Nuotrupos iš 36-ojo tarptautinio Toronto kino festivalio

„Pavojingas metodas“, rež. David Cronenberg, 2011
„Pavojingas metodas“, rež. David Cronenberg, 2011

Daugumai Kanados ir JAV žiniasklaidos atstovų besivaikant Holivudo žvaigždutes, kitų šalių filmai liko nepastebėti, tad ir kino salės apytuštės, nors gerų filmų buvo daug daugiau

Rugsėjį vykusio 36-ojo tarptautinio Toronto kino festivalio programoje buvo pristatyta daug žinomų, bet nebūtinai gerų kūrėjų filmų. Rodos, Kanados ir JAV žiniasklaidą labiau domino ne filmai, o Holivudo žvaigždutės. Tad eilės į George’o Clooney ar Madonnos spaudos konferencijas buvo didesnės nei į jų filmus. Per filmo „Pavojingas metodas“ („Dangerous Method“) spaudos konferenciją režisierius Davidas Cronenbergas buvo paliktas nuošaly, o rampos šviesos atsuktos į Keirą Knightley ir Viggo Mortenseną, kurie kvosti net apie aprangą. Tai privertė prisiminti liepą vykusį Karlovy Varų festivalį ir pasidžiaugti, kad stabų garbinimas jame ne toks ryškus, o ir klausimai kūrėjams labiau susiję su kinu nei jų asmeniniais pomėgiais. Per Madonnos spaudos konferenciją, skirtą jos naujausiam filmui „W.E.“, daugiausia buvo klausinėjama, ką ji su aktoriais veikė laisvalaikiu, ar įkvėpdavo juos savo muzika ir kas apskritai įkvepia pačią Madonną. Kai vienas žurnalistas paklausė, kodėl buvo pasirinkta būtent tokia vizualinės kalbos forma, Madonna nelabai suprato klausimą ir pasitikslino, ar jis nori sužinoti apie tai, kaip ji filmavo.

Šįmet festivalyje dominavo kostiuminės dramos bei knygų ekranizacijos. Ta pati Madonna nusprendė pastatyti filmą apie britų sosto įpėdinio Edvardo VIII bei amerikietės Wallis Simpson romaną ir santuoką, dėl kurios karalius atsisakė sosto. Filme susipina du laikai: pirmasis – Edvardo VIII ir Wallis, o antrasis nukelia į 9-ojo dešimtmečio Niujorką, kur išnaudojama vyro gyvena kita moteris, vardu Vali. Pastaroji tiesiog apsėsta Wallis Simpson, ši kartais net suteikia patarimų ar palaiko sunkiomis akimirkomis. Maža to, kad istorija baisiai banali, Madonna kaip režisierė dar padrikai naudoja sulėtintą vaizdą, operatorinį kraną, abejonių keliantį montažą. Filme jie panaudoti be jokios priežasties ir nori nenori peršasi mintis, kad Madonnai jų prireikė kaip mažam vaikui žaislų. Visų galų meistrų nebūna, tad ir Madonna galėtų likti populiariosios muzikos pasaulio akvariume, kur jaučiasi lyg žuvis. Labai taikliai viena fraze filmą apibūdino britų kritikas: „Tai kalakutas, kuris įsivaizdavo esąs povas.“

Francis Fordas Coppola taip pat pristatė savo naujausią kūrinį „Twixt“. Pastaruoju metu režisierius vis dažniau užsimena, kad pradėjo kurti labai asmeniškus filmus, nes jaučiasi prarandąs įkvėpimą. Jau ankstesnis Coppolos filmas „Tetro“ apie tėvo ir sūnaus santykius praslydo nepastebėtas arba sulaukė daug prastos kritikos, tad neaišku, ar tai geras režisieriaus pasirinkimas. Sukurti naujausią juostą įkvėpė Stambule susapnuotas sapnas. Kažkodėl pastaruoju metu vyresnės kartos režisieriai gręžiasi į praeitį. Woody Alleno filmo „Vidurnaktis Paryžiuje“ Oweno Wilsono personažui galva sukasi nuo 3-iojo dešimtmečio Paryžiuje sutiktų rašytojų bei dailininkų, kurie įkvepia jo rašomą romaną, o Coppolos filme Valo Kilmerio personažui naujo romano idėją pametėja Edgaras Allanas Poe. „Twixt“ – filmas su siaubo elementais. Kilmeris vaidina populiarumą prarandantį rašytoją, pragyvenimui užsidirbantį iš nykių romanų apie raganavimą ir kitokius šiurpius kerus. Pristigęs idėjų, rašytojas išvyksta į kaimelį, ten sutinka keistą policininką, kuris pasišauna padėti rašytojui, papasakodamas apie neseniai žiauriai nužudytą merginą. Coppola savo kino karjerą pradėjo siaubo filmais, bet manau, kad po paskutiniojo ne vienas režisieriaus gerbėjas apsidžiaugtų, jei jis prie to žanro nebegrįžtų. Filmas primen padrikas haliucinacijas ir režisieriaus norą sukurti susapnuoto sapno pabaigą. Tačiau „Twixt“ taip pat turi paralelių ir su asmenine Coppolos tragedija – jo sūnaus žūtimi, dėl kurios režisierius kaltina save iki šiol. Per spaudos konferenciją jis net apsiverkė. Kad „Twixt“ prastai priimtas, Coppola per daug nenusimena ir tikisi, kad vėliausieji jo filmai po trisdešimties metų bus laikomi klasika kaip ir „Krikštatėvis“ ar „Šių dienų apokalipsė“, mat abu savo pasirodymo metais esą buvo įvertinti kaip prasčiausi filmai Amerikos istorijoje.

Nors naujausias Andrea Arnold filmas „Vėtrų kalnas“ („Wuthering Heights“) nesulaukė tiek dėmesio, kiek „Akvariumas“, abejonių režisierės profesionalumu nekyla. „Vėtrų kalnas“ – tai Emily Bront