„Nauja Europa“ ir nauji vardai

Šiais metais jau trečią kartą Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ tarptautinis žiuri, vadovaujamas režisieriaus Milcho Manchevskio, paskelbė geriausius konkursinės programos iš „Naujosios Europos“ (Rytų ir Vidurio Europos bei Balkanų regiono šalys, kurios geokultūriniu požiūriu visada buvo Europos dalis, bet aktyviai dalyvauti europinėse organizacijose pradėjo XXI a.) filmus ir išskyrė ryškiausius „naujus vardus“, kuriuos, be abejo, dar ne kartą pamatysime pasaulio kino festivalių programose ir Lietuvos kino teatrų repertuare. Ši programa ir Rytų bei Vidurio Europos tarptautinių kino festivalių forumas, vykstantis nuo pernai, rodo akivaizdų „Kino pavasario“ norą tapti Naujosios Europos kino „advokatu“ Lietuvoje ir regione bei didinti savo matomumą ir svorį Europos kino festivalių lauke. Lietuvos sinefilams ir kinematografininkams ši iniciatyva leidžia ne tik stebėti kylančius regiono talentus (Stephan Komandarev, Jasmila Žbanić, Corneliu Porumboiu, Kamen Kalev, Bogdan George Apetri ir kt.), bet ir sekti naujų kino bangų ir krypčių užuomazgas bei kintančius mentalinius ir socialinius erdvėvaizdžius, įvairias tarpines, nesvarumo būsenas (taip gerai mums pažįstamas), kurias puikiai atspindi net šiųmetinio konkurso filmų pavadinimai „Pakeliui“, „Rytoj“, „Erratum“, „Laisvėje“.

Šiais metais konkursinę programą „Nauja Europa – nauji vardai“ atidarė rumunų režisieriaus Alexandru Maftei filmas žaismingu pavadinimu „Labas, kaip sekasi?“ („Buna ce faci?“, 2010), turbūt nustebinęs (bet ne nuliūdinęs) ne vieną rumunų kino žinovą ir mėgėją. Maftei romantinė komedija parodė, kad šios šalies kinematografo galimybės dar nėra iki galo atskleistos, tad iš jo galima tikėtis ne tik giliai sukrečiančios, bet ir nuoširdžiai linksminančios socialinės tikrovės bei daug kitokių potyrių. Viename interviu režisierius teigė sąmoningai siekęs sukurti filmą, kuriame nebus „komunizmo“, skurdo, siaubo ir nuobodulio (taigi visų Rumunijos Naujosios bangos atributų). Matyt, panašūs siekiniai buvo artimi Radu Jude – kitam Maftei tautiečiui, 2009 m. pirmajame „Kino pavasario“ konkurse pristačiusiam nuotaikingą filmą „Laimingiausia pasaulyje mergina“. „Labas, kaip sekasi?“ – dviejų sutuoktinių meilės istorija, po dešimtmečio nuobodaus santuokinio gyvenimo atgimusi interneto pažinčių „kambariuose“. Tai – labai vizuali, muzikali, nuoširdi ir linksma istorija visai šeimai, vaizdžiai ir jautriai primenanti apie praėjusiame amžiuje kompiuterio ir interneto atvertus komunikacijos stebuklus ir ne vieną valandą, praleistą ankstyvuosiuose virtualių pokalbių „kambariuose“. Filmas įtikinamai atskleidžia tėvų ir jų paauglių vaikų santykius, atveria slapčiausias pastarųjų fantazijas (siekį tapti pornofilmų žvaigžde), „isteriško teroro“ išpuolius prieš tėvus (reikalaujant kompiuterio, gimtadienio vakarėlio ir pan.) bei komiškas, tačiau motyvuotas asmenybės transformacijas (iš laisvamaniško „seksualaus bičo“ į „moksliuko“ – fizikos olimpiadų laimėtojo). Šios turbūt daugeliui žiūrovų atpažįstamos situacijos sukelia žiūrovų empatiją, juoką ar net ne itin malonius prisiminimus. Todėl nesunku patikėti, kad filmas užkariavo Rumunijos kino teatrų sales ir gal net atvers žanrinio kino erą šalies kino istorijoje.

Tačiau šiųmetinės konkursinės programos žiuri sprendimas buvo palankus kitam Rumunijos kino atstovui – Bogdanui Georgei Apetri, kuris užbaigė dvejus metus trukusį bulgarų kino kūrėjų triumfą – režisieriaus Stefano Komandarevo filmas „Pasaulis yra didelis ir išsigelbėjimas slypi už kampo“ pelnė geriausio „Kino pavasario“ filmo titulą 2009-aisiais, o Kameno Kalevo „Rytų pjesės“ – 2010-aisiais. Apetri juosta „Laisvėje“ („Periferic“, 2010) stiliumi ir problematika artima rumunų Naujosios bangos atstovų, ypač Cristi Puiu, Corneliu Porumboiu, Cristiano Mungiu, filmams. Panašumas nėra atsitiktinis, nes filmo scenarijus gimė iš Cristiano Mungiu ir Ioanos Uricaru istorijos apie jauną merginą, nuteistą kalėti už nusikaltimą, kurio nepadarė. Praleidusi dvejus metus kalėjime, Matilda išleidžiama parai į laisvę palaidoti motinos ir susitikti su artimaisiais. Tačiau į kalėjimą ji grįžti nežada. Matilda, panašiai kaip Tomo Tykwerio filmo „Bėk, Lola, bėk“ herojė Lola, turi skubiai gauti didelę pinigų sumą ir atlikti kelis darbus, kad pakeistų nepalankią situaciją, išgelbėtų brangų žmogų (šiuo atveju – sūnų) ir nugalėtų jai nepalankią lemtį. Ji (kaip ir Lola) negali tikėtis paramos iš šeimos narių, tad turi veikti savarankiškai, ryžtingai ir nedelsdama. Žiūrovas įdėmiai stebi protagonistės kelionę nuo pat kalėjimo vartų iki jos kelionės tikslo – Konstancos jūrų uosto, iš kurio moteris ketina slapta išvykti į užsienį. Šią istoriją Bogdanas G. Apetri modeliavo remdamasis tikra vieno kalinio istorija, su kuria susipažino dirbdamas teisėju – prieš pradėdamas kino studijas jis baigė teisę. Ši patirtis neabejotinai praturtino režisierių ir padėjo sukurti įtaigų, tikrovišką ir jausmingą nelaimingos, vienišos moters 24 valandų istoriją.  Matilda nesitiki pagalbos ir meilės iš aplinkinių, ji drąsiai (kartais agresyviai) sprendžia piniginius (jėga atgauna jai žadėtą kompensaciją už kalėjime praleistus metus) ir intymius šeimyninius klausimus (niekam nepranešusi išsiveda sūnų iš vaikų namų). Žiūrovas trumpam patiki Matildos iškovota sėkme ir galima „laiminga“ filmo pabaiga, stebėdamas intymias jaunos moters ir jos aštuonmečio sūnaus Tomos kelionės traukiniu detales. Tačiau tai tik mažutės laimės akimirkos, kurias sugriauna negailestinga tikrovė – Toma yra nusikaltėlis (kaip ir jo tėvai bei draugai iš globos namų). Berniukas apvagia miegančią motiną ir palieka ją vieną tęsti kelionę, vedančią į nežinią. Filme dominuoja stambūs planai, padedantys išryškinti herojės charakterį ir būsenas (puikiai atskleistas aktorės Anos Ularu). Juos nuosekliai papildo bevardes erdves fiksuojantys kadrai, kuriuose lokalizuojami filmo personažai – Matilda ir jos artimieji: brolis ir jo žmona, Matildos vaiko tėvas (ir jos skolininkas) Paulas, sūnus Toma ir už sutartą sumą organizuoti Matildos pabėgimą sutikęs vyriškis. Režisierius sąmoningai vengia režisūrinių triukų ir remiasi aktoriais bei realistiniu stiliumi perteiktos tikrovės vaizdais. Apetri profesinę meistrystę ir kinematografinę įtaigą įvertino ne vieno tarptautinio festivalio (Toronto, Varšuvos, Lokarno ir kt.) programų sudarytojai, žiūrovai ir kino kritikai. Tad jo filmas neatsitiktinai tapo „Kino pavasario“ 2011 m. konkursinės programos nugalėtoju.

Tradiciškai konkursinės programos „Nauja Europa – nauji vardai“ žiuri išskyrė dar du filmus, kuriems skyrė specialiuosius prizus. Pirmasis specialusis prizas skirtas turkų režisieriaus Sereno Yüce filmo „Dauguma“ („Cogunluk“, 2010) pagrindiniam aktoriui Bartui Kucukcaglayanui, o antrasis atiteko slovakų režisierės Zuzanos Liovos režisuotos dramos „Namas“ („Dom“, 2011) aktorių kolektyvui – Juditai Bárdos, Miroslavui Krobotui, Marianui Mitasui, Tatjanai Medveckái. Abu filmai pasižymi ne tik puikia aktorių vaidyba, panašios ir jų temos. „Daugumoje“ ir „Name“ matome realistiškus praturtėjusių darbininkų šeimyninio gyvenimo vaizdus ir analizuojame jų jaunėlių vaikų (jau beveik pilnamečių) protestą prieš tėvų primetamas elgesio taisykles bei ateities scenarijus. Abu jaunuoliai – Eva („Namas“) ir Merthanas („Dauguma“) namuose jaučiasi tarsi kalėjime: juos nuolat seka, kontroliuoja tėvai, jiems privalu atsiskaityti apie veiklą ir buvimo vietas. Nekeista, kad jaunuoliams nuo „kontroliuojančių instancijų“ tenka slėptis įvairiose draugijose, kartais ir ne visai tinkamose. Abu filmai pasižymi niūriais scenovaizdžiais ir klaustrofobiška architektūra, kuri dar labiau sustiprina namų, kaip panoptikumo, įvaizdį. Tačiau skiriasi filmų pagrindiniai personažai: „Namo“ Eva nepaklūsta tėvo valiai, net priverčia jį susitaikyti su dukterų pasirinktais (tegu ir klaidingais) keliais, o turkų „Daugumos“ antiherojus nesugeba, veikiau nenori, apginti savo laisvės ir pasirinkimo, nes tai kelia grėsmę jo patogiam ir socialiai saugiam gyvenimui. Ne tik Turkijos didmiesčių, bet ir Vakarų pasaulio jaunuoliai dažnai aukoja asmeninius interesus ir idealus pragmatiškiems tikslams, o tai po truputį didina jų pasyvumą, abejingumą ir šaltumą aplinkiniams. Turbūt dėl savo nepretenzingos, tačiau įtaigios kinematografinės tiesos ir puikios aktorių vaidybos Venecijos kino festivalyje „Dauguma“ gavo garbingą „Ateities liūto“ apdovanojimą.

Kartu su festivalio konkursinės programos „Nauja Europa – nauji vardai“ žiuri nariais filmus stebėjo ir nugalėtoją rinko Nepriklausomų kino teatrų asociacijos CICAE žiuri. Jo nariai vertino ne tik filmų meniškumą, bet ir „žiūroviškumą“ – galimybę sudominti Europos „Art et essais“ kino teatrų lankytojus. Šiemet CICAE žiuri apdovanojimas atiteko Bosnijos ir Hercegovinos kino kūrėjos Jasmilos Žbanić filmui „Pakeliui“ („Na putu“, 2010). Pirmasis šios režisierės pilnametražis vaidybinis filmas „Grbavica“, 2006 m. apdovanotas Tarptautinio Berlyno kino festivalio „Auksiniu lokiu“, buvo pristatytas „Kino pavasario“ žiūrovams anksčiau. „Pakeliui“, kaip ir „Grbavicos“, personažus persekioja trauminė karo ir etninių, religinių nesantaikų patirtis bei gili atmintis, kurią tenka slopinti alkoholiu, šėlsmu naktiniuose klubuose ir net religija – stovyklomis bei radikaliomis apeigomis. Tačiau politinis kontekstas filme neužgožia Lunos ir Amaro santykių dramos, jie akivaizdžiai tolsta vienas nuo kito. Nors filmas nusileidžia režisierės debiutui psichologine ir menine įtaiga, jis neabejotinai skatina gilintis į artimų žmonių susvetimėjimo ir nesusikalbėjimo priežastis.

2011-aisiais Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ dėl prizų varžėsi dvylika puikių filmų, atstovaujančių vienuolikai „Naujosios Europos“ šalių, bet tarp jų nebuvo nė vieno Lietuvos kūrėjo darbo. Tikėkimės, kad kitąmet konkursinėje programoje pamatysime ir mūsų šalies atstovo režisūrinį debiutą.