Lenkų kinas kažkoks kitas

Kiekvieną kartą, kai pradedu raustis rankinėje, kai gatvėje staiga ištinka žiovulio priepuolis ar suabejoju, kur dešinė, o kur kairė, prisimenu Mareko Koterskio filmą „Bobos yra kažkokios kitos“ („Baby są jakies inne“). Tai trunka įtartinai ilgai, nes Gdynės kino festivalis baigėsi gegužės viduryje. Vadinasi, Koterskio komedija tikrai pasiekė tikslą. Iš pirmo žvilgsnio filmo sumanymas paprastas ir nepretenzingas: pasodinti į automobilį du vyriškius ir beveik pusantros valandos leisti jiems kalbėtis apie moteris. Apie tai, kaip jų neįmanoma suprasti, kokios jos keistos, nelogiškos, kvailos, beviltiškos. Du vyrai kalbasi apie moterų rankines, skonį, elgesį tualete ir kitose vietose, aptaria jų intymius įpročius, automobilio vairavimo ypatybes, gyvenimo būdą, ilgas pavardes, iš kurių gali sužinoti apie bent kelis moters gyvenimo vyrus, bet taip kalbėdamiesi jie priverčia iš šalies pasižiūrėti ne tik į save, bet ir į, sakytum, pačią banaliausią ir kino labiausiai išeksploatuotą temą – moterų ir vyrų santykius. Koterskiui būdingas formos ir humoro jausmas filme atsiskleidžia tobulai: svarbu ne tik žodžių (dažnai necenzūrinių) skambesys, bet ir ritmas, pauzės, pasikartojimai, intonacija. Žodžius puikiai papildo kamera – kartais ji tiesiog šokinėja nuo vieno kalbančiojo veido prie kito, sukdama šių dienų kine beveik pamirštas, tiksliau, išjuoktas „aštuoniukes“, kartais daro keistas elipses, atitinkančias vyrų mąstymo ypatybes. Žinoma, svarbūs ir aktoriai – Robertas Więckiewiczius ir Adamas Woronowiczius meistriškai perteikia vyrišką nuostabą ir kiekviename slypintį amžiną berniuką, bet kartu ir abiejų lyčių kvailybę, prietarus bei iliuzijas. Reikia daug drąsos, kad štai taip pasodintum du personažus į automobilį, pastatytum priešais juos kamerą ir filmuotum jų monologus arba priešais vingiuojantį nakties kelią. Būtent monologas – vienintelis filmo herojų (arba žiūrovų) šansas susitaikyti su negailestinga tikrove. Juk šie du nekvaili vyrai net nediskutuoja – tik dalijasi savo patyrimu, skaudžiais išgyvenimais ir egzistenciniais klausimais. Tačiau Koterskio minimalizmas siekia kur kas daugiau: jis tarsi pakiša žiūrovams – ir vyrams, ir moterims – po nosimi veidrodį ir įtikina, kad pasaulis, kuriame gyvename, mažų mažiausiai absurdiškas, nes esame priklausomi nuo kažkieno mums sugalvotų vaidmenų ir lūkesčių, net tikime, kad tai ir yra mūsų prigimtis. Koterskis priverčia pasigailėti tų nelaimingų seksistų, tradiciškai laukiančių iš moters meilės, globos, laimės. Jie vis dar negali patikėti, kad moterys, pasirodo, labiau prisitaikiusios prie šiuolaikinių žiurkių lenktynių, o gal net išmintingesnės. Jos be vargo užima ne tik abu pakelės degalinės tualetus. Kiekvienas Koterskio, kurio alter ego ir ne vieno filmo personažas Adamas Miauczynskis, titruose nurodytas ir „Bobos yra kažkokios kitos“ scenarijaus autoriumi, dialogas ar monologas (bijau, kad į lietuvių kalbą jų adekvačiai nepavyktų išversti) ne tik juokingas, bet dar ir turi didelį ironijos, sarkazmo ir absurdo užtaisą.

Lenkų kinui absurdo jausmas atrodo įgimtas. Drąsos jam taip pat niekad nestigo. Todėl su Lenkijos vaidybinių filmų festivaliu susiję lūkesčiai būna dideli ir dažniausiai pasiteisina. Dėl birželį Lenkijoje ir Ukrainoje siautėjančio Europos futbolo čempionato jau kelerius metus vasaros pradžioje vykęs festivalis buvo atkeltas į gegužės pradžią. Pakeliui jis pakeitė ir pavadinimą – tapo tiesiog Gdynės kino festivaliu (Gdynia Film Festival). Tačiau šiemet jau išgirdau garsių abejonių, ar nevertėtų festivalio sugrąžinti į tradicinį rudenį – taip jis vyko kelias dešimtis metų iš pradžių Gdanske, o paskui ir Gdynėje. Priežastis – ne aksominis pajūrio sezonas, o kino gamybos terminai. Lenkų kritikai pasigedo jau baigtų, bet nepateiktų festivaliui filmų ir priekaištavo rengėjams, kad konkurse – dauguma kino teatruose jau parodytų juostų, pavyzdžiui, „Bobos yra kažkokios kitos“ ar Agnieszkos Holland „Tamsoje“. Juk iš festivalio vis dėlto lauki naujienų ir netikėtumų.

Šiemet Gdynės nugalėtojas tapo akivaizdus po kelių konkurso dienų – likę trylika konkursinių filmų sunkiai prilygo Lietuvoje jau „Kino pavasario“ rodytam ir „Kino“ recenzuotam filmui „Tamsoje“. Todėl „Tamsoje“ ir surinko daugiausia prizų – „Auksinius liūtus“ geriausiam filmui, prizus Agnieszkai Holland už režisūrą, Agnieszkai Grochowskai ir Robertui Więckiewicziui – už geriausią moters ir vyro vaidmenį, Jolantai Dylewskai už geriausią operatorės darbą, dar filmas buvo apdovanotas už scenografiją, montažą, kostiumus, grimą.

Kaip ir pernai, Gdynės konkurso atranka buvo griežta – jame parodyti ne visi per metus pagaminti filmai, o tik keturiolika, pasak rengėjų, įdomiausių, originaliausių, labiausiai atspindinčių kino procesą. Tačiau jų lygis buvo gana nevienodas, ypač palyginti su pernykščiu festivaliu, kur konkurse galėjai matyti net kelis etapinius filmus – Wojciecho Smarzowskio „Ružą“, Lecho Majewskio „Malūną ir kryžių“ ar Jerzy Skolimowskio „Essential Killing“.

Šiemet į tokius galėjo pretenduoti nebent prizu už geriausią debiutą arba antrą filmą apdovanoto Leszeko Dawido filmas „Esi Dievas“ („Jesteś bogiem“). Jis perkelia į 10- ąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį – intensyviausių visuomenės permainų, socialinių, moralinių, politinių transformacijų metus, bet filmo herojai yra marginalai, provincijoje atsiradusi ir išpopuliarėjusi hip popo grupė „Paktofonika“. Viena vertus, filmas yra biografinis: savo noru iš gyvenimo pasitraukęs grupės lyderis Magikas jau tapo legenda. Kita vertus, filmas sugriauna panašių istorijų klišes – Dawidas nekuria pasakojimo apie vėluojantį pripažinimą, pomirtinį nesuprasto menininko triumfą. Jis nori suprasti, kokia buvo pirmoji karta, žengusi į kapitalizmą be įprasto ankstesnių lenkų kartų bagažo – pasipriešinimo režimui ar aukos pavergtai tėvynei. Paradoksas, bet būtent trijų paprastų vaikinų iš Katovicų istorija staiga visiškai nuskurdusios Silezijos fone tiksliai perteikia sunkiai apibendrinamas visuomenės permainas. Dawidas sukūrė filmą apie kartą, kuriai tenka ieškoti gyvenimo prasmės visai naujoje šalyje. Ir kartu – įsimenantį Magiko portretą. Prie jo einama palaipsniui – per Magiko draugų Rahimo ir Fokuso prisiminimus apie jų draugystės pradžią, pirmuosius koncertus, Magiko talentą. Dokumentiniame kine debiutavęs Dawidas moka tiksliai perteikti laiko atmosferą, kartais pasitelkdamas savotišką „daiktų trintį“ – supriešindamas skurdžią herojų buitį ir pirmųjų didžiųjų parduotuvių „gausybės ragą“, net tradiciniai hip popo atlikėjų drabužiai – kokio nors metropolio juodaodžių „uniforma“ – netikėtai tiksliai perteikia jaunų lenkų vidinę būseną. Autentišką 10-ojo dešimtmečio atmosferą atkurti kine sunkiau nei iškart atpažįstamą 7-ąjį ar ankstesnius dešimtmečius, tai įrodė kad ir lietuviškų televizijų dažnai rodomi rusų serialai apie „banditų dešimtmetį“ („lichyje devianostyje“).

Bet svarbiausi filme, žinoma, jo herojai. Jauni aktoriai Marcinas Kowalczykas (Magikas), Dawidas Ogrodnikas (Rahimas) ir Tomaszas Schuchardtas (Fokusas) įtikinamai rodo, kaip keli nevykėliai iš profesinių mokyklų staiga atranda turį talentą ne tik dėlioti žodžius, bet ir pasakyti kažką daugiau nei oficialusis savo laiko menas, kaip jie pradeda suvokti savo galią perteikti jausmus ir mintis kitiems, įprasminti akyse kintančią tikrovę, paversti minią savo bendraminčiais, kaip jie pasijunta profesionalais, ieškančiais vienintelio tikro žodžio ar garso. Lenkams galima tik pavydėti tokios aktorių mokyklos, jaunus „Esi Dievas“ aktorius pastebėjo ir žiuri – Kowalczykas buvo apdovanotas prizu už profesinį aktoriaus debiutą, Ogrodnikas ir Schuchardtas – prizu už antro plano vyro vaidmenį. Gaila, kad pernai Gdynėje taip pat apdovanotas (už geriausią moters vaidmenį) Dawido filmas „Ki“ pas mus, deja, be atgarsio šmėkštelėjo Kauno kino festivalio programoje. Tikiuosi, kad „Esi Dievas“ sulauks didesnės auditorijos, nes tai, ką daro Dawidas, manau, svarbu ir lietuvių kinui, dažnai pakibusiam aistoriškoje ar tiesiog beorėje erdvėje. Dawidas atveda į kiną naujus herojus, suformuotus būtent pastaraisiais dešimtmečiais vykusių visuomenės permainų. Jiems nelabai tinka tradiciniai maištininkų, nevykėlių ar naujųjų lenkų vaidmenys ir įprastos kino siužetų schemos. Dawidas bando suprasti ir parodyti ne tik savo herojus, bet ir juos suformavusią terpę.

Taip jo filmuose atsiranda nauja tikrovė, kurią dauguma Dawido kolegų analizuoja dažnai pasitelkdami socialinio ar psichologinio kino klišes. Prie pastarųjų priskirčiau du konkursinius Gdynės filmus, kurių veiksmo vieta – didžiosios parduotuvės. Maciejaus Ýako filmo „Prekybos centras“ („Supermarket“) veiksmo vieta – didžiulė parduotuvė ir mašinų stovėjimo aikštelė šalia jos, herojai – Kalėdų išvakarėse apsipirkti užsukę žmonės, vagys, benamiai ir parduotuvės darbuotojai – pardavėjos, apsaugininkai, vadybininkai. Iš pradžių tikiesi komedijos, bet Ýakas rodo, kad tame kapitalistinio darbo pragare gali įvykti viskas, net žmogžudystė.

Marios Sadowskos filmas „Moterų diena“ („Dzień kobiet“) labiau priminė Keno Loacho pasakojimus apie šių dienų proletarus ir jų kovas už garbę bei išgyvenimą. „Moterų diena“ išaugo iš žiniasklaidos aprašytos istorijos, kai ir lietuviams gerai žinomos „Biedronkos“ pardavėja sukilo prieš savo darbdavius. Filmo herojė Halina (Katarzyna Kwiatkowska) dirba nedidelėje vieno prekybos tinklo parduotuvėje. Mažos kainos, kuriomis traukia parduotuvė, yra darbuotojų išnaudojimo rezultatas. Pardavėjos turi pačios iškrauti prekes iš mašinų, valyti parduotuvę, dirbti viršvalandžius. Halina kyla karjeros laiptais, bet tapusi parduotuvės vedėja ji anksčiau ar vėliau atsidurs tarp priekalo ir kūjo: išnaudojamų bendradarbių ir noro kilti karjeros laiptais. Ne todėl, kad Halina būtų labai ambicinga, bet jai tiesiog reikia mokėti paskolas, ji viena augina paauglę dukterį. Iš šou pasaulio į kiną atėjusi režisierė kiekvieną epizodą prisodrina įvykių, konfliktų, situacijų – taip, kaip moko šiuolaikiniai scenarijų „gydytojai“. Tačiau filmui įpusėjus supranti, kad tas nuolat forsuojamas dramatizmas ir smulkių įvykių gausa nebepalieka laiko įsižiūrėti į heroję, suprasti jos jausmus, motyvus, pasaulį. Halinos kova prieš darbdavius primena klasikinius amerikiečių filmus, kurių pabaigoje visada triumfuoja gėris ir teisingumas. Be abejo, „Moterų diena“ – socialiai angažuotas filmas, atskleidžiantis šiuolaikinio išnaudojimo esmę, bet norėtųsi, kad jis dar ir jaudintų. Specialiuoju prizu „už formos ir turinio drąsą ir už ypatingas unikalias menines vertybes“ apdovanotas bendros lenkų ir rumunų gamybos Ancos Damian filmas „Kelias į kitą pusę“ („Crulic – drumul spe dincolo“) paliko panašų įspūdį. Animaciniame filme papasakota Lenkijos kalėjime mirusio, neteisingai vagyste apkaltinto rumuno Claudiu Cruliko istorija piešiama plakatiškomis priemonėmis, animacijos stilius primena vaiko piešinį. Nusikalstamą teismų abejingumą į Lenkiją užsidirbti atvykusiam rumunui paryškina už kadro skambantis ir istoriją komentuojantis filmo herojaus balsas. Jis stebi savo paskutinę kelionę jau iš anapus, o Maciejus Stuhras filmą įgarsino puikiai. Filmas jau sulaukė dešimčių įvairių festivalių apdovanojimų, bet man pasirodė ryškesnės jo publicistinės, o ne meninės vertybės. Kita vertus, kurti tokią asketišką animaciją visuotinio „Madagaskaro“ laikais, ko gero, taip pat reikia drąsos. Bet publicistika ir politkorektiškumas vis dėlto stelbia filmo ištarmę.

Festivaliniu kinu dažniausiai pavadiname intelektualius, eksperimentuojančius ties kino rūšių ir žanrų riba filmus bei jų autorius. Į tokius kūrėjus, man regis, pretenduoja „Sidabriniais liūtais“ apdovanotas Marcino Krzyształowicziaus filmas „Žmogaus medžioklė“ („Obława“). Jis pratęsia paskutiniais metais lenkų kine itin ryškią istorijos demitologizavimo temą. Režisierius remiasi savo tėvo – „Armia Krajowa“ kovotojo ir mirties bausmių vykdytojo – patirtimi, bet filmas – ne tik bandymas atkurti autentišką, Antrojo pasaulinio karo metais vykusią istoriją. Pasirinkęs sudėtingą pasakojimo būdą, Krzyształowiczius bando parodyti, kad vienas požiūris ar viena tiesa neegzistuoja. Tam tarnauja ir filmo struktūra: iš pradžių gana nuosekliai paasakojama, kaip partizanas Vydra (Marcin Dorociński) gauna vado įsakymą įvykdyti mirties bausmę kolaboruojančiam su naciais Kondolevičiui. Vydra eina į miestelį, paaiškėja, kad Kondolevičius (Maciej Stuhr) – buvęs jo klasės draugas. Vydra išsiveda jį į mišką, kur planuoja Kondolevičių nušauti. Tačiau įvykiai susiklosto kitaip, nei Vydra planavo, o grįžęs į partizanų bazę jis randa nužudytus savo draugus. Istorija tarsi ir papasakota, nors filmas dar tik įpusėjo, bet iš tikrųjų jis ir prasideda būtent tada, kai režisierius pradeda rodyti iš pirmo žvilgsnio nesvarbius ką tik rodytų įvykių aspektus. Bet iš jų ir paaiškėja, kodėl vienas ar kitas filmo personažas elgėsi taip, o ne kitaip. Kodėl Kondolevičius tapo išdaviku, kodėl partizanų gydytoja nuodijo savo draugus, kodėl Vydra vykdo mirties bausmes... Krzyształowiczius nuosekliai papildo prieš tai savo papasakotą istoriją vis naujomis detalėmis, tad filmo pabaigoje žiūrovas jau priverstas ją „perskaityti“ visai kitaip.

Aišku, vienos tiesos ir vienos net to paties žmogaus istorijos būti negali, tai pirmasis kine parodė Orsonas Wellesas filme „Pilietis Keinas“. Kine taip pat galioja taisyklė, kad nauja – tai gerai pamiršta sena, bet „Žmogaus medžioklė“ gana netikėtai priverčia prisiminti, kad net paprasčiausias įvykis kine gali būti papasakotas daugybę kartų, pasitelkiant vis kitų personažų požiūrį ir motyvus. „Žmogaus medžioklėje“ Krzyształowiczius, regis, naudojasi ir vesterno, ir partizanų filmo konvencijomis, bet nelinijinis pasakojimas akivaizdžiai atgaivina ir žanrų schemas.

Intelektualų kiną à la François Ozonas ir televizijos serialų konvencijas pabandė sujungti Tomaszas Wasilewskis, kurio filmas „Miegamajame“ („W sypialni“) taip pat buvo rodytas konkurse. Tai kameriškas, fragmentiškas filmas, jo chaotiška, klišių prigrūsta dramaturgija (scenarijų rašė pats režisierius) primena lietuvių jaunąjį kiną. Pagrindinė filmo herojė, iš namų pabėgusi keturiasdešimtmetė (Katarzyna Herman), bando išgyventi apiplėšinėdama vyriškius, su kuriais susipažino internetu. Ji ateina pas juos, užmigdo, apvagia ir pabėga. Moters pabėgimo iš namų motyvai lieka neaiškūs iki pat filmo pabaigos, ji bando manipuliuoti sutiktais žmonėmis, ir tik pažintis su menininku Patriku (Tomasz Tyndyk), kartu praleistos kelios dienos privers moterį grįžti į namus. „Miegamajame“ akivaizdus jauno režisieriaus noras perteikti fragmentišką šiuolaikinę tikrovę, kuri skatina tik laikinus ryšius, jausmų mimikriją, nes tokioje tikrovėje tiesiog neįmanomi ilgesni įsipareigojimai, gilesni ryšiai ir jausmai. Bet jie vis kankina žmones lyg fantominiai skausmai. Matyt, to tikrumo ir ilgisi visai nesimpatiška filmo herojė.

Piotras Tzaskalskis vis dar tiki, kad artimų žmonių ryšiai ir jausmai nėra tik fantominis skausmas. Filme „Mano dviratis“ („Mój rower“) jis rodo tris vienos šeimos vyrus – tėvą, sūnų ir anūką, kurie išsirengė į neįprastą kelionę – sugrąžinti iš namų pas mylimąjį pabėgusią žmoną, motiną ir močiutę. Kelionė į Suvalkų užkampį, kaip ir dera kelio filmui, pakeičia personažus. Pianistas Pavelas (Artur Ýmijewski) pradeda suprasti, kad su tėvu, kurio ekscentriškas būdas ir polinkis į alkoholį sugadino jam vaikystę, juos sieja gilūs jausmai. Tas pats atsitinka Pavelui bei jo sūnui Mačiekui (Krzysztof Chodorowski), kuris negali atleisti tėvui, kad šis juos paliko abu su motina. Bet svarbiausias filme, be abejo, garsaus džiazo muzikanto Michało Urbaniako suvaidintas tėvas Vlodekas. Regis, gyvenime jam buvo svarbiausia tik muzika, moterys, alkoholis. Todėl sulaukęs senatvės jis tapo niekam nebereikalingas. Tačiau kelionėje atsiskleidžia kur kas gilesnė Vlodeko išmintis ir talentas jausti, mėgautis gyvenimo malonumais. Atrodo, kad sūnus ir anūkas iš paskutiniųjų stengėsi niekuo jo nepriminti, bet patoso ir ašarų persmelkta filmo pabaiga tiksliai iliustruoja spaudos konferencijoje režisieriaus pasakytą mintį, esą subrendus mums padeda būtent tie tėvų bruožai, kurių vaikystėje nekentėme labiausiai. Nors filmas ir apdovanotas už geriausią scenarijų, man regis, labiausiai jam ir pakenkė pedantiškai išrutuliotas ir užbaigtas kiekvienas motyvas, daugiau pasitikėjimo kad ir Urbaniako spontaniškumu „Mano dviračiui“ tikrai nebūtų pakenkę.

Labiausiai žiuri nuskriaustas liko Władysławas Pasikowskis, kuriam už filmą „Derlius“ („Pokłosie“) kartu su pretenzingu Przemysławo Wojcieszeko filmu „Paslaptis“ („Sekret“) buvo skirtas diplomas „už drąsą kalbant apie temas, kurios iki tol lenkų kine nebuvo pastebėtos, bet kurios yra svarbios“. Abu filmai – apie kaltės jausmą, kuris ne vienus metus buvo stumiamas iš atminties, neigiamas, slepiamas. Tai – žydų žudynių, kurias vykdė patys lenkai, tema. Ji, manau dar tik laukia ir lietuvių visuomenės, ir kino.

Wojcieszeko „Paslapties“ personažai yra senelis ir jo anūkas gėjus. Jie abu labai myli vienas kitą. Senelis gyvena namuose, kurie anksčiau priklausė žydams. Anūko draugė mano, kad būtent senelis ir nužudė namo savininką – žydų poetą ir jo mažametį sūnų. Senelis viską neigia. Šį siužetą režisierius taip apipina įvairiomis stiliaus įmantrybėmis, kad filmas labiau primena formos pratimus.

Pasikowskiui formos pratimai niekad nebuvo būdingi, nors po nemenką diskusiją savo laiku sukėlusių „Šunų“ apie policininkais tapusius buvusius saugumiečius režisierius buvo net pavadintas lenkų Tarantinu. Manau, kad enfant terrible etiketė ir atviri interviu, kuriuose Pasikowskis nuolat prisipažįsta nemėgstąs lenkų kino, ne kartą pakenkė režisieriui.

„Derlius“ Gdynę pasiekė uždarymo išvakarėse, tiesiai iš laboratorijos, dar be titrų, bet juose bus pasaulyje pripažintų ir Holivude dirbančių operatoriaus Paweło Edelmano ir dailininko Allano Starskio pavardės. Pasikowskis remiasi seniai patikrinta vesterno schema. Į kaimą, kuriame užaugo, po dvidešimties metų iš Amerikos grįžta Juzefas Kalina (Ireneusz Czop). Jis pastebi, kad brolis Franekas (Maciej Stuhr) tapo viso kaimo priešu. Pasirodo, jis pastatė savo lauke žydų antkapius, kurie buvo panaudoti kaimo keliukui nutiesti. Juzefas pradeda gilintis į visą tą istoriją ir pats tampa daugumos priešu. Neapykantos atmosferai tirštėjant, broliai Kalinos išdrįsta ieškoti tiesos apie buvusius savo kaimynus žydus. Paaiškėja, jog kaimiečiai žydus nužudė patys, kad užvaldytų jų turtą ir žemę. Jie iki šiol bijo, kad atsiras paveldėtojai ir pareikalaus viską grąžinti. Broliai, kuriuos atvirai palaiko tik Jerzy Radziwilowicziaus suvaidintas mirštantis kunigas, vieni kovoja prieš visą kaimą. Pasikowskis nevengia melodramiškai sutirštinto dramatizmo, prievartos, kraujo. Jis supaprastina savo personažus, įdeda į jų lūpas deklaratyvias frazes, be kurių filmas tikrai būtų geresnis, bet vargu ar suprantamesnis daugiasalių žiūrovams, kartais visai priartėja prie kičo ribos, bet rezultatą pasiekia. Filmas priverčia įsisąmoninti dešimtmečiais slėptą tiesą ir kaltę.

„Derlius“ – dešimt metų brandintas Pasikowskio projektas, jo pagrindas – Lenkiją sukrėtusi Jedvabnės kaimo žydų, kuriuos Antrojo pasaulinio karo pradžioje daržinėje sudegino jų kaimynai, tragedija. Dar tik parašęs būsimo filmo, kuris tada vadinosi „Kadiš“, scenarijų, Pasikowskis buvo apkaltintas, kad šmeižia lenkų tautą. Prieš metus viename interviu jis sakė: „Jau visi Lenkijoje ir už jos ribų žino, kad mūsų piliečiai Antrojo pasaulinio karo metais kartais naudojosi beviltiška kaimynų žydų situacija ir vykdė prieš juos okupantų toleruojamus nusikaltimus. Taip buvo, ir niekas to fakto nepakeis, kad ir kaip bandytume. Dabar laikas susimąstyti, kas bus toliau, kaip toliau gyventi? „Derlius“ – tai filmas apie tėvų nuodėmes ir nuodėmes sūnų, apie tai, kad egzistuoja nuodėmių atleidimas, bet tik po to, kai kaltė bus prisipažinta. Regis, mano filmas ir bus išpažintis.“

Kai tik prasidėjo lietuvių kinas, būsimieji klasikai – Vytautas Žalakevičius, Raimondas Vabalas, Almantas Grikevičius – nesidrovėjo prisipažinti, kad žavisi Lenkų mokyklos filmais, kad mokosi iš Andrzejaus Wajdos, Andrzejaus Munko, Jerzy Wojciecho Haso, vėliau ir Krzysztofo Zanussi filmų. Bet ir iš lenkų šiuolaikinio kino yra ko pasimokyti. Man regis, juose daug tiesos apie mus, tos tiesos, kuri turi būti pasakyta, bet lietuvių kinui, deja, vis dar neįdomi.