Belaukiant kino

Saša jau keturiasdešimt metų su pasimėgavimu žiūri Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti". Tai jis man pasakė pakeliui į Pliosą - miestą prie Volgos, kuriame iš karto po Kanų (Carlosas Reygadasas su savo naujausiu filmu „Po šešėlių šviesa" („Post tenebras lux") tiesiai iš ten ir atkeliavo) vyko VI tarptautinis Andrejaus Tarkovskio kino festivalis „Zerkalo". Tačiau Pliosas - tik viena iš festivalio lokacijų. Beveik visi filmai buvo rodomi Ivanove. Šiame mieste taip pat vyko ir uždarymo ceremonija, į kurią specialiai atvyko ir naujasis Rusijos kultūros ministras, kuris, užuot pabrėžęs šio kino festivalio išskirtinumą, trykšdamas entuziazmu, žadėjo po dešimties metų prie Volgos matyti Kanus. Kad būtų linksmiau (tai sakau labai nuoširdžiai), festivalyje trumpai, tačiau įspūdingai sudalyvavo ir Jurjevecas - miestelis, kuriame Tarkovskis praleido karo metus. Šį faktą liudija ne tik drabužių parduotuvė „Stalkeris", bet ir namas-muziejus, kuriame jis tariamai gyveno ir prie kurio kasmet yra sodinama obelis, gražiai kalbama, fotografuojamasi, ragaujama žuvienė, geriama degtinė ir laukiama, kai vėl bus galima tai pakartoti. Žinoma, Tarkovskio vardas nėra naudojamas tik utilitariniais tikslais, todėl ši ironiška gaida neturėtų jūsų suklaidinti - šis tekstas visų pirma yra apie kiną, kurio kiekvienas iš mūsų laukia.

Pasak Andrejaus Plachovo, filmų programos sudarytojo ir kino kritiko, „Zerkalo" nuo kitų festivalių skiriasi tuo, jog pirmiausia kreipia dėmesį į tokį autorinį kiną, kuris nebijo eksperimentuoti, klysti, ieškoti naujų kino raiškos priemonių, neužsidaro žanriniuose rėmuose. Vis dėlto sutikime, kad to tikriausiai siekia kiekvienas rimtas kino festivalis, tačiau ne kiekvienas viešai deklaruoja gražų tikslą tęsti ir puoselėti tarkovskiško kino tradicijas. Todėl nenuostabu, jog geriausio režisieriaus vardą laimėjo atlapaširdis brazilas Eduardo Nunesas, kurio filmas „Pietvakariai" („Sudoeste") – savotiškas magiškojo realizmo ir Tarkovskio poetikos bei idėjų derinys. Viename kaime, kuriame jau ilgą laiką nelyja, prie beišdžiūstančio ežero, priešaušriu gimsta mergaitė Kla-risė. Jos gyvenimas trunka vieną dieną, kuri suskirstyta į keturis etapus: ryte ji – kūdikis, dieną – mergaitė, popiet – moteris ir vakare – senutė, užgęstanti kartu su žvake ten pat, kur ir gimė. Kaip sukurti gerą filmą? Visą gyvenimą filmuoji tą patį žmogų, o po to sumontuoji iš reikšmingiausių jo gyvenimo epizodų kelių valandų trukmės filmą. Šią Tarkovskio mintį ir pabandė įgyvendinti brazilas. Tai brandus debiutas, kuris, nors ir neišvengia konvencionalaus kino elementų (iliustratyvios muzikos, teatrališkos aktorių vaidybos, nepasitikėjimo žiūrovo vaizduote ir pan.), vis dėlto palieka malonų įspūdį. Režisierius prisipažino, kad Tarkovskio knyga „Įamžintas laikas", kurią jam prieš dvidešimt metų padovanojo vienas draugas (Brazilijoje ši knyga jau perleista keturis kartus), visą laiką, kol buvo kuriamas filmas, gulėjo šalia jo. Maža to – būtent ši knyga išmokė jį tikėti kinu.

Tongpongo Chantarangkulo filmas „Atvedžiau tave namo" („Padang besar") taip pat nagrinėja mirties ir gyvybės temą. Netikėtai, dainuodama per savo gimtadienį, miršta dviejų mergaičių motina. Laidotuvės turi vykti kitame šalies gale ir sesės su nevykėliu vairuotoju veža velionę per visą Tailandą į gimtąjį jos miestą. Šis debiutinis filmas (iš dešimties konkursinės programos filmų net šeši buvo debiutiniai) - lyg Apichatpongo Weerasethakulo filmų atspindys. Yra čia ir ligoninė, ir karaokė, ir viešos treniruotės, ir net lesbietiš-ka linija (galėjai mamai pasakyti, ji nesupyktų). Galbūt kalta Tailando kasdienybė, kuri veikia ir Chantarangkulą, ir Weerasethakulą, tačiau pastarasis išnaudoja ją daug kūrybingiau, o čia matome gana plokščią, niekaip nepasibaigiančią istoriją, be ugnelės vaizduojančią Tailando laidotuvių tradicijas.

Vis dėlto, kaip ir kitų festivalyje matytų debiutų, būtų sunku kritikuoti šio filmo techninį lygį. Atrodo, kad jaunieji režisieriai namų darbus padarė ir išmoko amato. Kai paklausiau Plachovo, kodėl tiek daug debiutantų, šis atsakė, kad tai tikrai nebuvo atrankos kriterijus, tiesiog keičiasi kino režisierių karta, atsiranda naujų filmų, naujų vardų, kurie ir laimi kino festivalius. Gal todėl pirmąjį vakarą buvo parodytas Tarkovskio filmas „Ivano vaikystė", 1962 m. Venecijos kino festivalyje laimėjęs pagrindinį prizą, o vienam iš žiuri narių Andrejui Zviagince-vui ir jo filmui „Sugrįžimas" taip atsitiko po keturiasdešimt vienų metų. Zviagincevas prisipažino, kad iš dešimties konkursinės programos režisierių jis žino tik vieną - Sergejų Loznicą, šis, beje, ir laimėjo „Zerkalo" Didįjį prizą už filmą „Rūke" („V tumane"), kurio premjera įvyko kiek anksčiau Kanuose. Prieš kelerius metus pirmasis Loznicos filmas „Mano laimė" sukėlė daug aistrų ir diskusijų. Šis, matyt, nors ir švelnesnis dėl istorinės distancijos (filme vaizduojami 1942 m. įvykiai), taip pat nepaliks žiūrovų abejingų. Filmas remiasi baltarusių klasiko Vasilio Bykavo apsakymu, kurio centre teisuolis Suščenja. Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, Suščenja apkaltinamas draugų išdavyste, nes jo vienintelio vokiečiai nepakorė. Už išdavystę reikia mokėti aukščiausią kainą, ir įvykdyti bausmės į kaimą atvyksta du partizanai. Tačiau likimas ir toliau žaidžia su Suščenija, ir mirtis jį vis aplenkia. Režisierius spaudžia aktorių iki galo, kol ištraukia iš jo viską, ką tik gali, todėl filmo pabaiga ateina daug anksčiau, nei ekraną užtraukia rūkas. Tai filmas apie etinio pasirinkimo siaubą ir karo beviltiškumą, tačiau jam koją kiša literatūriškumas: prodiuseris net džiaugėsi, kad filmas gana tiksliai, išskyrus pabaigą, sekė Bykavo apsakymu.

Galima pasidžiaugti, kad prie filmo prisidėjo ir lietuviai Mindaugas Survila bei Danielius Kokanauskis. Apskritai Lietuvos vardas festivalyje buvo minimas gana dažnai. Ne tik todėl, kad rusų aktoriai ar režisieriai, su kuriais teko bendrauti, žino Šarūną Bartą, bet ir todėl, jog vienas iš žiuri narių buvo aktorius Vladas Bagdonas, neseniai suvaidinęs pagrindinį vaidmenį festivalio prezidento Pavelo Lungino filme „Dirigentas". Bagdono balsas buvo ne tik svarbus renkant geriausią filmą, jis viešai skaitė ir ištraukas iš „Įamžinto laiko", kurį rusai dar tik ruošiasi leisti, bei vedė uždarymo ceremoniją. Taigi ledai pralaužti – gal po kelerių metų ir lietuvių filmą išvysime konkursinėje programoje.

Plachovas labai rūpinosi tuo, kad moterys režisierės turėtų galimybę parodyti savo kiną, todėl, kitaip nei Kanuose – jis tai pabrėžė ne tik pristatydamas filmus, bet ir rašydamas šio prancūzų festivalio apžvalgą, – konkursinėje programoje trečdalis režisierių – moterys. Dvi iš Pietų Amerikos, jų filmai „Nuo ketvirtadienio iki sekmadienio" („De jueves a domingo", rež. Domingą Sotomayor Castillo, Čilė, Olandija) bei „Atverkite duris ir langus" („Abrir puertas y ventanas", rež. Milagros Mumenthaler, Argentina, Šveicarija) pasižymėjo savotiška ramybe, puikiu ritmu ir jausmo perteikimu (vieną iš jų žiūrėdamas kažkodėl prisiminiau Nijolės Miliauskaitės eilėraščius). Trečiasis filmas radikaliai išsiskyrė ne tik iš moterų kompanijos, bet ir iš visų kitų. Tai antrasis Julios Loktev filmas „Vienišiausia planeta" („The Loneliest planet", JAV), kuris susitelkia į kelių žmonių, iš esmės poros, santykių evoliuciją gamtos fone. Tai drąsus filmas, apie kurį sunku kalbėti. Reikia žiūrėti tą jų ėjimą Gruzijos kalnuose, dainavimą, žaidimus. Didžiausias filmo minusas (arba didžiausias pliusas) yra jo struktūra: vienas neatsakingas veiksmas, trukęs vos kelias sekundes, viską apverčia aukštyn kojomis, todėl filmas tarsi skyla į dvi psichologines linijas: prieš ir po. Būtent tai pamažu ir ima erzinti.

Angelo Cianci filmas „Paskutinis aukštas, kairys sparnas" („Dernier étage gauche, gauche", Prancūzija) taip pat išsiskyrė iš likusios programos, tačiau ne savo originalumu ar kitoniškumu, o komizmu. Nuo pirmų kadrų supranti, kad žiūri gerąja prasme tipišką prancūzišką filmą, kuriame rimti klausimai svarstomi su humoru. Režisierių jaudina migrantai ir Paryžiaus priemiesčių problema, kitaip tariant, Le Corbusier palikimas, kuris filme išprovokuoja nedidelį, tačiau mielą maištą. Šis filmas – aiški paralelė su kitu prancūzišku filmu „Neapykanta", kurio režisierius Mathieu Kassovitzas kaip tik ir buvo Cianci filmo prodiuseris. Abu filmai akcentuoja kritimą, tik „Neapykantoje" veikėjai iš tiesų krenta, o šiame - vienas kitą laiko. Galbūt šis filmas ženklina savotiškas permainas Prancūzijos visuomenėje, apie kurias mes galime taip pat spręsti ir iš politinės valdžios permainų.

Pliose tėra viena nedidelė kino salė. Tai, viena vertus, sukūrė savitą kūrybinę atmosferą. Į ją buvo įtraukti ne tik žiūrovai, bet ir kino kritikai bei režisieriai, kurie tarpusavyje aktyviai aptarinėjo matytus filmus, diskutavo apie kiną, dalijosi patirtimi. Antra vertus, didžioji festivalio programos dalis, pavyzdžiui, šiuolaikinis rusų kinas, kuris liko už borto savo šalies kino teatruose, buvo rodoma Ivanove. Šiame mieste taip pat buvo rodoma programa „Tarkovskio kontekstas", kurios ašis – dviejų ypatingų šiuolaikinių režisierių – Carloso Reygadaso bei Nuri Bilge Ceylano – retrospektyvos. Tikriausiai būtent šios dvi pavardės, o ne raudonas kilimas prie Volgos geriausiai atspindi šio festivalio politiką bei kryptį, kurios, tikėkimės, išliks ir ateinančiais metais.

Kai plaukėme laivu į Jurjevecą, sutikau Ceylaną. Kaip ir Reygadasą, jį galima pavadinti mūsų planetos žmogumi, – paprastu, prieinamu ir besišypsančiu. Papasakojau jam apie savo draugą, kuris į lietuvių kalbą vertė „Vieną kartą Anatolijoje". Nors per mėnesį pažiūrėjo filmą apie aštuonis kartus, jis jam nė karto nenusibodo, priešingai – kaskart pamatydavo, kaip kažkas naujo ir netikėto atsiveria kino vaizdinyje. Ceylanas paprašė perduoti linkėjimus šiam draugui, ką aš tą pačią akimirką ir padariau. Tačiau šie linkėjimai, manau, skirti ir tiems, kurie ėjo į šį filmą „Kino pavasaryje", dėl kurių jį vis rodė ir rodė papildomuose seansuose, kurie tiesiog laukia kino – post tenebras lux.