlygos čia priminė Kalifornijos pakrantę – daug saulės, jūra, kalnai, skirtingi peizažai, kuriuose galima filmuoti iš esmės viską. Tačiau netrukus šis kino vadovas pateko į represijų mėsmalę, o jo idėja buvo pamiršta.

Po 1930 m. Jaltos kino studijos šeimininkai visąlaik keitėsi ir taip iki pat mūsų dienų. Bet filmai čia buvo kuriami nuolat. Sovietmečiu filmuoti į Jaltą važiuodavo įvairių SSRS kino studijų grupės. Arūnas Žebriūnas čia kūrė „Paskutinę atostogų dieną“, Vytautas Žalakevičius – filmą „Tas saldus žodis – laisvė“, Donatas Banionis čia filmavosi Andrejaus Tarkovskio „Soliaryje“. Žinoma, su lietuviais susijusių ir Kryme kurtų filmų sąrašas daug ilgesnis.

Keliaujant po Krymą, kino prisiminimai tyko kiekviename žingsnyje. Jaltos krantine vaikštinėjo Josifo Cheifico „Damos su šuniuku“ herojai, „Kregždutės lizde“ Stanislavas Govoruchinas filmavo „Dešimt negriukų“, Vladimiro Bortko seriale „Meistras ir Margarita“ Masandros rūmai tapo Poncijaus Piloto rezidencija, o rūmų parkas vaidino Getsemanės sodą, Aluštoje Leonidas Gaidajus filmavo „Kaukazo belaisvę“. Kryme kurti keli šimtai (o gal net daugiau) filmų, tarp jų ir sovietmečio lankomumo rekordininkai „Žmogus-amfibija“ ar „XX amžiaus piratai“.

Dabar, kai televizijos kasdien rodo Krymo užgrobimo vaizdus, gali pasirodyti, kad čia filmuojama antiutopija apie totalitarinės valstybės valdovą, užsinorėjusį žūtbūt sunaikinti kolektyvinius kelių kartų prisiminimus. Tarp jų ir tuos, kurie apie ateitį.