Šeimos šventės ties bedugne

42-asis lenkų vaidybinių filmų festivalis Gdynėje

„Tyli naktis“, rež. Piotr Domalewski
„Tyli naktis“, rež. Piotr Domalewski

Gdynės lenkų vaidybinių filmų festivalis – puiki galimybė pamatyti, kaip kine atsispindi šiuolaikinė Lenkija. Konkursiniuose filmuose ją gali pamatyti ir debiutantų, ir patyrusių kūrėjų akimis. Šiemet Gdynėje vėl buvo galima pasidžiaugti jaunais ir profesionaliais režisieriais – pusę konkursinės programos sudarė debiutiniai arba antrieji filmai. Tiesa, tarp jų nebuvo tokio, kuris priverstų suvokti, kad žiūri neįtikėtinai brandų ir originalų kūrinį, koks buvo pernykštis festivalio nugalėtojas – debiutanto Jano P. Matuszyńskio „Paskutinė šeima“.

Kaip ir pernai, „Auksinių liūtų“ laureatas buvo nuspėjamas. Juo tapo debiutanto Piotro Domalewskio filmas „Tyli naktis“ („Cicha noc“). Tai paprastos, rytiniame Lenkijos pakraštyje gyvenančios didelės lenkų šeimos portretas, kurio fonas – Kalėdų išvakarės. Trisdešimtmetis Adamas (Dawidas Ogrodnikas apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį) netikėtai grįžta į namus iš Olandijos, kai šeima rengiasi Kūčių vakarienei. Nuo taip pat „Auksiniais liūtais“ apdovanoto Wojciecho Smarzowskio debiuto „Vestuvės“ (2004) laikų ne vienas jaunas režisierius aktualiausius tautiečių konfliktus, problemas ir vertybes įrėmina šeimos švente. „Tyli naktis“ apima vieną dieną. Su Adamu išsiskiriame, kai jis naktį išvažiuoja atgal, prieš tai į naktines mišias atvežęs mažąją sesutę, kuri nori būti kartu su kitais šeimos nariais. Domalewskiui pagrindinė problema yra emigracija ir nuo jos neatsiejama tradicinės šeimos vertybių degradacija. Adamas grįžta, nes rengiasi svetur pradėti savo verslą ir nori parduoti senelių namą bei žemę. Jo tėvas alkoholikas (Arkadiusz Jakubik) taip pat kadaise uždarbiavo užsienyje, vaikai jį kaltina, kad nebuvo šalia, kai to reikėjo. Tėvas tai suvokia, bet prisipažįsta manęs, jog užsienyje galės pasijusti ne tik lenku, bet ir žmogumi, ir tik vėliau supratęs, kad ten visada liks lenku. Domalewskio filmas gal todėl ir netapo išskirtiniu, kad yra pernelyg deklaratyvus, kad režisierius daug laiko ir vietos skyrė visiems gausios šeimos nariams, kurių kiekvienas tarsi paryškina pagrindinę temą. Tačiau kaip tik todėl „Tyli naktis“ ir gana nuspėjama, kiekvienam randanti pateisinimą. Viename interviu režisierius pabrėžė: „Niekas šioje šeimoje nėra blogas iš prigimties. Jei mano herojai būna žiaurūs vienas kitam, taip yra ne dėl cinizmo ar apskaičiavimo, o greičiau dėl nesugebėjimo būti kartu. Tų personažų negalima nepamilti, ir nors jų pastangų rezultatai skirtingi, kiekvienas stengiasi pagerinti savo gyvenimą ir turi kažkokių planų. Ko gero, tai taip pat lenkų mentaliteto ypatybė: visi turime daug sumanymų, kaip kažką pagerinti ir pakeisti, net jei tie sumanymai dažnai visiškai absurdiški.“

Gal todėl didžiausią įspūdį man paliko du visiškai nenuspėjami ir net chuliganiški filmai – debiutantės Jagodos Szelc „Bokštas. Šviesi diena“ („Wieża. Jasny dzień“) ir jau klasike laikomos Agnieszkos Holland bei jos dukters Kasios Adamik „Pėdsakas“ („Pokot“, pagal Olgą Tokarczuk) – ironiška šiuolaikinė pasaka apie pensininkę Janiną Dušeiko (Agnieszka Mandat), kuri nenori ir negali susitaikyti su buvimu nematoma (nes yra nebe reprodukcinio amžiaus), su neteisybe, medžiotojų ir Katalikų bažnyčios žiaurumu. Matydama blogus žmones ir jų nebaudžiamus bjaurius poelgius, pensininkė pradeda teisti pati.

Jagoda Szelc šeimos portretą taip pat kuria rodydama šeimos susitikimą. Į kažkur Lenkijos pietuose tarp kalnų gyvenančios Mulios namus švęsti jos dukters Ninos Pirmosios komunijos suvažiuoja giminės. Tarp jų ir seniai matyta Mulios sesuo Kaja – biologinė Ninos mama. Ši šeimos paslaptis paaiškėja gana greitai, visos kitos tik tirštės, vis labiau žadins siaubą. „Bokštas. Šviesi diena“ pradžios užrašas skelbia, kad filmas sukurtas pagal būsimus įvykius. Bet akivaizdu, kad tai tik režisierės žaidimas, nes iš tikrųjų ji rodo šių dienų žmonių baimes. Nežinomybės ar imigrantų baimę, baimę susirgti, prarasti darbą, numirti. Tačiau filmas išsiskyrė ne tuo. Nors dramaturgija kartais stringa, režisierė gana paprastomis priemonėmis – garsu, nervinga, tarsi iš rankų slystančia kamera, dialogais paryškindama kartais sugrįžtantį, vėl iš naujo išgyvenamą tą patį laiką, – sukuria itin įtaigią atmosferą, priverčiančią patikėti metafiziniu siaubu, glūdinčiu kasdieniuose pokalbiuose, pasivaikščiojimuose po mišką, pasisėdėjimuose prie vaišių stalo. Filmo veikėjai gyvena ties nematoma bedugne. Rodos, reikia tik žengti žingsnį.

Šiemet į pagrindinį konkursą kažkodėl patekęs „Prakeiktasis“ („Wyklęty“) nemaloniai nustebino tuo, kad jaunas režisierius Konradas Łęckis filme iliustruoja dabartinės valdančiosios partijos (PIS) kuriamus mitus. Tiksliau, svarbiausią, išaukštinantį pokario kovotojus, kurie su ginklu priešinosi komunistų valdžiai.

„Prakeiktaisiais kareiviais“ vadinami pokario partizanai Jarosławo Kaczyńskio partijai tapo steigiamuoju, po 1989-ųjų atkurtos naujos Lenkijos valstybės mitu. Kaip yra atkreipęs dėmesį filosofas ir kultūrologas Jakubas Majmurekas, dar prieš dešimtmetį neegzistavęs, dabar šis mitas tapo masiniu. Kovų už šią valstybę simbolis Kaczyńskiui ir jo šalininkams yra ne „Solidarumas“, ne Lechas Wałęsa, ne Varšuvos sukilimas, ne antikomunistinė opozicija, kurios stuburas buvo ir lenkų Bažnyčia, ir kairieji intelektualai, o „Armia Krajowa“ kovotojai, kurie nesudėjo ginklų, ir jauni idealistai, pokario metais išėję į miškus. Šiam mitui įtvirtinti skiriama daug lėšų, steigiami muziejai, vyksta įvairūs renginiai, kartais įgyjantys karikatūriškas formas, kaip kad inscenizuotos kovotojų sutuoktuvės ar teatralizuotas palaikų perlaidojimas. Beje, tokio neseniai sulaukė ir karo nusikaltimais Lietuvoje apkaltintas kovotojas „Łupaszka“.

„Prakeiktieji kareiviai“ – dėmesio verta tema, bet pastaraisiais metais Lenkijoje gimstančiuose filmuose, televizijos spektakliuose ar serialuose jie dažniausiai tampa atvirai propagandinio kino veikėjais. Ne išimtis ir „Prakeiktasis“, rodantis vieno tokio kovotojo, filme vadinamo Lolo slapyvardžiu, likimą. Saugumiečių kankintą ir sužalotą jaunuolį išgelbėja kovų draugai. Pasitraukę į miškus, jaunuoliai kovoja su naujosios Lenkijos šalininkais, kurie vaizduojami beveik karikatūriškais piktadariais: daug geria, viešai tuštinasi, keikiasi, prievartauja moteris. Jiems nėra nieko švento. Tačiau metai bėga, kai kurie Lolo (jo prototipas Józefas Franczakas slapstėsi net iki 1963-iųjų) draugai pradeda galvoti, kad priešintis beprasmiška, dalis jų žūsta, ir tik savaip tragiškas vienišas pagrindinis veikėjas lieka ištikimas savo kovai, atsisako meilės, šeimos ir priešinasi jį persekiojantiems saugumiečiams iki paskutinio atodūsio. Tačiau filmo kulminacija – ne didvyrio žūtis. Ji vyksta mūsų dienomis, kai Lenkijos prezidentas Lechas Kaczyńskis įteikia Lolo sūnui tėvo apdovanojimą. Ši scena filme nutvieksta saulės ir primena religinį paveikslą.

Nežinau, ar „Prakeiktasis“ liudija, kad Lenkijoje vėl ima rastis konjunktūriškas kinas, norėtųsi tikėti, kad ne. Juolab kad istorinės temos domina režisierius. Debiutinis scenaristo Maciejaus Sobieszczańskio filmas „Zgoda“ pasakoja apie 1945 m. Silezijoje veikusį lenkų saugumo įsteigtą lagerį „Zgoda“, kuriame nežmoniškomis sąlygomis buvo kalinami ir esesininkai, ir vietiniai vokiečiai, ir kitų tautybių Aukštutinės Silezijos gyventojai. Iki tol vaidybiniame kine neanalizuota, ilgai tabu Lenkijoje buvusi (likę gyvi kaliniai turėjo pasirašyti pasižadėjimą, kad niekam apie tai nepasakos) tema pateikiama pasitelkus tragišką trijų jaunuolių meilės trikampį. Filmo kūrėjai svarsto etinio pasirinkimo temą, tačiau, regis, labiau susitelkia į veikėjų kūnus, geismus, lytiškumą, prievartos vaizdus. Gal todėl filmo ištarmė skamba gana dviprasmiškai, kaip, beje, ir finalas, kur lageryje mirusią merginą palaidoję du jos mylimieji – prižiūrėtojas lenkas ir kalinys vokietis – ilgai žudo vienas kitą.