Socialinis ir asocialus kinas
Tarptautinis Toronto kino festivalis
Kad ir kaip mėgčiau Toronto kino festivalį, visada įtariai žiūriu į kanadietiškus filmus. Pastarųjų metų patirtis parodė, kad tai primityvus, tiesmukas ir per daug „teisingas“ kinas. Mėgstu tik du režisierius: Davidą Cronenbergą ir Atomą Egoyaną.
Tad šįmet vienam kanadietiškam filmui pasisekė, kad jis atsidūrė tinkamu laiku programoje, nes per aštuonias skrydžio valandas pasikeitus laiko juostai, nori nenori ryte pabundi penktą ar šeštą valandą. Nors pirmas seansas prasideda 8.30 val., dar užtrunka nemažai laiko surasti padorios kavos, mat ji dažniausiai gaminama pagal amerikietišką receptą: viena kavos pupelė užplikoma penkiais litrais vandens.
Tas kanadietiškas filmas „Feliksas ir Meira“ („Félix et Meira“, rež. Maxime Giroux) festivalio pabaigoje buvo pripažintas geriausia Kanados juosta. Žiuri filmą apdovanojo už „nuostabų rafinuotumą ir meną papasakoti drąsią istoriją, kuri jungia du skirtingus pasaulius. Dvasingumas, puikus muzikos parinkimas, įsimintina vaidyba tik dar labiau papildo intymią meilės istoriją ir verčia iki pat šaknų permąstyti aistros, šeimos bei visuo- menės prasmę.“
Pasakojama apie ortodoksę Meirą, kuri savo santuokoje jaučiasi tarsi spąstuose atsidūrusi pelė – nei sūrio, nei gyvenimo. Tad nenuostabu, kad palaipsniui leidžiasi suviliojama viengungio ateisto Felikso, kuris gedi ką tik palaidoto tėvo. O prasidėjo jų draugystė nekaltai: Feliksas paklausė Meiros, kaip tikinčios moters, ar ši nepadėtų jam suvokti, kaip teisingai gyventi. Aišku, vėliau moteriai teks rinktis kaip ir visiems, atsidūrusiems kryžkelėje: arbą sūrį, arba gyvenimą. Filmo režisierius Maxime’as Giroux ilgą laiką gyveno ortodoksų bendruomenės kaimynystėje, tad „kitokio“ žvilgsnio į bendruomenę nejusti, o požiūris į tikėjimą neteisiantis ir nekeliantis nuostabos. Su žiuri tikrai sutinku dėl įsimintino garso takelio. Ypač pasikartojančio soul atlikėjos Wendy Rene dainos motyvo: „Po juoko aplanko ašaros“ („After laughter comes tears“). Ši daina ir tampa filmo leitmotyvu: nei realiame gyvenime, nei kine negali būti ir avis sveika, ir vilkas sotus.
Tarptautinė kritikų asociacija (FIPRESCI) apdovanoja du filmus: pirmasis renkamas iš programos „Specialūs pristatymai“ („Special Presentations“), antrasis – iš „Atradimų“ („Discoveries“). Šįmet pirmosios programos nugalėtoju tapo Oreno Movermano „Time Out of Mind“. Jis apdovanotas „už jautrų ir žmogišką žvilgsnį į benamius ir puikią Richardo Gere’o vaidybą“. Taigi tai filmas – socialinis tyrimas. Pavadinimas pasisko- lintas iš Bobo Dylano trisdešimtojo albumo. Mat režisierius su aktoriumi susipažino per filmo apie muzikantą „Manęs čia nėra“ pristatymą. Labai originalu.
Richardas Gere’as vaidina benamį (šįmet apie juos buvo kaip niekad daug filmų). Tačiau jis toks buvo ne visada, kadaise gyveno padoriai, net turi suaugusią dukrą. Dabar dėl neaiškių priežasčių jis be tikslo slampinėja nedėkingomis Niujorko gatvėmis. Amerikos kino kritikai vadina šį ir du pirmuosius Movermano filmus „Pasiuntinys“ (2009) ir „Tvirtovė“ (2011) tam tikra trilogija apie socialinę negerovę bei institucijų neveiksnumą JAV. Tačiau man atrodo, jog filmas sukurtas tik tam, kad režisieriui atsirado galimybė Gere’ą pastatyti kaip valkatą Niujorke ir keturiasdešimt minučių su kamera stebėti, ar praeiviai atpažins žvaigždę. Aišku, niekas neatpažino ir nedavė nė cento. O tai tik įrodo, kad Gere’as – nekoks aktorius. Iš tiesų, stebint jį, vaidinantį valkatą, akyse tiesiog stovi lovelasas su tauriomis peliuko akutėmis. Tačiau antropologiškai būtų įdomu paanalizuoti visuose Movermano filmuose akivaizdžią tendenciją: kas nutinka galios pozicijoje esantiems baltaodžiams vyrams, kai šie susiduria su sunkumais ir nemoka reikšti savo emocijų. Sveikintina ir JAV kine tokia reta filmavimo maniera, artimesnė europiniam realistiniam ir minimalistiniam kinui. Stambių planų taip pat beveik nėra, aktoriai filmuojami iš gana toli, palikti ir kadre atsidūrę atsitiktiniai praeiviai, sirenų garsai. Tačiau vien realizmas neįtikina, kad Gere’as gali būti tikru valkata. Neaiškūs ir žiuri vertinimo kriterijai, tad nežinia, kodėl pagrindinis prizas atiteko tokiam vidutiniškam filmui, kai programoje buvo Olivier Assayaso „Zils Marijos debesys“, Mia Hansen-Løve „Edenas“, Anne Fontaine „Džema Boveri“, Abelio Ferraros „Pazolinis“. Gaila, kad socialinės nelygybės problematika nukonkuruoja grynąjį kiną.
Beveik visuose „Atradimų“ programos filmuose buvo pasakojama apie multikultūralizmą, neišvengiamą įtampą tarp skirtingų tautybių, religijų atstovų, tą pačią socialinę ir etninę nelygybę. Akivaizdu, kad pradedantys režisieriai rinkdamiesi tokią tematiką tikisi būti pastebėti didžiųjų festivalių. Tad sprendimas apdovanoti prancūzų muzikanto Abd Al Maliko (žinomo reperio) filmą „Telaimina Alachas Prancūziją!“ („Qu’Allah bénisse la France!“, 2014) nenustebino, o veikiau atspindėjo visą aukščiau išvardytų temų spektrą. O ir žiuri argumentas ne mažiau iškalbingas: „skiriame prizą filmui apie jaunimą, kuris savoje šalyje neranda vietos po saule, bando išbalansuoti tarp chaoso ir ramybės, o stip- rybės semiasi iš meno, muzikos ir religijos. Nors filmas ir nespalvotas, režisierius sugebėjo perteikti skirtingus pilkos spalvos atspalvius.“ Juosta sukurta pagal autobiografinę Abd Al Maliko knygą tuo pačiu pavadinimu. Pasakojama apie Strasbūro jaunimą, kuris kilęs iš neprivilegijuotų imigrantų šeimų, o tai lygu nuolatinei diskriminacijai ir konfrontacijai su policija. Vakarėliai, narkotikai, smurto protrūkiai yra jų kasdienybė, tad repas tampa vienintele nenusikalstama priemone jų frustracijai ir problemoms išreikšti. Iš jaunuolių išsiskiria vaikinas Regis. Jis jautrus ir išsilavinęs, domisi literatūra ir filosofija, tad šitą žinių bagažą ir panaudoja savo dainų tekstams. Kai jo draugai miršta nuo AIDS ar tiesiog gatvėse, jis įsimyli merginą, ši jam padovanoja knygą apie sufizmą ir jaunuolis užuovėjos pradeda ieškoti religijoje. Įdomiausia filme klausytis Regio – Abd Al Maliko (religinis var- das) muzikos tekstų. Tai ir tėra visas juostos originalumas, nes visa kita labiau primena aktyvisto lozungus, o ne kiną. Turime tokių pavyzdžių ir Lietuvoje. Filmo tempas chaotiškas: tai sulėtintas ėjimas gatve, tai logikos neturintys montažiniai šuoliai, tai stop kadrai, tai aktorių žvilgsnis tiesiai į kamerą ir moralizavimas, kaip blogai yra narkotikai. Visa tai primena pusantros valandos besitęsiantį vaizdo klipą. Žiūrovui visiškai nepaliekama vietos vaizduotei ir pamąstymams. Net vietinis „eskobaras“ nusistebi supratęs, kad muzika apsimoka. Jei vietoj banalių dialogų būtų tik repas – gal būtų galima tą kratinį vadinti konceptualiu. Tačiau dabar šis kūrinėlis tik dar kartą patvirtina, kad neįmanoma būti visų galų meistru. Tai jau įrodė Madonna.
Žiūrovai šiais metais tapo geriausiais vertintojais. Jų simpatijų prizą pelnė Morteno Tyldumo „Imitacinis žaidimas“ („The Imitation Game“, 2014). Dažniausiai Toronto festivalio žiūrovų simpatijos pranašauja ne vieną „Oskaro“ nominaciją, tad nenustebsiu, jei šiais metais pranašystė taip pat išsipildys. Tai ir trileris apie Antrojo pasaulinio karo britų šifruotojų žvaigždyną, kuris dekodavo nacių šifravimo mašiną „Enigma“, ir tragiška vieno garsiausių šifruotojų Alano Turingo gyvenimo istorija. Daug kas sutinka, kad Turingas sukūrė mūsų dabartinio kompiuterio protėvį. Filmas aprėpia tris Alano Turingo, kurį įkūnijo unikalusis Benedictas Cumberbatchas, gyvenimo etapus. Pradedama nuo jo suėmimo 1952 m., tuomet šokama į mokyklos laikus 1928 m. bei triumfą Blečlio parke 1939–1945 m., kai jis sukūrė mašiną – kompiuterio prototipą „Bombe“, dekodavusią nacių „Enigmą“. Turingo gyvenimo istorija tikrai verta rašytojo, buvusio britų šnipo Johno le Carré plunksnos. Mat kad ir koks nusipelnęs jis buvo savo šaliai, 1952 m. buvo suimtas už nepadorų elgesį, t. y. homoseksualius santykius, o 1954 m. nusižudė. Toks jau tas šnipų darbas – visuomet išlikti nematomiems, o sistema, kuriai tarnauji, pasitaikius bet kokiam „paslydimui“, tave išduos.
Nors dvi filmo valandos neprailgsta, jis tikrai ne be priekaištų. Daugiausiai kritikos pažėrė patys britai, nes nemažai dalykų neatitinka istorinių faktų. O labiausiai juos papiktino mintis, kad Turingas dangstė sovietų šnipą, kuris neva grasino paviešinti jo orientaciją. Tad retoriškai klausiama, ar filmo kūrėjai negrįžta į tuos laikus, kai vyravo įsitikinimas, jog homoseksualumas buvo šnipų silpnoji vieta? Mat Turingas realiame gyvenime niekuomet nebuvo sutikęs išdaviko. Filmą režisavo norvegas Mortenas Tyldumas, tad pritrūko ir to atšiauraus stiliaus kaip kad Tomaso Alfredsono dramoje „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“. Tačiau, nepaisant visų „Imitacinio žaidimo“ trūkumų, reikia pripažinti, kad kūrėjai sugebėjo perteikti ir šlovingas, ir gėdingas D. Britanijos istorijos akimirkas.
Dar vienas žiūrovų simpatijų nusipelnęs filmas arba, tiksliau, asocialus mockumentary – „Ką mes veikiame šešėliuose“ („What We Do in the Shadows“, rež. Taika Waititi, Jemaine Clement, 2014) iš programos „Vidurnakčio pamišimas“ („Midnight Madness“).
Tai siužeto neturinti absurdo komedija apie vampyrus (jų amžius nuo 180 iki 8000 metų) ir jų amžiną akistatą su vilkolakiais iš à la „Saulėlydžio“. Trys iš vampyrų, kurie gali kalbėti, vadinami Viadžio, Dykonu ir Vladislavu, ketvirtasis – visiška Nosferatu kopija Peteris – dažniausiai tūno savo karste, tik kartais parėkauja ir, aišku, visiškai nepadeda buityje. Reikia pasakyti, kad filmo herojai – nemirę džentelmenai iš Vidurio Europos, bet nuo pro- blemų ir širdgėlos pabėgo gyventi į Naująją Zelandiją.
Istorija ir prasideda nuo namų susirinkimo, kurio metu baramasi dėl to, kad Dykonas jau keliasdešimt metų neplauna indų. Tačiau akivaizdu, kad jie visi baidosi namų ruošos kaip česnako ir kryžiaus.
Filmas neturi gilios potekstės, tačiau tapo tam tikra atgaiva nuo visų socialiai įkrautų dramų. Daug kas šią juostą vadina geriausia metų komedija. Ir tikrai, kiekvieną minutę atsiranda iš ko pasijuokti. Pavyzdžiui, kad ir geriausio žmogaus (ne vampyro) draugo, kurį visi šiek tiek įsimylėję ir šiek tiek nori jo kraujo. O tas vaikinas vardu Stiu („stew“ angliškai reiškia troškinį). Taip pat linksmas ir Vladislavo tarnaitės komentaras (kai, užuot pavertęs ją vampyre, Vladislavas netyčia tokiu paverčia nevykėlį prašalaitį): „Aš sakau, jei turėčiau penį, man jau seniausiai būtų įkandę.“ Filme išjuokiamas ne tik „Saulėlydis“, bet ir realybės šou formatas: šiais laikais net ir vampyrai nori pasirodyti per televiziją. Tačiau tai kartu ir mūsų visų metafora – ką mes veikiame ir kuo dedamės, kai niekas mūsų nemato?
