Mirties repeticija

„Brolis Dejanas“, rež. Bakur Bakuradze, 2015
„Brolis Dejanas“, rež. Bakur Bakuradze, 2015

Kinas priverčia būti stebėtoju: sėdėdamas tamsioje kino salėje negali įsikišti į ekrane rodomą gyvenimą ar sugrąžinti atgal prabėgusį laiką. Bakuro Bakuradzės filmai teigia, kad tik kinas gali būti idealus tikrovės, žmogaus būties ir laiko stebėtojas. Tik intensyviai stebint statišką ilgai trunkantį kadrą galima pamatyti tai, ko ekrane nėra. Bet būtent tai ir yra svarbiausia. Šią hipotezę gromuliuoju jau gerą mėnesį – tiek laiko praėjo nuo dienos, kai pasižiūrėjau naujausią Bakuradzės filmą „Brolis Dejanas“ („Brat Dejan“, Rusija, Serbija, 2015). Iš pat pradžių režisierius nieko neaiškina: jis rodo seną, gana apkūnų vyrą vešlia barzda, kuris atvežamas pas kitą seną žmogų į namus, o šeimininkui patariama neduoti svečiui pinigų. Atsigulęs ant plačios lovos svečias apžiūrinės už paveikslo rėmų užkištas senas nuotraukas. Vienoje jų – baltas arklys vandenyje, ant jo keteros – paauglys vaikinukas. Režisierius leis ilgai įsižiūrėti į šią nuotrauką, kuri, bent jau man, primins Kuzmos Petrovo-Vodkino paveikslą „Raudonojo arklio maudymas“. Vėliau abu vyrai sėdės apytamsiame kambaryje, gers arbatą, eis į televizijos bokštą, kuriame kartais budi namo šeimininkas. Dialogai – patys paprasčiausi. Bakuradzei svarbiau tai, kas fiziškai egzistuoja kadre. Fiziškai jame egzistuoja vienatvė, materializuojasi būsena, kad esi atskirtas nuo pasaulio ir jautiesi nebegyvas, nors judi, mąstai, prisimeni, svarstai. Čia ir išryškėja operatoriaus Nikolajaus Vavilovo meistriškumas. Jis kadre fiksuoja nuogą laiką, kurį, regis, gali paliesti ranka.

Vėliau vyras keliaus slapta susitikti su senais draugais ir perspės sūnų, kad šis niekuo nepasitikėtų. Paskui jis pabėgs ir didmiesčio centre valgys kažkokį vietinį skanėstą, kapinėse verks apsikabinęs jaunos moters antkapį. Iki to laiko žiūrovui paaiškėja, kad filmo veikėjas yra karo nusikaltėlis, kuris jau 15 metų slapstosi. (Dejano personažas net turi realų prototipą, iš pradžių ir filmas turėjo vadintis „Generolas“.) Paskui jis ir vėl slapta keliaus į atokią prabangią vilą, neištvers ten, apgaus sargus, pabėgs į miestą, kieme pro langą stebės pagyvenusią moterį, kuri tvarkosi namuose. Apkabins ją. Tada sugrįš pas pirmąjį šeimininką, bandys nusižudyti ir patirs insultą, išgyvens ir pagaliau sulauks slaptųjų tarnybų.

Didžioji filmo dalis rodo vyro keliones, kai jis vežamas arba pats vaikšto miškais, miestų gatvėmis, kiemais. Trumpi intarpai apie sušaudymus turėtų būti personažo prisiminimai apie Balkanų karą, kuriame jis buvo garsus ir žiaurus generolas, bet šie epizodai tik tam, kad primintų žiūrovams: taip kuriamas filmas, tai tik inscenizacija. Kaip ir filmo įžanga, kurioje pats režisierius kruopščiai repetuoja būsimą nepavykusios savižudybės sceną, kurią turės suvaidinti aktorius. Per vieną meistriškumo pamoką Bakuradzė kalbėjo: „Esu įsitikinęs, kad aktorius – visada du objektai: žmogus ir kaukė. Kaukė turi paaiškinti, ko nori žmogus. Tarsi vieno žmogaus nepakaktų, kaukė tampa vedliu kaip ir užkadrinis tekstas. Kaukė aiškina, pateikia padėtą ant lėkštutės mintį. Kaukė – tai patvirtintos žaidimo taisyklės tarp kino ir žiūrovų, tarp aktoriaus ir žiūrovo.“

Iš šitų pastabų gali pasirodyti, kad „Brolis Dejanas“ – paprastas ir nuobodus filmas. Tačiau herojaus stebėjimas (galiu tik spėti, kad aktoriui Marko Nikoličiui buvo griežtai liepta nieko nevaidinti) ir nuolat pasikartojantis meditatyvus begalinio kelio ritmas – tarsi kelias valandas plauktum plačios upės delta, ilgai trunkantys stambūs planai, elegiški peizažai iš tikrųjų veikia keistai. Dar filmui neįpusėjus supratau, kad empatija kadre nuolat tylinčiam personažui palaipsniui užgožia žinias apie Balkanų karo nusikaltimus ir nusikaltėlius, apie kuriuos sukurta tiek daug jaudinančių vaidybinių ir dokumentinių filmų. Vis dėlto jie veikia kitaip. Pamatyti karo siaubą nereiškia jį suprasti. Prie tikro ir dar didesnio siaubo suvokimo priartėjo „Brolis Dejanas“. Tačiau liežuvis nesiverčia vadinti režisieriaus manipuliuotoju. Jis negina savo herojaus, bet ir nesmerkia. Tik rodo jo buvimą kadre. Generolas yra tik senas, paliegęs, save gal net griežčiau nuteisęs žmogus. Ir Bakuradzė neatsitiktinai pradeda filmą tariamos mirties repeticija, tarsi lieptų pasižiūrėti, kas būna „po to“.