Stipriųjų naudai

Šiemet į Gdynės kino festivalio konkursą atrinkta trylika filmų – ir premjerinių, ir jau rodytų kino teatruose. Jų profesinis ir meninis lygis nusipelno pagarbos (ypač lyginant su bendru festivalinio kino kontekstu), tačiau didesnių sukrėtimų vis dėlto pritrūko. Užtat atsirado proga į dabartinį lenkų kiną pažiūrėti šiek tiek blaiviau, pasvarstyti, kaip keičiasi jo herojai, kas imponuoja režisieriams ir žiūrovams.

Nors šiaip konkursas – gana margas. Ekstremaliomis formos paieškomis, kaip visada, užsiima Lechas Majewskis. Jo filme „Onirica. Šuns laukas“ („Onirica – Psie pole“) siužetas vos įžvelgiamas, nes režisieriui labiau rūpi perteikti autoavarijoje brangiausius žmones praradusio intelektualo, iš universiteto išėjusio dirbti į prekybos centrą, būseną. Tai filmas apie gedulą. Majewskis kadre kuria originalius vaizdų ir minčių koliažus, įprastai sudurdamas klasikinę kultūrą – už kadro skamba Dante’s „Dieviškosios komedijos“ posmai, herojaus teta cituoja filosofus – ir siurrealistišką kasdienybę, kuri maitina keistus pagrindinio personažo sapnus. Pats ekstremaliausias – apie du jaučius, ariančius prekybos centro grindis. Kažkodėl atrodo, kad būtent iš šio kadro atsirado ir visas filmas. Prie herojaus gedulo ir režisieriaus nerimo, kad kultūra degraduoja, atmosferos tiksliai pritapo dokumentiniai kadrai, kuriuos personažas stebi per televizorių: žuvusiųjų Smolensko lėktuvo katastrofoje laidotuvės. Majewskis nemoralizuoja, jis tiesiog rodo, kad baigėsi viena epocha ir prasidėjo kita, jis fiksuoja atsisveikinimą su tuo, kas jau tapo praeitimi, tik dar nesuvokiame, kad tikėjimo švietimu, išmintimi, kultūra laikai baigėsi.

Pas mus nežinomas vienas originaliausių lenkų kino kūrėjų Grzegorzas Królikiewiczius į kiną sugrįžo beveik po 20 metų pertraukos. Gaila, kad jo „Kaimynai“ („Sąsiady“) liko be apdovanojimo. Nežinau, ar Królikiewicziaus kino kalba žiuri nariams pasirodė pernelyg sudėtinga, ar senamadiška. „Kaimynai“ susideda iš trumpų novelių, kurių veiksmas nukelia į apleistą, griūvantį proletarų ir skurdžių rajoną. Istorijos apie šiuos žmones siurrealistiškos, bet jų tikrovė rodoma hipperrealistiškai, dar režisierius pasitelkia, sakyčiau, brechtiškus buvusio santechniko Mareko Dyjako, kuris vaidina ir vieną filmo personažų, zongus. Jie – lyg nevilties riksmas.

Kiekviena iš keliolikos filmo istorijų turi metaforišką dugną. Vienos herojė nori būti daiktu, į kurį galėtų atsiremti jos į namus grįžęs neblaivus vyras. Kita prašo vyro ją sumušti kaimynų akivaizdoje, kad pakiltų šeimos statusas. Filmo herojai stovi gigantiškose eilėse prie kaulų ir vieni kitiems perduoda žinią, kad netrukus bus valgomi bedarbiai... Królikiewiczius rodo iš kultūros, civilizuoto gyvenimo, sociumo iškritusius (arba išmestus) žmones, visiškai jais nesibjaurėdamas. Neatsitiktinai skirtingas istorijas sujungia šviesus leitmotyvas – viena filmo herojė, nešina anglių kibiru, vis sugeba kažkokiu būdu pereiti per tarp dviejų namų atsiradusį siaurą plyšį. Per spaudos konferenciją režisierius prisipažino, kad vaikystėje gyveno panašiame name ir patyrė tokių žmonių švelnumą. Kita vertus, jis pasisakė ir prieš inteligentams būdingą tokių žmonių idealizavimą.

Tačiau ne marginalai šiemet jaudino Gdynės publiką. Specialusis žiuri prizas aktoriaus ir režisieriaus Jerzy Stuhro filmui „Pilietis“ („Obywatel“) man pasirodė simptomiškas. Stuhras pasakoja pastarųjų pusės šimto metų Lenkijos istorijos tarpsnį, pasitelkdamas Jano Brateko (jį suvaidino pats režisierius ir jo sūnus Maciejus Stuhras) likimą. Nors Brateko gyvenime būta visko – 1968-ųjų studentų maištas, per susirinkimą sekretoriui sviestas partinis bilietas (apie šį herojaus gestą iškart sužino visi, nes pranešė „Laisvosios Europos“ radijas), „Solidarumo“ internuotųjų stovykla ir kitokie atpažįstami Lenkijos istorijos įvykiai, Stuhras pasakoja ne didvyrio, o konformisto istoriją. Bratekas nori gyventi dorai ir teisingai, daryti karjerą, bet istorija nuolat kiša pagalius jam į ratus. Atsitiktinai 1981-ųjų gruodžio 13-osios naktį užsukęs pas kaimyną – „Solidarumo“ veikėją – pasiskolinti druskos, jis atsiduria internuotųjų stovykloje ir palaikomas provokatoriumi. Pasiguodęs stovyklos psichologei, jis netrukus ją įsimyli ir veda, neįtardamas, kad moteris – saugumo kapitonė. Po to, kai atsisakė partinio bilieto, Bratekas slapstosi pas saugume dirbančią virėją, tiesiai iš jos namų jis išrenkamas į streiko komitetą ir kartu su kitais protestuodamas prisirakina prie kryžiaus... Gyvenimas sukompromituoja kiekvieną jo gestą, pastangą išlikti doram, pasielgti ryžtingai. Net nusprendęs nusižudyti, viešbutyje jis išgirsta vyskupo, su kuriuo žiauriai pajuokavo prostitutė, pagalbos prašymą ir negali į jį neatsiliepti.

Stuhras pasakoja Brateko gyvenimą, tarsi sukdamas laiko juostą atgal, kai šalies prezidentą išgelbėjęs herojus guli ligoninėje. Patriotiškas poelgis neliks nepastebėtas – filmo pabaigoje į ligoninę atvykęs prezidentas apdovanos didvyrį. Pabaiga daugiau nei ironiška – stambiu planu rodomas iki tol sugipsuotas Stuhro veidas, kuris po „sėkmingo“ gydymo liko pusiau baltas, pusiau raudonas. Visai kaip Lenkijos vėliava.

Kino požiūriu akivaizdžiai senamadiškas, bet nuolat garsiai juoktis verčiantis „Pilietis“, be abejo, yra Stuhro kartos naujosios Lenkijos istorijos komentaras. Ši karta nebenori puoselėti vis labiau karikatūriškos patriotinės mitologijos ir martirologijos, kuria gyvena Lenkijos dešinieji. Stuhro filme Bratekas gali ir uoliai vykdyti partinių nurodymus, ir tapti kovos su jais simboliu, žavėtis avangardiniais XX a. pradžios kūrėjais ir taip pat uoliai užsiimti Kurijos viešaisiais ryšiais. Tačiau filme keičiasi visi, ne tik Bratekas, pavyzdžiui, jį priglaudusi gašlioji virėja po to, kai Popiežiumi išrenkamas lenkas, atsiverčia ir tampa vienuole. Žmogaus prigimtis, žinoma, chameleoniška, bet juk kiekvienas savaip priešinasi istorijos ir ideologijų diktatui.

Didžiausio pripažinimo šiemet Gdynėje sulaukė filmas apie aktyvų žmogų: „Auksiniais liūtais“ ir dar keliais svarbiais prizais apdovanoto Łukaszo Palkowskio filmo „Dievai“ („Bogowie“) herojus yra žymus lenkų chirurgas Zbigniewas Religa, kuris pirmas Lenkijoje atliko širdies persodinimo operaciją. Nors veiksmas nukelia į karinės padėties metus, filmo herojui svarbiausia yra jo darbas. Grįžęs iš stažuotės JAV, jaunas chirurgas (Tomaszas Kotas pelnytai apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį) nori dirbti – jis pasirengęs persodinti širdį, kovoti su biurokratų draudimais ir kolegų abejonėmis. Supratęs, kad Varšuvoje jam nepavyks, Religa vyksta į kalnakasių užkampį, kur jam pažadėta širdies klinika. Atvykęs sužino, kad kliniką teks įsirengti pačiam – dažyti sienas, ieškoti pinigų, rengti personalą. Religa filme – veiksmo žmogus. Jis neverkšlena, spontaniškai reaguoja į viską, neišleisdamas iš burnos cigaretės, įtikinėja oponentus. Panašus ir filmo ritmas, jį pabrėžia ir tai, kad Palkowskis kuria kardinaliai skirtingų intonacijų filmą, kur po nesėkmingai pasibaigusios operacijos gali sekti komiška scena. Palkowskiui rūpėjo ne tik aktyvus herojus, bet ir šis tas daugiau. Religa, kuris įsitikinęs, kad širdis – tik geras kraujo siurblys, nuolat bendrauja ne vien su pacientais ir jų artimaisiais. Dvejojantis, pavargęs, jis kiekvienąkart pasirengęs grumtis už žmogaus gyvybę, prisiimti atsakomybę. Religa, kuris, išsekęs nuo įtampos ir dešimtis valandų trunkančių operacijų, sunkiai renka žodžius ką tik mirusio jaunuolio tėvams ar bijo susitikti su ant operacinio stalo mirusios mergaitės motina, „Dievuose“ priverčia patikėti pasiaukojimo, pareigos ir pasišventimo profesijai prasme. Gdynėje pasidžiaugiau už lenkus, kurie įvertino filmo kūrėjų ryžtą rodyti būtent tokį šių laikų herojų, juolab kad grįžusi į namus nuolat girdžiu liaupses filmui, kurio agresyvus ir ciniškas veikėjas – taip pat gydytojas – nepajudins piršto, kad padėtų kenčiančiam žmogui. Greičiau atvirkščiai.

Gdynė – Vilnius