Naujų režisierių forumas Berlinalėje

Tapo labai populiaru, gal net madinga važiuoti į Berlyno kino festivalį. Į jį vyksta ne tik įvairių kino sričių darbuotojai, bet tiesiog skirtingo amžiaus kino mėgėjai. Nenuostabu. Berlinalėje atvykėliai randa tai, ko tikisi, – filmų įvairovę, susitikimus su kino kūrėjais, filmų pardavėjais ir pirkėjais. Gerai ir tai, kad patekti į peržiūras net ir neturint akreditacijų galimybė vienaip ar kitaip išlieka. Bet ir nepatekus į salę, galima jausti kinu pulsuojančią festivalio atmosferą.

Nors visa tai labai vilioja, į 61- ąjį tarptautinį Berlyno kino festivalį neketinau važiuoti. Ir visai netikėtai paaiškėjo, kad yra dar kitas būdas pamatyti Berlinalės filmus – dalyvauti CICAE (Tarptautinės arthouse kino teatrų konfederacijos) žiuri. Man kompaniją joje palaikė italas ir vokietis, kurie savo šalyse dirba panašiuose kino teatruose kaip „Skalvijos“ kino centras. Pažinodami savo kino publiką, iš Berlinalės „Forumo“ programos turėjome išrinkti labiausiai jos dėmesio vertą filmą. Tokios atrankos kriterijai paprasti. Filmas turėtų būti įdomus skirtingų kultūrų, skirtingų religinių įsitikinimų žmonėms. Ir nors kiekvienas mūsų turėjome asmeninius favoritus, išrinkti porą pretendentų į CICAE apdovanojimus nebuvo sunku.

Esminius atskirų Berlyno kino festivalio programų skirtumus tiksliausiai suformuluotų jų sudarytojai. Paprasta žiūrovo akimi jie nelabai matomi. Tačiau formaliai aišku, kad „Forumas“ yra naujų (nebūtinai jaunų) kino kūrėjų iš viso pasaulio pristatymas tarptautinei publikai su debiutiniu arba antruoju pilnametražiu filmu. Šių metų pagrindinės „Forumo“ programos temos buvo šeima, tarpusavio santykiai ir identitetas. Visa tai, kas labiausiai kiekvienam mūsų svarbu ir rūpi, kol gyvenam.

Po pirmųjų peržiūrų pradėjau nerimauti, mat abu filmai buvo gėjų tema. Jau ne pirmus metus Berlinalės programose ryškus susidomėjimas homoseksualumo tema, neabejoju, praplėtė iš viso pasaulio į festivalį suvažiavusių žiūrovų tolerancijos ribas, tačiau tokiu kinu imi bodėtis, kai atsiranda bet koks tendencingumas. Mano būgštavimai greitai išsisklaidė ir nebepasikartojo. Vėliau, prisimindama argentiniečio režisieriaus Marco Bergerio filmą „Nesantis“ („ Absent“), įvertinau autoriaus gebėjimą estetiškai parodyti dvi skirtingas homoseksualumo suvokimo stadijas. Dar bręsdamas moksleivis Martinas neabejojo savo seksualine orientacija, o jo plaukimo treneris apie viduje pasislėpusį homoseksualumą išvis negalvojo. Atsargiai, bet atkakliai mokytoją provokuojantis jaunuolis pasiekė savo. Patikėjau, kad atkakliai tvirtinant suabejojusiems įrodyti galima viską, tik ar būtina?

„Forumo“ programoje, kaip ir visuose festivaliuose, akivaizdi moterų režisierių filmų gausa. Mielai nerūšiuočiau filmų pagal lytį, tačiau kai tai lenda į akis, ignoruoti nebepavyksta. Jau seniai egzistuoja terminas – moteriška literatūra ar skaitalai (žurnalai). Ar ne laikas ir filmus taip skirstyti? Filmai, brukantys moteriškas problemas, sukelia nejaukumą, tarsi kažkas privertė skaityti intymiausias svetimo dienoraščio vietas. Į tokius filmus nenorom imi žiūrėti su gailesčiu ir atlaidžiai, kaip į asmeninės psichoterapijos seansą. Prancūzė Anne Villaceque filme „Internetinė meilė“ („E-Love“) gana žaismingai rodo vidutinio amžiaus moters vyrų paieškas ir atradimus internete. Tačiau be to, kad moterims taip pat reikia sekso, autorė daugiau nieko ir nepasako. Olandė Nanouk Leopold filme „Brauno judėjimas“ („Brownian Movement“) atskleidžia, kad kai kurioms moterims reikia dar daugiau. Jos nori įvairiausių juslinių potyrių ir ne tik su nuolatiniu partneriu. Netikėčiausia šiame filme – herojės vyro gebėjimas atleisti žmonai keistas jos nuodėmes (įvardintas kaip liga) ir patikėti vėl.

Prie moteriškų filmų visai derėtų kolumbiečio Gabrielio Rojaso Veros drama „Karen verkia autobuse“ („Karen Cries on the Bus“). Pagrindinė filmo herojė yra jauna moteris, bet režisierius jos gyvenimui suteikia daugybę prasmių. Herojė nori gyventi savarankiškai, kad artimieji jai nenurodinėtų. Todėl pirmiausiai jai tenka išsiaiškinti, kokia ji yra be jų ir kokia galėtų tapti.

Dokumentinio filmo „Kabulo svajonių gamykla“ („Kabul Dream Factory“, režisierius Sebastianas Heidingeris) herojė Saba Sahar jau seniai surado ir save, ir gyvenimo kelią. Turbūt ji pirmoji Afganistane aktorė, režisierė ir prodiuserė, kurianti supermoters – policininkės, detektyvės, karininkės – vaidmenis. Ne tik savo pavyzdžiu, bet ir uždaruose agitaciniuose sambūriuose ji mėgina drąsinti ir kitas moteris. Veidą kino žvaigždė dangsto ne dėl islamo normų, bet vengdama būti atpažinta gatvėje. Afganistano feminizmo pradininkės istorija komiškai graudi. Saros supermoters vaidmenys ekrane labiau šaržuoti nei įkvepiantys arabų moteris feministinei revoliucijai. Vyrai žiūrėdami smagiai kvatoja, nes priima tokią heroję kaip mitologinį personažą.

Žiūrint albano Bujaro Alimani filmą „Amnestija“ („Amnesty“), akivaizdu, kad religinės, moralinės dogmos nemiršta šimtmečius. Filmo herojai – vyras ir moteris. Kartą per mėnesį jie lankosi kalėjime dėl privalomų sutuoktinių pareigų. Visai šalia einantys jų skirtingi gyvenimai kartą juos suveda. Net ir žinodami, kad užgimusi meilė yra pasmerkta, jie jos neatsisako. („Amnestija“ ir buvo apdovanota CICAE prizu.)

Uždraustos meilės temos ėmėsi Brigitte Sy filme „Laisvos rankos“ („Free Hands“). Režisierei pritrūko profesinių įgūdžių, galbūt tikslesnio scenarijaus, kad įtikintų kalėjime filmą kūrusios režisierės ir kalinio meile. Tačiau žinojimas, kad filme atpasakota istorija autentiška, padėjo užpildyti vaizduotę. Nors filmas „Vėlyvas ruduo“ („Late Autumn“) Kim Tae-Yongui, kaip ir „Laisvų rankų“ režisierei, – debiutinis, jis neapsiriko paimdamas scenarijų, pagal kurį jau ne kartą buvo sukurtas filmas. Būtų įdomu jį palyginti su ankstesniaisiais, kad galėtum patvirtinti dėsningumą, jog perdirbinys visada būna prastesnis. Tačiau naujausia versija – tobula, ir būtent todėl imi abejoti tobulumu. Šiaip ar taip, „Vėlyvas ruduo“ suteikė didžiulį malonumą. Netobulas, bet paveikus pasirodė kitos debiutantės Zuzanos Liovos filmas „Namas“ („The House“). Režisierė taikliai atskleidžia herojų charakterius, kiekvieno jų individualumą, orumą ir kažkur giliai tūnantį gerumą.

Vienas įdomiausių „Forume“ matytų filmų – Thomaso Imbacho „Dienos pabaiga“ („Day is Done“). Iš kelerius metus filmuotos medžiagos buvo sumontuotas dokumentinis filmas, apimantis visas gyvenimo dramas: meilę ir išdavystę, gimimą ir mirtį, laimėjimus ir nuopuolius. Tačiau ekrane žiūrovai to nemato. Jie girdi kaskart įsijungiantį balso atsakiklį, kuriame įrašomos režisieriaus asmeninio gyvenimo įvykius nusakančios kitų žmonių žinutės. Filmuodamas Imbachas ignoruoja jį kalbinančius. Pro savo studijos langą jis filmuoja urbanistinį peizažą, besikeičiančius metų laikus, nužvelgia visą panoramą arba priartėja prie jį sudominusio objekto. Ir nors filmų, sukurtų stebint gyvenimą pro langą, buvo ne vienas, „Dienos pabaigos“ režisierius yra ne tik kitų stebėtojas, bet pats tampa svarbia (nors ir nematoma) filmo dalimi.

Gana išsamiai susipažinus su Berlinalės „Forumo“ programa, liežuvis neapsiverstų sakyti, kad nebuvo nieko gero. Kino režisūros naujokai kursto vaizduotę apie būsimą kiną. Deja, naujo genijaus dar reikės palaukti.