Iš arčiau vaizdas keičiasi

„Iš tolo vaizdas gražus“, rež. Anka ir Wilhelm Sasnal, 2011
„Iš tolo vaizdas gražus“, rež. Anka ir Wilhelm Sasnal, 2011

Tarptautinis Roterdamo kino festivalis šiemet atrodė gerokai kuklesnis. Ekonominė krizė verčia mažinti renginių ir rodomų filmų skaičių, nors jų vis vien buvo gana daug. Tačiau nebuvo įvairovės.

Šiandienis autorinis kinas yra stebėtinai neindividualus. Jis beveidis, beskonis, bekvapis, neatspindi autoriaus aistrų bei įsitikinimų, nieko neteigia ir nedeklaruoja, yra konformistinis, jame seniai išnyko kontestacijos dvasia. Kinas susilieja į vientisą pilką ir nesibaigiantį srautą, ir jame beveik nesitiki išvysti kažką nauja ir netikėta, pajusti autoriaus aistrą, skaityti mintį.

Tokiu filmu šiemetiniame Roterdamo kino festivalyje man tapo lig tol negirdėtų lenkų menininkų Ankos ir Wilhelmo Sasnalių „Iš tolo vaizdas gražus“ („Z daleka widok jest piękny“). Šiemetiniai festivalio įspūdžiai ir apsiribos vienu filmu.

Jau po jo peržiūros sužinojau, kad Wilhelmas Sasnalis – vienas žinomiausių šiuolaikinių lenkų menininkų, jo tapybos darbų yra įsigiję daugelis garsių muziejų, pavyzdžiui, Londono „Tate Modern“ galerija, Paryžiaus Pompidou centras, Niujorko Modernaus meno muziejus, taip pat Varšuvos „Zachęta“ ir šiuolaikinio meno muziejus. Jau keletą metų Sasnalis filmuoja, bet kino, o ne videokamera. Pirmas filmas buvo „Kiauliaganis“ („Úwiniopas“, 2009). Naujausiąjį jis sukūrė drauge su žmona Anka.

Prisipažinsiu, kad šio filmo vos nepražiopsojau net ir atėjęs į peržiūrą. Keletą kartų kilo noras išeiti iš salės. Suprantu, kad pretenduojant į vertintojo vaidmenį tai labai netinka daryti, tačiau ne visuomet gali atsispirti pagundai verčiau pakvėpuoti grynu oru.

„Iš tolo vaizdas gražus“ prasideda kaip daugelis „srauto“ filmų – paradokumentine maniera vaizduoja atgrasią, natūralistiškai sutirštintą tikrovę, kas turėtų reikšti kritišką autorinį požiūrį. Šiuo atveju – tai gilus Lenkijos užkampis, kuriame žmogaus egzistencija tolygi biologinių poreikių tenkinimui ir mažai kuo skiriasi nuo gyvulio. Gyventojai verčiasi iš antrinių žaliavų perdirbimo, išrenka ir pjausto automobilius, ėda kaip kiaulės, geria degtinę maudykloje prie upės, pasidulkina, šniunka nešvariuose savo migiuose ir šnairai žiūri vienas į kitą. Ne, galvoju sau, prisižiūrėjau aš viso šito kad ir Wojciecho Smarzowskio „Bloguose namuose“ ir kam man to reikia.

Tačiau kažkurią akimirką filmas daro netikėtą posūkį į sąlygiškumo erdvę. Gal tuomet, kai pagrindinis personažas Pavelas palieka paupyje sugėrovų kompaniją, išeina į mišką ir nebegrįžta. Kodėl – autoriai nepaaiškina, ir man tai priminė dar sovietų laikais kurtų Vadimo Abdrašitovo realistinių filmų-parabolių stilių. Žmogus tiesiog prapuolė, palikęs savo moterį ir namus. Po kiek laiko Pavelo draugę parsiveža pas save jos tėvas, prigriebdamas dar ir triušius iš gardo. Kieme pririšto šuns grandinę raiša kaimynė apvynioja apie šalia besivoliojantį automobilio rato diską, – kad greičiau nusibaigtų. Kasnakt ji atkrypuoja į paliktus namus ir ką nors pasiima. Pradžioje viena, paskui su savo diedu, o toliau seka didžioji plėšimo scena. Plėšia drauge visas kaimas, bet kažkodėl naktį, nes taip, matyt, drąsiau, naktis leidžia viską ir paslepia žvilgsnius. Išneša baldus, televizorių, patalus, padargus, iš tvarto išsivaro automobilį – taip pat išardymui, – iškelia duris, unitazą, nulupa keramines plyteles, o kai nebelieka ką išnešti, prasideda pastatų naikinimas, tvartų deginimas, gal iš aklo įniršio ant savęs ar iš neįveikiamo gėdos jausmo.

Tuomet prisimeni kiek anksčiau nuskambėjusią šalutinę filmo repliką, kai berniukas klausė senelio, ar jų upėje yra skenduolių, o šis atsakė: „Per karą moterys skandinosi ir savo vaikus skandino, bet tai buvo ne lenkės.“ Iš staiga supranti, kad neįtikėtinai drąsi parabolė apie tamsiąją žmogaus prigimtį asociatyviai veda į praeitį, į karo metus, kai buvo grobstomas žydų turtas.

Statistiniam lietuvių visuomenės atstovui ši metafora gali būti net neįskaitoma. Juk žiniasklaida, išreiškianti būtent statistinio lietuvio pasaulėžiūrą, labai ilgai formavo nuomonę, kad žydų turto grąžinimas – tai dar vienas pasaulinės žydijos sąmokslas prieš Lietuvą, įžūlus bandymas ją apiplėšti, ignoruodama moralinį problemos aspektą, net neužsimindama apie tai, jog tai svetimas, vienokiu ar kitokiu būdu pasisavintas nužudytų žmonių turtas.

Tautinei savimeilei dalyvavimas Holokauste – labai nemaloni tema, tačiau Lenkijoje ji aktyviai diskutuojama jau daugiau kaip dešimtmetį, nuo tada, kai istorikas Janas Tomaszas Grossas savo knyga „Kaimynai“ aktualizavo Jedvabnės miestelio žydų žudynių istoriją ir priminė lenkams, kad dėl Holokausto atsakingi ne vien tiktai naciai. Šis diskursas nėra lengvas, – Lenkijoje taip pat nestokojama radikalaus, bukojo nacionalizmo, – tačiau jis plečiasi ir pastebimai keičia visuomenę. Pasirodė dar kelios J. T. Grosso knygos, visuomet sukeliančios nuomonių audrą, antisemitizmo problemą nuolat gvildena publicistika, nelieka nuošaly ir menas, – užtenka paminėti Krzysztofo Warlikowskio spektaklį „(A)pollonia“, Tadeuszo Słobodzianeko pjesę „Mūsų klasė“ ar Agnieszkos Holland filmą „Tamsoje“. Tad lenkams Sasnalių parabolė tikrai nebus nesuprantama.

Štai kaip filmo sumanymą, pradedant pavadinimu, komentuoja pats Wilhelmas Sasnalis: „Mus visuomet žavėjo peizažas su išsimėčiusiais namukais tarp gimtojo Tarnavo ir Krokuvos, kurioje gyvename. Kartą išsukome iš plento ir pamatėme chaosą bei žmones, kurie prie jo puikiai prisitaikę. Gyvena vartodami atliekas. Pribloškė tai, kad jie taip įsirausę į žemę, jog atrodo kaip neatskiriama gamtos dalis. Nusprendėme sukurti filmą ir parodyti tokį gyvenimo būdą, bet jo nevertinti. Pats nežinau, ar tai blogis, ar tiesiog tokie esame. (...) O stebėdami tą pasaulį prisiminėme plėšimus, kai buvo užpildoma po kaimynų žūties atsiradusi tuštuma. Norėjome, kad šis filmas būtų susijęs su Lenkijos istorija. Ta istorija, kurios ilgai nežinojome. Mokykloje mane mokė, kad priklausau visuomenei, kuri visada buvo auka. Pasirodo, ne visai taip. (...) Tikėjomės, kad žiūrovui, kuris seka, pavyzdžiui, Grosso knygų provokuojamą diskusiją, istorinis filmo pranešimas bus suprantamas, bet jį galima skaityti ir kitaip: žmogaus prigimtis yra tokia, kad taip gali atsitikti bet kur, – į nūdieną perkelta istorija yra universalesnė.“

Žvėrišką žmogaus prigimtį dar prieš karą, užbėgdamas įvykiams už akių, konstatavo Witoldas Gombrowiczius. Prisiminkime šunimis lojantį kaimą jo groteskiškame romane „Ferdydurkė“: „Pirmą kartą mačiau žmonių bendruomenę, kuri, išsigandusi pernelyg intensyviai taikomo nužmoginimo ir pasinaudojusi mimikrijos teise, greitai persikeitė į šunis. Nuo jų apsiginti buvo neįmanoma, juk žinome, kaip gintis atskirai nuo šuns ir nuo kaimiečio, bet visiškai nežinome, ką daryti su kaimiečiais, kurie urzgia, staugia, amsi ir nori įkąsti.“

Vokiečių okupacija atpalaidavo slopinamus žvėriškus instinktus ir nukreipė juos prieš žydus. Knygoje „Baimė“ J. T. Grossas, remdamasis gausia faktografine medžiaga, akivaizdžiai parodo, kad vienintelis sąlyčio taškas, suartinęs lenkų visuomenę (bent jau žemesnius jos sluoksnius) su nekenčiamais okupantais, buvo vadinamasis „žydų klausimas“. Kitaip nei Vakarų Europoje, žydų naikinimas Lenkijoje (kaip ir Lietuvoje, Ukrainoje, Baltarusijoje) buvo atviras, vyko visų kitų gyventojų akyse, padarė juos (dažnai pritariančiais) stebėtojais ar net vykdytojais. Miestelių getų likvidavimas dalyvaujant miniai, besislapstančių žydų įskundimas, turto plėšimas, kaitinamas mito apie „žydų auksą“, nebaudžiamas jų žudymas tapo vos ne kasdienybės norma ir paliko visuomenėje gilius destruktyvius pėdsakus.

Iš daugelio J. T. Grosso pasitelktų šaltinių ir istorinių studijų čia tiktų pacituoti vieną Alinos Skibińskos ir Jakubo Petelewicziaus tyrimo, atlikto pokarinių teismų medžiagos pagrindu, išvadą: „Tam tikra prasme nusikaltime, kaip jo vykdytojai ar liudininkai, dalyvauja visas kaimas, ir visas kaimas po karo išsaugo šiuos įvykius kolektyvinėje atmintyje ir pasąmonėje. Ši anoniminė minia yra nepaprastai svarbus analizuojamo reiškinio veiksnys. Jis išplauna atsakomybę už žydams padarytus nusikaltimus ir tam tikra prasme juos nebyliai pateisina.“

Bet grįžkime prie filmo. Pavelas kaip netikėtai prapuolė, taip netikėtai ir atsiranda. Grįžta į tą pačią vietą prie kelto, iš kur išėjo. Tuo metu kitame upės krante – tik pramogaujantys paaugliai. Jų reakcija, švelniai tariant, keista: sušoka į mašiną ir skubiai pasišalina. Pavelas persikelia per upę ir traukia vasariškais laukais, matyt, namo. Eina tiesiai į kamerą ir kelio posūkyje dingsta už kadro. Ta pačia kryptimi dideliu greičiu atlekia automobilis ir taip pat dingsta už kadro. Atsklinda tik duslus smūgio garsas.

Atsiradęs išgrobstyto turto savininkas bendruomenei yra nepageidautinas, ir šis numanomas teiginys vėl grąžina į J. T. Grosso istorinės polemikos kontekstą. Knygoje „Baimė“ autorius susitelkia į lenkiškąjį antisemitizmą jau pasibaigus karui ir ieško atsakymo į klausimą, kodėl Holokausto aukos patyrė neapykantą ir prievartą. Į savo namus iš koncentracijos stovyklų, slėptuvių ar iš SSRS sugrįžę žydai susidūrė su visuotiniu priešiškumu kaip buvę savininkai, įvykdytų nusikaltimų liudininkai ar agresiją stimuliuojantis sąžinės priekaištas. Minios antisemitizmas reiškėsi žmogžudystėmis daugelyje šalies regionų, o kulminaciją pasiekė masiniame pogrome Kielcuose 1946 m. ir privertė daugelį grįžusiųjų skubiai emigruoti. Komunistinė valdžia žiūrėjo pro pirštus į šiuos nusikaltimus, taip įteisindama turto pasisavinimą, o tai dar labiau demoralizavo visuomenę.

Vienas paskutiniųjų Sasnalių filmo epizodų rodo šią kaimo bendruomenę lyg niekur nieko susirinkusią sekmadieninių mišių į bažnyčią. Bendro nusikaltimo susaistyta anoniminė minia yra dievobaiminga, nors ir nepaiso Dievo įsakymų. „Manau, kad Bažnyčia Lenkijai yra kažkas panašaus į Smolensko katastrofą, – sako Wilhelmas Sasnalis. – Įtvirtina visuomenei skriaudos jausmą, – kad skriauda ateina iš svetur, kad mes visuomet esame aukos. Mane erzina, kad Bažnyčia kišasi ten, kur jai nereikia. Viešas klerikalizmas stumia žmones į mąstysenos užkampį. Kiekvienas atstovaujame tokiai tautai ir tokiai šaliai, kokią susikuriame. Praeitis kuria dabartį, aš negalėčiau atskirti istorijos nuo nūdienos, tai nepraėjo, tai tęsiasi. Ir reikalas čia ne tas, kad lenkai turi jausti kažkokį kaltės jausmą, bet jie turi žinoti, kad buvo taip, kad visa tai vyko čia, kad aukos slegia ir mūsų sąžinę. Bet ką gi reiškia tas „mes“? Jei kas nors taip susitapatina su tauta, tai tegu prisiima ir atsakomybę.“

Vasario mėnesį Sasnalių filmas pradėtas rodyti Lenkijos kino ekranuose. Akivaizdu, kad jis sukels visiškai priešingas reakcijas, kurios visuomet lydi diskursą lenkų ir žydų santykių tema. „Iš tolo vaizdas gražus“ atstovauja nepriklausomam kinui ir išreiškia tik jo autorių nuostatas, ką Wilhelmas Sasnalis kategoriškai pabrėžia. Filmas sukurtas už nuosavas lėšas, prisidėjo tik Sasnalio kūrybą Jungtinėse Valstijose pristatanti dailės galerija, sutuoktiniai buvo ir prodiuseriai, ir scenarijaus autoriai, ir režisieriai, o Wilhelmas – dar ir kino operatorius. „Tai mūsų filmas, jame nėra svetimų sprendimų, – sako jis. – Sukūrėme jį sau. Mums atrodė, kad blogis turi būti įvardintas.“ Galima tik pavydėti tokio kino. Arba šalies, kurios visuomeninis klimatas išprovokuoja tokius meno kūrinius.