Apie neišgalvotą realybę

Savo forma labiausiai priartėjantis prie realybės kinas turi begalinį potencialą kas kartą būti vis naujas, jo temos ir herojai neišsemiami kaip ir realybė. Tačiau toje begalybėje vis sunkiau rasti kažką tokio, kas nustebintų ir įsimintų. Tos neišsemiamos realybės, kaip ir įprasta svarbiausiam Rytų ir Vidurio Europos festivaliui, nepristigo, tačiau įdomia forma ar naujomis idėjomis pasižymėjo vienetai.

Geriausia didelio festivalio gairė žiūrovams – konkursinė programa, kuri turėtų nusakyti festivalio veidą, viziją ir tikslus. Tačiau Karlovi Varuose ši taisyklė niekaip nepritaikoma, nes pagrindinę programą, neturinčią vieno bendro vardiklio, lenkia nors ir antrinė, bet kur kas įdomesnė, dinamiškesnė „East of the West“ programa, skirta debiutuojantiems Rytų ir Vidurio Europos režisieriams.

Bėgant festivalio laikui, nuolat vyliausi, kad gal kita diena bus sėkmingesnė, nes nenorėjau tikėti, jog visas konkursas bus sudarytas tik iš „vidutiniškai gerų“ filmų. Tik filmams šiek tiek „nusistovėjus“ ėmė ryškėti kelios originalesnės mintys, labiau jaudinančios istorijos, keliais atvejais – net ir įdomi kino kalba.

Šiemet pagrindiniame konkurse buvo daug Karlovi Varų senbuvių. Vieni jų – menininkų pora iš Lenkijos Joanna Kos-Krauze ir Krzysztofas Krauze, šiemet konkurse pristatę filmą apie bene vienintelę tokią romų kilmės poetę Bronisławą Wajs, geriau žinomą Papuszos (liet. – lėlė) vardu. Jų filmas apie naiviojo meno kūrėją Nikiforą Krynickį „Mano Nikiforas“ 2005 m. Karlovi Varuose laimėjo „Krištolinį gaublį“. „Papuša“ („Papusza“, 2013) sulaukė Agnieszkos Holland vadovaujamo tarptautinio žiuri specialaus paminėjimo. Šis nespalvotas filmas konkurse išsiskyrė vizualine estetika. Poetės istorija menininkams, kuriems kine visada buvo svarbiau vaizdas, atvėrė įdomias galimybes – monochrominiuose kadruose jie perteikė ne tik Papuszos biografiją ir kūrybos savitumą. Daugiau nei dviejų valandų trukmės filme fiksuojama XX a. klajojančių romų kasdienybės egzotika. Papuszos gyvenimas nebūtų suprantamas be jos bendruomenės istorijos Lenkijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir po jo. Atskleisdami jos savitumą, besikeičiančių politinių sistemų išbandymus ir prisiliesdami prie „amžius saugotos romų paslapties“, filmo autoriai sugebėjo sukurti paveikią dramaturginę struktūrą, priartėti prie kūrėjos pasaulio pajautos. Tobulus filmo kadrus, nors ir nedažnai, įtaigiai papildė Papuszos eilės. Autentiškumo filmui suteikė specialiai filmui atkurtas tarpukario Lenkijos romų dialektas.

Dar vieno „Krištolinio gaublio“ savininkas – Izraelio režisierius Yossis Madmonis – šiemet grįžo su naujausiu filmu „Vieta rojuje“ („Makom Be Gan Eden“, 2013). Tai magiškojo realizmo elementų turintis pasakojimas apie ateistą karį, kuris religingam virėjui kadaise už kelias lėkštes šaksukos pardavė savo vietą rojuje. Prieš kariui mirštant, jo religingas sūnus bando rasti virėją ir nutraukti sutartį. Filme – beveik visos Izraelio kinui būdingos temos: tėvo ir sūnaus santykiai, sionizmas, judaizmas, karas, bet „Vietos rojuje“ kūrėjai viską supaprastino, pasakojimą pripildė paviršutiniškų metaforų, kadrus nugludino iki saldžios banalybės, o pagrindines idėjas „išpyškino“ užkadriniu balsu.

Festivalio patriarchas, čekas Janas Hrebejkas pelnė geriausio režisieriaus titulą už naujausią savo filmą „Medaus mėnuo“ („Líbánky“, 2013). Tai Hrebejko ir scenarijaus autoriaus Petro Jarchovsky trilogijos, kurią sudaro Lietuvoje rodyti „Kavasakio rožė“ bei „Nekaltybė“, paskutinė dalis. „Medaus mėnuo“, kaip ir pirmieji du filmai, nagrinėja praeities klaidų temą. Konkursinės programos kontekste filmas išsiskyrė savo paprastumu. Vestuvių idilę sudrumsčia nemalonus nekviestas svečias, save vadinantis Benda (Jirí Cerný), kuris palengva atskleidžia nepageidaujamas jaunikio praeities detales. Režisierius sumaniai augina įtampą, vis atidėlioja kulminaciją, žiūrovų dėmesį atitraukdamas komiškais vestuvių epizodais. Šviesią filmo nuotaiką temdo grėsmės nuojauta. Tai čekiška Thomo Vinterbergo „Šventės“ versija, tik čia yra aiškiau papasakota istorija, šviesesni, kartais net per saldūs kadrai ir daug čekiško humoro.

Geriausio režisieriaus titulą 2004 m. Karlovi Varuose pelnęs ispanų režisierius Xavieras Bermúdezas sugrįžo į festivalį su subtilia, melancholijos persmelkta drama apie laiką, laukimą ir viltį „Laiko vertė“ („O ouro do tempo“, 2013). Jo pagrindinis veikėjas, į pensiją išėjęs gydytojas, jau daugiau nei keturiasdešimt metų rūsyje laiko užšaldytą nuo nepagydomos ligos mirusios žmonos kūną ir seka medicinos naujienas tikėdamasis, kad mokslo pažanga leis atgaivinti prarastą mylimąją. Minimalistinėje dramoje piešiama žmogaus gyvenimo ir metų laikų paralelė.

Naujasis kroatų režisieriaus Vinko Brešano, 2000 m. Karlovi Varuose apdovanoto už geriausią režisūrą, filmas „Kunigo vaikai“ („Svećenikova djeca“, 2012 m.) – paprastas, smagus ir nuoširdus, to ir reikia gerai „arthauzinei“ komedijai. Susirūpinęs vis labiau senstančiais miestelio gyventojais per vieną išpažintį kunigas supranta, kad demografinė problema kyla dėl kontracepcijos. Akivaizdu, kad tai jau ne Dievo valioje, todėl kunigas nusprendžia veikti: kontraceptikus vaistinėse slapta keičia vitaminais, o prezervatyvuose duria skylutes, tačiau rezultatai, deja, visai ne tokie, kokių tikėjosi. Režisierius ironiškai kalba apie bažnyčios įtaką ir tikėjimą, kunigystę ir seksualumą, bet ir pasinaudoja aktualia Kroatijos provincijos tuštėjimo problema.

Ironišką temą pasirinko ir „Tegyvuoja laisvė“ („Viva la libertà“, 2013) autorius Roberto Andò. Pagal režisieriaus knygą sukurtas filmas pasakoja apie tai, kaip likus kelioms dienoms iki rinkimų dingsta opozicinės partijos lyderis, o į jo vietą sutrikę kolegos pastato apie politiką nieko neišmanantį jo brolį dvynį. Brechtą cituojanti charizmatiška asmenybė netrunka pakelti partijos reitingus. Filme daug socialinės ir politinės kritikos, daug užuominų į skandalais garsėjančią Italijos politinę situaciją. Brolius įsimintinai suvaidino garsus italų aktorius Tonis Servillo, 2008 m. už ministro pirmininko vaidmenį Paolo Sorrentino filme „Il Divo“ (Italija) pelnęs Europos kino akademijos geriausio aktoriaus titulą.

Politinė ir visuomeninė kritika ryški ir islandų režisieriaus Marteinno Thórssono filme „XL“ (2013). Pagrindinis jo herojus Leifas – šlykštus senas mergišius, alkoholikas ir nepakenčiamas tėvas. Dekadentiškas herojus širdyje yra tikras nebrendila, o kad nepasirodytų per mažai, Leifas dar ir aukšto rango Islandijos politikas. Rodos, nėra nieko, kas reabilituotų šį herojų žiūrovų akyse. Iš pradžių situacija intriguoja. Filmo stiprybė – pagrindinį vaidmenį sukūręs Ólafuras Darri Ólafssonas, vienas garsiausių šiuolaikinių Islandijos kino aktorių („101 Reikjavikas“, „Gelmė“), šiemet Karlovi Varuose gavęs geriausio aktoriaus apdovanojimą. „XL“ nufilmuotas nuolat judančia kamera, dažnai perteikiančia apsvaigusio herojaus žvilgsnį, bet, nepaisant įmantrios formos, didžioji filmo dalis – beprasmės sekso, narkotikų ir alkoholio orgijos, pabostančios jau po pirmo pusvalandžio.

Kitoks buvo vienas mano festivalio favoritų, žiuri nepastebėta psichologinė graikų drama „Rugsėjis“ („September“, 2013 ). Tai subtilus, jautrus ir labai moteriškas filmas, sekantis kelių vienišos moters mėnesių gyvenimo atkarpą mirus vienintelei jos artimai būtybei – šuniui Mano. Ana negali būti viena, todėl vis dažniau ima lankytis iš pažiūros idealią šeimą sukūrusios Sofijos (Maria Skoula) namuose. Režisierė, prodiuserė ir scenarijaus bendraautorė Penny Panayotopoulou palengva augina įtampą. Iš pradžių suprantamą moters siekį būti tarp žmonių ji transformuoja į aplinkiniams baimę keliančią obsesiją. Aną puikiai suvaidino Kora Karvouni. Jos herojė nenuspėjama: kartu žadina nepasitikėjimą, nerimą ir užuojautą. Naujajame Graikijos kine vieniši, ties beprotybės riba laviruojantys personažai tapo įprastu reiškiniu, atspindinčiu šalies visuomenės jauseną ir ekonominę situaciją. „Rugsėjis“ skiriasi tik pernelyg laiminga, banaloka pabaiga, nebūdinga naujajam Graikijos kinui.

„Rugsėjis“ – vienas iš daugelio konkurso filmų, kurių atspirties taškas – reali visuomenės situacija. Šiuo požiūriu panašus amerikiečių filmas „Mėlyna paukštė“ („Bluebird“, 2012) – minimalistinė psichologinė drama apie du neapdairius poelgius ir tragiškas jų pasekmes. Tačiau siužetas debiutuojančiam režisieriui Lance’ui Edmansui tapo tik pretekstu papasakoti apie Amerikos pakraštyje esančios Meino valstijos atmosferą, jos gamtą, žmones ir izoliuotos bendruomenės pančius. Vieną sausio popietę baigusi darbą mokyklinio autobuso vairuotoja Lesli (Amy Morton), išblaškyta netikėtai pasirodžiusio paukščio, kuris jau seniai turėjo išskristi į pietus, pamiršo patikrinti autobusą, o baigusi darbą Marla (Louisa Krause) ėjo skandinti savo nevilties bare, tuo tarpu jos sūnus liko užrakintas mokykliniame autobuse ir beveik mirtinai sušalo. Filmas rodo, kas įvyko vėliau, konservatyvių miestelėnų teismą ir Lesli šeimos griūtį. Keturių pagrindinių aktorių ansamblis – Amy Morton, Louisa Krause, Emily Meade ir Margo Martindale – pelnė Karlovi Varų geriausios aktorės apdovanojimus. Filme nėra gerų ir blogų personažų – yra tik jų gyvenimus „vairuojančios“ aplinkybės, svarstomas panašiems filmams būdingas klausimas, ar žmogus gali atsispirti šiuo atveju depresyvaus Šiaurės Amerikos miestelio rutinai. „Mėlyna paukštė“ buvo apdovanota ir Ekumeninės žiuri prizu.

Kas yra angliškumas, filme „Laukas Anglijoje“ („A Field in England“, 2013) sėkmingai patyrinėjo neseniai išgarsėjęs britų režisierius Benas Wheatley. Ši psichodeliška kino kelionė festivalyje sulaukė specialaus žiuri prizo greičiausiai už tai, kad į vieną lauką tilpo režisieriui būdingas juodasis humoras, XVII a. Anglijos politinės aktualijos, itin originalios karių aprangos rekonstrukcijos ir šiuolaikinė lobio interpretacija. Aukso ieškoję herojai atranda haliucinogeninius grybus, kurių poveikis lemia ir filmo formą – jame daug netradicinių rakursų, kameros judesių bei specialiųjų efektų. Nespalvotas filmas nėra lengvai įkandamas, tačiau režisierius to ir nesiekė: viename interviu jis teigia norėjęs sukurti kelionės laike ir erdvėje efektą – atkurti Cromwellio laikų Angliją, kuri šiandienos keliautojo akimis greičiausiai būtų tokia pat nesuprantama ir nutolusi nuo realybės kaip ir „Laukas Anglijoje“. Be abejo, tai vienas įdomiausių ir ambicingiausių konkurso filmų.

Daugelis konkurso filmų buvo sukurti pagal tikrus įvykius. Prancūzijos ir Belgijos bendros gamybos filmas „11.6“ (2013) remiasi Toni Musulino įvykdyta vagyste, kuri po 2009 m. dar ilgai buvo vadinta amžiaus vagyste, nes per 11,6 milijonų eurų vertės apiplėšimą nebuvo panaudota jokia prievarta. Musulinas socialiniuose tinkluose tapo kultine figūra, iš dalies todėl, kad teismui pareiškė, esą vagystės pretekstas buvo kerštas nesąžiningiems darbo vadovams. Philippe’o Godeau filmas rodo banko kurjerio kasdienybę: darbo rutiną ir laisvalaikio aistras. Patyręs prodiuseris („Ponas Niekas“) Godeau neseniai pradėjo režisieriaus karjerą. Jis siūlo vieną iš galimų įspūdingo nusikaltimo motyvų – klasinę nelygybę. FranÇois Cluzet meistriškai suvaidino atsainų, introvertišką, bet vidine paslaptimi ir netikėtomis obsesijomis patrauklų personažą. Šalto, atgrasaus miesto fone skleidžiasi keistos šiuolaikinio žmogaus aistros, prabangos sureikšminimas ir už pilkšvą miestą šaltesni žmonių santykiai. Tai žvilgsnis į iš pažiūros pilkus kasdienybės riterius, kurie apie savo egzistavimą abejingam pasauliui galiausiai primena visus šokiruojančiu poelgiu.

Neišgalvota istorija buvo ir dar vieno mano konkurso favorito – filmo „Gyvenimo šaltiniai“ („Quellen des Lebens“, 2013) pagrindas. Tai beveik trijų valandų trukmės saga apie trijų vienos šeimos kartų gyvenimą pokario Vokietijoje, paremta filmo režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Oskaro Roehlerio biografijos motyvais. Nepaisant šeimos patiriamų sunkumų, tai itin šviesus filmas, žavintis drąsia autoriaus vizija. Pasakodamas savo šeimos istoriją, režisierius negaili kritikos, šaržuoja personažus ir lengvai supina sentimentalias natas su visą filmą lydinčiu komišku tonu. „Gyvenimo šaltiniai“ – tai autoriaus kelionė savo šaknų ir tapatybės link. Taip pat tai nuostabi kelionė laiku, fiksuojanti visuomenės kaitą.

Filmas prasideda 1949 m., kai karo veteranas Erichas (Jürgen Vogel) grįžta iš Rytų į Vokietiją, pas jo visai nelaukiančią šeimą. Reabilitavęsis ir atgavęs prarastą savigarbą, jis netrunka pradėti gyvenimą iš naujo ir įkuria sodo nykštukų fabriką, kurio sėkmė ironiškai simbolizuoja 6-ojo dešimtmečio Vokietijos ekonominį stebuklą. Siekiantis rašytojo karjeros Ericho vyresnysis sūnus veda už save talentingesnę ir turtingesnę moterį, tačiau judviejų santuoka netrunka iširti. Jų istorijos fonas – aktyvus 7-ojo dešimtmečio intelektualų judėjimas. Rašytojų sūnus, kurio prototipas – filmo režisierius, – tikras l’enfant terrible. Jis priklauso naujajai kartai, kuriai santykį su savo istorija teks atrasti pačiai. Roehlerio kūrybinėje biografijoje – ne vienas filmas, susijęs su Vokietijos praeitimi, tarp jų ir Berlinalės konkurse prieš kelerius metus rodytas „Žydas Ziusas. Filmas be sąžinės“ apie austrų aktorių Ferdinandą Marianą, kuris suvaidino pagrindinį vaidmenį garsiausiame Trečiojo reicho antisemitiniame filme „Žydas Ziusas“.

Festivalio senbuvio, Uzbekistano režisieriaus Jusupo Razykovo filmą „Gėda“ („Styd“, 2013) įkvėpė 2000 m. povandeninio laivo „Kursk“ tragedija. Į apgriuvusią bazę, kur gyvena į karines pratybas išvykusių vyrų žmonos, iš Sankt Peterburgo atvyksta neseniai ištekėjusi Lena (Marija Semionova). Ji nenori priimti įprastų žaidimo taisyklių, net susiranda meilužį, tačiau įvykus nelaimei viskas pasikeičia. Silpną scenarijų režisierius kompensuoja stipria atmosfera. Filmo dramaturginis užtaisas yra vaizdas – Kolos pusiasalio žiemos peizažai ir šaltos bazės tuštuma, vienintelė gyvybė – tik laukiančios, viena kitą guodžiančios ir konkuruojančios, kurios vyras atsiųs žinią, moterys. „Gėda“ pelnė FIPRESCI prizą.

Karlovi Varų festivalio pagrindinės konkursinės programos nugalėtojas nenustebino. Tai buvo saugus žiuri sprendimas. Jánoso Szászo „Storas sąsiuvinis“ („A nagy füzet“, 2013) sukurtas pagal vengrų kilmės šveicarų rašytojos Agatos Kristof to paties pavadinimo romaną, į lietuvių kalbą išverstą beveik po dvidešimties metų – 2004-aisiais. Pasakojimas apie brolius dvynius, kurie dienoraštyje kasdien lakoniškai fiksavo savo patirtį pasaulyje, draskomame karo siaubų, parodė, kad apie Antrąjį pasaulinį karą dar galima kalbėti naujai ir nenuobodžiai. To ir siekė garsus vengrų režisierius Jánosas Szászas. Tačiau ekranizuodami vieną svarbiausių XX a. romanų filmo kūrėjai leidosi į kompromisus, pernelyg aštrias romano vietas ir tiesmuką, objektyvų vaiko požiūrį sušvelnino, pritaikė platesnei publikai. Kitaip tariant, jie ėjo lengvesniu keliu, garantuojančiu filmo sėkmę, ko ir siekia pagal naująjį kino įstatymą priversta dirbti Vengrijos kino industrija. Nepaisant tų į akis krentančių kompromisų, šiųmetinį „Krištolinį gaublį“ pelnęs „Storas sąsiuvinis“ ir patrauklus žiūrovams, ir įdomus meniniu požiūriu.

Karo metais dvynius tėvai palieka pas jų nekenčiančią močiutę Vengrijos glūdumoje. Aplink tik priešiški, žiaurūs žmonės. Dvyniai paguodą randa tobulindami save – savo pačių sugalvotose dvasios tvirtumo pratybose jie mokosi atsikratyti bet kokių jausmų ir tapti atsparūs supančioms blogybėms. „Storas sąsiuvinis“ – universali parabolė apie karo išprovokuotą žiaurumą ir galingą, niekada nemirštančią humanizmo sėklą. Operatorius Christianas Bergeris, anksčiau dirbęs su Michaeliu Haneke („Baltas kaspinas“, „Paslėpta“) sukūrė tamsų XX a. vidurio Vengrijos portretą, o pasaką primenančią filmo intonaciją papildė brolių rašomo dienoraščio animacinės iliustracijos ir filmą lydintis grėsmingų būgnų motyvas.