Kitoks kinas
2011 08 25–31
Pirmą kartą Lietuvoje vyksiantį LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) kino festivalį „Kitoks kinas“ paskatino surengti sėkminga pernykštė „Baltic Pride“ programa. „Kitokio kino“ tikslas – šviesti Lietuvos visuomenę, meno priemonėmis perteikti LGBT kultūrą, diskutuoti ir keisti nusistovėjusius stereotipus bei negatyvų visuomenės požiūrį į homoseksualų bendruomenę. Festivalį rengia Lygių teisių ir socialinės plėtros centras, partneris – Lietuvos gėjų lyga.
Festivalyje bus parodyti filmai, apdovanoti tarptautiniuose kino festivaliuose. Jų temos – kitokia šeimos samprata, homoseksualų ir visuomenės santykiai, transseksualizmas. Po filmų peržiūrų, į kurias žada atvykti ir filmų kūrėjai, vyks susitikimai ir diskusijos su žiūrovais.
Filmo „Aš įamžinau savo meilę“ („I shot my love“, Vokietija, 2009) režisierius kino dokumentininkas Tomeris Heymannas atvyko į Vokietiją praėjus 70 metų po to, kai jo prosenelis pabėgo iš nacių valdomos šalies į Palestiną. Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje pristatęs filmą „Popierinės gėlės“, Heymannas sutiko vyrą, kuris pakeitė jo gyvenimą. Tai buvo šokėjas Andreasas Merkas. Netrukus jis nusprendė persikelti į Tel Avivą. Tačiau Izraelyje jo laukė nauja sudėtinga realybė. Dar viena šio filmo herojė – Tomerio motina, visą gyvenimą praleidusi mažame Izraelio miestelyje, kur išaugino penkis sūnus. „Aš įamžinau savo meilę“ pasakoja asmeninę, bet kartu ir universalią istoriją – apie santykius tarp Tomerio, jo vokiečio vaikino ir motinos – Izraelio patriotės. Denniso Todoroviciaus komedijoje „Saša“ („Sascha“, Vokietija, 2010) rodomas tradicinių šeimos vertybių ir meilės susidūrimas. Trisdešimtis Saša gyvena Kelne, jo šeima prieš dvidešimt metų emigravo iš Jugoslavijos. Saša – talentingas pianistas, jo motina tiki sūnaus, kuris rengiasi perklausai prestižinėje muzikos mokykloje, sėkme. Ankštame bute dar gyvena tėvas, brolis ir dėdė. Saša yra homoseksualus, bet niekam apie tai neprasitaria, ypač konservatyviems tėvams. Saša taip pat įsimylėjęs savo muzikos mokytoją. Jis nusprendžia apie savo jausmus papasakoti artimai draugei Jiao ir sužino, kad yra jos mylimas. Festivalyje pirmą kartą Lietuvoje bus parodytas vieno garsiausių gėjų kino kūrėjų Rosos von PrauPraunheim filmas. Ne vieną skandalą sukėlęs Rosa von Praunheim visada aktyviai kovojo už tai, kad gėjų kinas būtų rodomas didžiuosiuose kino festivaliuose. Jis pradėjo kurti gėjų filmus dar 7-ajame dešimtmetyje ir buvo lyginamas su Raineriu Werneriu Fassbinderiu. Vienas naujausių von Praunheim (beje, tvirtinančio, kad jo šaknys – Latvijoje) filmų „Vaikinai nuomai“ („Rent Boys“, Vokietija, 2010) rodoma jaunų prostitucija Berlyne besiverčiančių vaikinų realybė. Dokumentiniame filme tyrinėjama prostitucijos įtaka jų gyvenimui, partneriams, šeimoms ir klientams. Lengvai uždirbamų pinigų troškimas vilioja ir jaunus heteroseksualus. Išgyvendami psichologinį ir fizinį smurtą jie tampa pažeidžiami, sukrėsti. Jauni vaikinai (daugelis iš jų imigrantai iš Rumunijos, dažniausiai čigonai ) tiki galėsiantys apsisaugoti nuo narkotikų, smurto pavojaus, žemos savivertės jausmo ar ligų. Režisierius suteikia jiems galimybę papasakoti savo istorijas ir atskleidžia slaptą sukrečiantį pasaulį.
Vokietijoje pirmieji gėjų filmai buvo sukurti dar XX a. antrajame dešimtmetyje. Prancūzijoje gėjų kino tradicija tokia pat sena, prie jos ištakų – Jeano Genet, Jeano Cocteau filmai. Prancūzų režisierių filmuose dažnai iškyla netradicinės šeimos tema. Vincent’o Garenqo filmas „Tokie patys“ („Comme les autres“, Prancūzija, 2008) pasakoja apie keturiasdešimtmetį homoseksualų vaikų gydytoją Maniu (filme „Dievai ir žmonės“ pagrindinį vaidmenį sukūręs Lambertÿas Wilsonas). Jis būtų laimingas, jei galėtų įsivaikinti ir auginti vaiką kartu su partneriu advokatu Filipu (Pascal Elbé). Tačiau Filipas nepritaria vaiko atsiradimui jų šeimoje. Negebėdama rasti išeities pora išsiskiria. Nors ir sukrėstas, Maniu nusprendžia rasti surogatinę motiną, sutiksiančią pagimdyti jam taip trokštamą vaiką. Argentinietė gražuolė Fina (Pilar Lopez de Ayala) negali rasti darbo ir sutinka išnešioti kūdikį su sąlyga, kad Maniu ją ves...
Laure Charpentier filmas „Žigola“ („Gigola“, Prancūzija, 2010) šiemet jau pelnė vieną prizą Lietuvoje – buvo apdovanotas moterų festivalyje „Šeršėliafam“. Filmo herojė – katalikų šeimoje gimusi Džordža – dar paauglė įsimyli mokytoją Sibilę. Po kelerių metų, priblokšta mylimosios savižudybės, Džordža ryžtasi jaudinančiai kelionei į naktinio gyvenimo gilumą. Po netikėto susitikimo su turtinga, vis dar patrauklia, bet vyresne Odeta, kuri jai siūlo pinigus ir dovanas už seksualines paslaugas, Džordža tampa Žigola.