Pasirinkimas likti mažam
Pokalbis su Trijų žemynų kino festivalio meno vadovu Jérôme’u Baronu
Kaip atsidūrėte Trijų žemynų kino festivalyje?
Pasitikdamas trisdešimtąją gyvavimo sukaktį kino festivalis išgyveno didžiulę krizę. Festivalio sumanytojai ir įkūrėjai broliai Alainas ir Philippe’as Jalladeau, keliaudami po visą pasaulį ir nenuilstamai ieškodami išskirtinių filmų, puikiai padirbėjo ir sukūrė unikalų festivalį, tačiau negalvojo apie jo ateitį. Užgriuvus administracinėms ir finansinėms negandoms, bet vis dar tikint, kad festivalio modelis veiks ir toliau, nebuvo imtasi jokių konkrečių veiksmų situacijai pakeisti ir festivalis atsidūrė ties pražūties riba. Tuo metu jau kurį laiką padėjau sudarinėti festivalio programą, todėl broliai Jalladeau kreipėsi į mane pagalbos. Jie paskambino ir pranešė, kad Kultūros ministerija grasina nutraukti finansavimą ir aš turiu savaitę laiko pateikti naują festivalio krypties viziją ir įrodyti, kad renginys privalo išlikti. Nors laiko buvo be galo mažai, aš sutikau. Paruošiau idėją, Paryžiuje ją pristačiau, tada atsisėdau kavinėje ir ėmiau laukti atsakymo. Taip ir tapau festivalio meno vadovu.
Kokia buvo Jūsų idėja?
Labai paprasta. Pasaulis keičiasi ir tų neįtikėtinų kinematografinių lobių, kuriuos festivalio kūrėjams pavyko atrasti, laikai jau pasibaigė. Trijų žemynų festivalis nebėra išskirtinis tuo, kad rodo tų žemynų, į kuriuos ilgai niekas nekreipė dėmesio, filmus. Dabar dauguma kino festivalių domisi tolimomis šalimis, o jų atstovams net nereikia specialiai keliauti, norint pamatyti filmus. Mes negalime konkuruoti su dideliais kino festivaliais ir pirkti itin laukiamų premjerinių filmų. Bet festivalio patirtis ir kompetencija dirbant su trijų žemynų kinu leidžia įžvelgti tendencijas, sąsajas ir numatyti galimą filmo poveikį. Festivalis nusprendė laikytis principo „mažai, bet kokybiškai“: toliau rodyti originalias programas ir retus filmus, kurie nedomina kitų festivalių. Į praeitį žiūrėti ne nostalgiškai ir melancholiškai, o šiuolaikiniu žvilgsniu, stengiantis nuspėti, kas gali nutikti rytoj. Bandyti surasti būdą, kaip išsaugoti gyvas kino tradicijas bei perduoti jas jaunajai kartai. Tai nebuvo visiškai nauja festivalio kryptis, bet galimybė atrasti naujus kelius kuriant ateitį.
Papasakokite apie filmų programos sudarymą.
Esu festivalio meno vadovas ir praktiškai vienintelis programos sudarytojas. Taip, esu lyg diktatorius, bet ne savo noru – mielai priimčiau daugiau žmonių rengti programą, tačiau festivalis neturi tam pinigų. Kiekvienos programos kūrimas – lyg atskira istorija, kuri prasideda nuo intuicijos ir troškimo. Pamatęs įdomų kino kūrinį, pradedu žiūrėti filmus, kurie su juo susiję, tikėdamasis atrasti ką nors dar unikalesnio. Dažniausiai programos idėją galvoje turiu jau senokai, deja, įgyvendinti ją ne visuomet pavyksta. Pasirinkęs netinkamą variantą sugaištu, bet nesisielodamas imuosi kitos idėjos. Vis mažiau darbo reikalais keliauju po festivalius, o vis daugiau laiko praleidžiu skirtingų šalių archyvuose. Ten ieškau filmų ir atrenku juos į programą. Festivalyje rengiame ir režisierių filmų retrospektyvas. Ši užduotis gali būti ir visai paprasta, bet dažniausiai būna atvirkščiai – itin sudėtinga, su keisčiausiomis kliūtimis ir situacijomis. Tenka rūpintis išsibarsčiusių filmų paieška, skaitmeninimu ir restauravimu.
Paminėjote filmų išsaugojimą. Ar dažnai tenka inicijuoti tokias programas?
Labai svarbu atkreipti dėmesį į filmų išsaugojimą, todėl džiaugiuosi, kad šie procesai pasaulyje sparčiai įgauna pagreitį. Sunku restauruoti filmus būtent tuo metu, kai jų reikia festivaliui, dažniausiai restauruojame ganėtinai nedaug – keturis, penkis filmus. Kai kuriose šalyse šie procesai jau kurį laiką vykdomi sistemingai, o kitose dar reikia pavargti įtikinant atsakingas institucijas, kad taip išsaugosime kultūrinį palikimą, istoriją, atmintį ir bus lengviau skleisti bei populiarinti šalies kiną. Šiuos procesus teko inicijuoti ir netgi padėti įkurti kino archyvus ne vienoje šalyje. Pavyzdžiui, Japonijoje kinas ne vien restauruojamas ir perkeliamas į skaitmeninę laikmeną, svarbiausi filmai yra atspaudžiami naujoje kokybiškoje 35 mm kino juostoje.
Ar festivalis turi filmų archyvą?
Deja, dar neturime, bet mūsų biure yra daugiau nei tūkstantis vaizdajuosčių, kurias žūtbūt reikia perkelti į skaitmeninę laikmeną. Jose yra tokių filmų, kurių originalai neišliko, taigi mes saugome vienintelį egzempliorių. Be to, turime tūkstančius senų fotografijų ir kitos medžiagos. Kino teatrui, kuriuo rūpinamės kartu su draugais, taip pat priklauso didelė plakatų ir knygų kolekcija, kurią norisi atverti visuomenei, todėl galvojame sujungti šias kolekcijas ir atidaryti bendrą archyvą. Norėtume atviros erdvės su biblioteka ir kinemateka, kurioje vyktų filmų peržiūros, diskusijos ir susitikimai. Bėda ta, kad tam reikia finansavimo ir dabar nėra pats tinkamiausiais laikas jo prašyti. Prancūzija yra šalis, geriausiai suprantanti tokio pobūdžio įstaigos svarbą, o mes, prancūzai, esame tiesiog apsėsti dėl atminties išsaugojimo, archyvų ir bibliotekų. Šalyje gausu tokių įstaigų, vadinasi, įtikinti politikus, kad reikia dar vienos, ekonominės krizės akivaizdoje darosi vis sunkiau.
Praėjusiais metais festivalyje rodėte lietuvių režisieriaus Šarūno Barto filmą „Koridorius“. Kaip šis filmas atsidūrė repertuare ir ar tai pirmas kartas, kai rodėte lietuvių kiną?
Taip, tai pirmas kartas, kai demonstravome lietuvišką filmą. „Koridorius“ tapo programos „Modernaus pasaulio ir skaitmeninės realybės chimeros“, skirtos Honkongo operatoriui ir režisieriui Yu Lik-wai, dalimi. Režisieriaus paprašius išvardyti filmus, kurie jį įkvėpė ir formavo jo kinematografinę viziją, tarp kitų jis įvardijo Šarūno Barto „Koridorių“. Taip filmas atsirado festivalio repertuare.
Ar rengdamas filmų programas galvojate apie auditoriją? Festivalis vyksta daug metų, galbūt jau numanote, kas patiktų nuolatiniams lankytojams, ir į tai atsižvelgiate?
Aš pasitikiu festivalio auditorija, ji yra tiesiog nuostabi. Žiūrovai labai smalsūs, išsilavinę ir per daugelį metų jau „pasikaustę kine“. Filmas gali pasirodyti per sunkus ar nuobodus, bet jie niekados nesiskundžia. Kartais jaučiu, kad programa nesulauks palaikymo, bet neleidžiu šioms mintims užgožti pirminio impulso ją parengti. Žinoma, laikausi kai kurių taisyklių – festivalio programa turi būti įvairiapusiška ir skirtinga bei išlaikyti balansą: jei viena programa klasikinė, kita turėtų būti kiek linksmesnė. Festivalio auditorija neatsiranda savaime, ji kuriasi po truputį, o mano tikslas ją ugdyti keičiantis ir pačiam. Savo darbą privalau atlikti itin atsakingai ir kruopščiai. Svarbiausia, nereikia laikyti žiūrovų neišmanėliais ir visko supaprastinti. Manau, visi filmai yra skirti visiems, tik kartais nepavyksta užmegzti ryšio su filmu.
Ką manote apie kino festivalių situaciją?
Kiekvienoje šalyje ji skirtinga. Šalyse, kuriose nėra plataus filmų pasirinkimo kino teatruose, festivaliai tampa vienintelė proga pamatyti įdomesnių filmų ir susipažinti su platesniu kino kontekstu. Todėl mažoms šalims tiesiog būtina turėti stiprų kino festivalį. Prancūzijoje kasdien vyksta penki filmų festivaliai, nors tikrai ne visi renginiai atitinka kino festivalio apibrėžimą. Pasaulyje šiuo metu yra daugiau nei keturi tūkstančiai festivalių. Praktiškai kiekvieno iš jų siekis – parodyti premjerinį filmą. Tai tikra beprotybė, nes per metus, mano manymu, yra sukuriama iki dvidešimties gerų filmų, taigi festivaliai turi skubėti, plėšytis, konkuruoti ir atrasti būdą išsilaikyti. Anksčiau kino festivaliai padėdavo filmui patekti į kino apyvartą, o dabar patys festivaliai sudaro atskirą industriją. Yra tokių filmų, kurie gyvuoja tik kino festivaliuose ir po kelerių metų apkeliavę dešimtis šalių tiesiog pasimiršta. Manau, yra ne viena problema. Visų pirma, festivalių yra per daug, jų programos per didelės ir praktiškai kiekvienas žmogus nori būti kino kūrėjas. Tai tapo madinga ir net prestižiška profesija. Dar viena blogybė – kiekvienas kino kūrėjas bent trečiuoju savo pilno metražo filmu stengiasi patekti į didžiųjų kino festivalių programas. Jeigu nepatekai, vadinasi, esi nieko vertas, kas tikrai nėra tiesa.
Kaip tuomet vertinate Trijų žemynų festivalį kitų kino festivalių kontekste?
Būtų per daug pretenzinga sakyti, jog tai ypatingas ir išskirtinis festivalis. Jeigu jis ypatingas, tai tik todėl, kad mes nebijome būti maži ir turėti didelių užmojų. Nesiekiame augti ir plėstis. Jeigu kas nors rytoj mums duotų tūkstantį eurų, mes juos priimtume, nes pinigų stinga, bet nenorime tapti dideliu festivaliu. Norime tobulėti ir dar labiau koncentruotis. Nežinau, ar tai originalu, bet mes šiuo metu taip galvojame. Likdami maži mes jaučiame dar didesnį apetitą ir atidžiai renkamės, ką valgysim. Taigi aš renkuosi visuomet būti alkanas.
