Pamatyta ar sugalvota
„Kinų jūros“, kur moterys – mafiozų meilužės ar seksualinės darbuotojos, mizoginiją lyg ir atskiedžia Mariaus Repšio suvaidinto veikėjo treniruojama jauna kovotoja, bet viską užgožia iš praėjusio šimtmečio pabaigos atklydusios filmų apie azijiečius Europoje klišės. Matulevičius tarsi kuria žanrinį kiną, bet žavisi ilgais ir lėtais savo „Kinų jūros“ kadrais, griuvėsių ir apleistų, degradavusių erdvių poezija, būdinga kad ir 10-ojo dešimtmečio Šarūno Barto filmams. Tik nujaučiamas (ar siektinas) „Kinų jūros“ postmodernistinis diskursas neskatina permąstyti, kuo pavirto pirmosios nepriklausomos lietuvių kino kartos stilius ar ambicijos.
Praėjusio amžiaus pabaigoje kurtus Keno Loacho ar brolių Dardenne’ų filmus prisiminiau žiūrėdama Dovilės Gasiūnaitės „Danką“. Regis, visos sudedamosios panašaus kino dalys išsaugotos: tai įdėmus, užjaučiantis žvilgsnis į bandančią oriai išgyventi, bet socialinėje atskirtyje atsidūrusią paauglę; filme kruopščiai fiksuojama tos atskirties terpė (alkoholizmas, skurdas, nusikalstamumas), bet panašūs filmai dažni ne tik mūsų geografinėje erdvėje, o „Dankai“, regis, pristigo to sunkiai įvardijamo kažko, kas istoriją paverstų ne tik didaktiška, bet ir originalia.
Vaidybiniai trumpo ar pilno metražo filmai privertė klausti, kas yra jų herojai? Dažnai tai jauni, vienaip ar kitaip išsilavinę žmonės. Filmai rodo jų asmeninį gyvenimą, bet moralinio nerimo ar noro suprasti pasaulį ieškoti neverta. Gabrielės Urbonaitės kameriško filmo „Renovacija“ trisdešimtmečiai veikėjai tik pradeda gyventi kartu. Išnuomotas butas atrodo jaukus, saugus, ant sienos kabo M. K. Čiurlionio reprodukcija. Bet netrukus ima rastis klaustrofobiškas įspūdis, kad tai visa personažų gyvenimo erdvė.
Ilona (Žygimantė Elena Jakštaitė) ir Matas (Šarūnas Zenkevičius) tikisi ilgai ir laimingai būti kartu, bet name prasideda renovacija. Triukšmas ne tik trukdo dirbti, jis iš mirties taško išjudina Ilonos abejones. Slegia tėvų ir aplinkos formuluojami gyvenimo standartai, kyla klausimas, ar turėti vaikų, abejonės pasirinkta profesija. Supranti, kad didelis iššūkis porai yra net buvimo kartu kasdienybė, ir, regis, to užtenka, kad veikėjai pasijustų nelaimingi, juolab kai horizonte pasirodo ukrainietis Olegas (Roman Lutskyi). Jis traukia Iloną ir tai nestebina: su Olegu ji bent turi apie ką pasikalbėti. Psichologiškai gal ir tikslu, kad renovacijos sukeltas diskomfortas suteikia pagreitį santykių griūčiai, kita vertus, matome du infantilius veikėjus, kurie nelabai turi ką pasakyti ne tik vienas kitam, bet ir žiūrovams.
Po dažno filmo jaučiausi lyg atsidūrusi surogatinėje Ramunės Rakauskaitės dokumentinio filmo „Toks kaimas Amerikoje“ Lietuvoje. Tik ne Mičigano valstijoje dipukų įkurtoje „Dainavos“ vasaros stovykloje su koplytstulpiais ir maldomis, bet toje, kur gyvena „Sidabrinei gervei“ nominuotų filmų veikėjai. Jie nesidomi politika. Taip ir nesužinojau, už ką jie balsuoja, ar jiems įdomu, kas ir kaip juos valdo. Ar jie turi politines pažiūras? Vaidybiniuose filmuose nepamatysi politikų, nors pačių kūrėjų kažkodėl absurdo komedija pavadintame „Badautojų namelyje“ (rež. Karolis Kaupinis) ir pasigirsta Vytauto Landsbergio balsas.
Mėgstame keikti amerikiečius, bet jų filmuose gali pamatyti politikų, jų veiklą stebinčių žurnalistų, korupciją ir aferas, o dažnas personažas be užuolankų pasisako apie savo šalį ir jos problemas. Lietuviai ne tokie drąsūs – filmuose jie kalba tik apie karą Ukrainoje, bet tai jau nebe politika – gyvenimas karo šešėlyje tapo ir mūsų kasdienybe, nors, deja, vis dažniau kūrėjų konjunktūros, prisitaikymo požymiu. Ar tai siejasi su noru apsidrausti, patikti visiems, rodant filmuose patriotišką, šiuolaikišką, technologiškai pažangią šaltibarščių šalies tikrovę? Bet gal filmai tiesiog atspindi realybę tokią, kokią ją mato klausimus tik sau užduodantys kūrėjai?
