Žanrų kalba apie mus ištikusias krizes
72-asis Kanų kino festivalis
72-asis Kanų kino festivalis
Dažnai pasigirsta komentarai, kad įdomiausi filmai rodomi ne pagrindiniame konkurse ar „Ypatingo žvilgsnio“ programoje, bet paralelinėse programose „Dvi režisierių savaitės“ ir „Kritikų savaitė“. Šiemet „Dvi režisierių savaitės“ išties pasižymėjo skirtingų žanrų, stilių filmais ir plačia geografine įvairove. Nauji šios programos sudarytojai su nauju meno vadovu Paolo Moretti siekia pristatyti originalius režisierius ir megzti dialogą su kitomis Kanų sekcijomis. Atidarymo filmu pasirinkta „Elnio oda“ („Deerskin“, rež. Quentin Dupieux) galėjo pasirodyti kaip kritiškesnis žvilgsnis į šiuolaikinio pasaulio paviršutiniškumą ir kiną nei pagrindinės programos atidarymo filmas Jimo Jarmuscho „Mirusieji nemiršta“ („The Dead Don’t Die“). Pastarasis patiks ištikimiems Jarmuscho gerbėjams, nes pasižymi visais gražiausiais džarmušiškais bruožais, tačiau būdamas perdėm didaktiškas ir iliustratyvus greitai pasimiršta ir nepalieka vietos žiūrovo refleksijai. O „Elnio oda“ aštriai komentuoja psichopatiją, kurios simptomai pasirodo tokie akivaizdūs šiuolaikiniame pasaulyje, kur vyksta vertybių inversija.
Tik „Kritikų savaitėje“ šįkart nevyravo žanrinis kinas, nors būtent ši programa pasirodė silpniausia. Joje visa galva kitus filmus pralenkė islandų režisieriaus Hlynuro Pálmasono drama „Balta balta diena“ („White, white day“) ir debiutinis animacinis Jérémy Clapino „Praradau savo kūną“ („I Lost My Body“), apdovanotas kaip geriausias šios programos filmas. Jame pasakojama vieno vaikino meilės istorija, o ją žiūrovams dėlioja darbe nusikirsta vaikinuko ranka. Šio filmo animacija ekspresyvi, montažinės jungtys dažnai netikėtos ir paveikios. Neabejoju, kad tai bus vienas geriausių šių metų animacinių filmų. Jų Kanuose išties netrūko.
Apibendrindama šių metų Kanus, vis dėlto labiausiai norėčiau pabrėžti žanrinio kino patrauklumą autorinio kino režisieriams: Jimo Jarmuscho „Mirusieji nemiršta“ ir Bertrand’o Bonello „Zombio vaikas“ („Zombie Child“) siūlo zombių filmų interpretacijas, Yinan Diao „Laukinės žąsies ežeras“ („The Wild Goose Lake“) ir Corneliu Porumboiu „Švilpautojai“ („The Whistlers“) žaidžia film noir ir gangsterių kino kanonais. Jessica Hausner filme „Mažasis Džo“ („Little Joe“) kuria mokslinę fantastiką su siaubo filmams būdinga muzika ir atmosfera. Netrūko ir komedijų: tai ir Specialų paminėjimą gavusio Elios Suleimano „Tai turbūt rojus“ („It Must be Heaven“), ir „Auksine palmės šakele“ apdovanotas Bong Joon-ho „Parazitas“ („Parasite“).
„Parazitas“, kaip ir pernykštis laureatas – Hirokazu Kore-edos „Vagiliautojai“, kalba apie skurdžiai gyvenančių visuomenės narių ir pasiturinčiųjų atotrūkį. Žinoma, korėjietis tai daro savitai, vietoj šviesaus humanistinio tono jis siūlo netikėtus scenarijaus posūkius ir juodu humoru prisodrintą pasakojimą apie vienos šeimos infiltravimąsi į kitos gyvenimą. Pirmas į turtingos šeimos būstą atkeliauja sūnus – jis bus korepetitorius. Po truputį jis rekomenduoja kitus šeimos narius skirtingiems namų priežiūros darbams. Panašiai kaip ir Kore-eda, Bong Joon-ho rodo kurioziškas situacijas ir klausia, ko dar reikia, kad nors kiek sutrumpėtų atstumas tarp skirtingų visuomenės polių. Bong Joon-ho filmas šįkart sulaukė ir kritikų, ir Alejandro Gonzálezo Iñárritu vadovaujamos žiuri aukščiausių vertinimų. „Parazitas“ – vienas tų filmų, kai režisieriaus meistriškumas leidžia naujai pažiūrėti į giliai įsišaknijusias socialines problemas ir tampa ne tik iliustracija, bet pilnaverčiu ir išbaigtu kino kūriniu.
O Ladjo Ly debiutinis filmas „Vargdieniai“ („Les Misérables“) daro visas būdingas socialines temas analizuojančių filmų klaidas, nors kartais jos pavadinamos įtaigumu ar paveikumu. Režisieriaus siekis ambicingas – sukurti šiuolaikinę „Vargdienių“ versiją ir įrodyti, kad niekas nepasikeitė tame Paryžiaus kvartale, apie kurį prieš 150 metų rašė Victoras Hugo.
Gal per aštru teigti, esą jis klysta, norėdamas, kad žiūrovai reaguotų emocionaliai, tačiau raudona pavojaus lemputė mirkčioja ir ženklina, kad manipuliatyvumo riba peržengta. Režisierius užaugo šiame kvartale ir puikiai pažįsta aplinką, jis gali diagnozuoti ydas, kurios kasdien susiduria su teisėtvarka. Tačiau Ladjas Ly kalba apie tai pasirinkęs herojais vaikus ir hiperrealistinį filmavimo stilių, todėl filmas rizikuoja likti iliustracija, užuot pakvietęs susimąstyti. Šis filmas kartu su brazilų dueto Klebero Mendonços Filho ir Juliano Dornelleso filmu „Bakurau“ („Bacurau“) pasidalino Žiuri prizą. Abu filmai politiškai angažuoti ir kritikuoja dabartinę situaciją, tik antrasis renkasi daug intelektualesnę taktiką, o pirmasis, žinoma, ypač aktualus Prancūzijai.
Spaudos pranešime apie šių metų Kanų kino festivalio statistiką daug dėmesio buvo skirta lygiateisiškumui. Po pernai pasirašytos deklaracijos „50:50 iki 2020“ būtų keista, jei dar ir šioje srityje nebūtų pasistengta išsaugoti nuoseklumą. Buvo parodyti 4 (19 proc.) moterų režisuoti filmai pagrindinėje konkursinėje programoje ir 8 filmai (42 proc.) „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Iš viso, skaičiuojant kartu su trumpametražių filmų programa bei specialiaisiais seansais, dvidešimt filmų režisavo moterys (2018 m. – 11 filmų, o 2017 m. – vienu daugiau).
Pagrindinėje konkursinėje programoje du svarbius apdovanojimus pelnė moterys: Didysis žiuri prizas atiteko Mati Diop už filmą „Atlantės“ („Atlantique“), o už geriausią scenarijų apdovanota Céline Sciamma („Degančios moters portretas“, „Portrait of a Lady on Fire“). Claire Denis filmuose vaidinusios ir sėkmingai režisūroje trumpametražiais filmais debiutavusios Mati Diop „Atlantės“ išsiskyrė iš visos konkursinės programos. Paauglės meilės istoriją papildydama magiškuoju realizmu, režisierė kalba apie senegaliečių troškimo ieškoti geresnio gyvenimo Europoje kainą. Išskirtinis garso takelis, montažo ritmas ir dėmesys peizažui padeda režisierei sukurti filmą, kuris sėkmingai jungia eksperimentinį ir autorinį kiną.
Nustebino apdovanojimas už režisūrą, kurį žiuri skyrė broliams Jeanui-Pierre’ui ir Lucui Dardenne’ams. „Jaunasis Ahmedas“ („Young Ahmed“) – tai režisierių sugrįžimas prie vaiko ar paauglio istorijos, atnešusios jiems jau ne vieną Kanų apdovanojimą. Tik šįkart Dardenne’ai kalba apie itin aktualią Belgijoje temą–islamo ekstremistų poveikį jauniems musulmonams. Ahmedas, kaip ir kiekvienas paauglys, trokšta suvokti savo tapatybę ir veikti pagal ją atitinkančius principus. Ištikimybė Koranui atveda Ahmedą prie pasirinkimų, kurių jis pats iki galo nesupranta, bet, būdamas stropus ir atkaklus, paauglys imasi ryžtingai kovoti su mokytoju, kuris siūlo mokytis arabų kalbos ne tik iš Korano. Dardenne’ai sukuria personažą, kurį nori stebėti, suprasti, kas vyksta jo galvoje, tačiau kartu filme gausu režisūrinių klišių.
Šiemet daugumos filmų centre buvo ne vienas pagrindinis personažas, bet pora arba daugiau veikėjų, tad ryškių vaidmenų nebuvo daug. Geriausiu aktoriumi tapo Antonio Banderas už vaidmenį Pedro Almodóvaro filme „Skausmas ir šlovė“ („Pain and Glory“), kurį galima pamatyti ir Lietuvos ekranuose, o geriausia aktore tapo Emily Beecham už vaidmenį Hausner filme „Mažasis Džo“.
„Ypatingo žvilgsnio“ konkurso nugalėtojais tapo labiausiai savita kino kalba išsiskyrę filmai. Nadine Labaki vadovaujama žiuri Pagrindinį prizą įteikė filmui „Nematomas Euridikės Gusmao gyvenimas“ („The Invisible Life of Eurídice Gusmão“, rež. Karim Aïnouz), pasakojančiam apie dviejų atskirtų seserų paraleliai besiklostančius gyvenimus. Geriausiu režisieriumi tapo Kantemiras Balagovas už režisūrą filme „Ilgšė“ („Dylda“). Šį kartą Balagovas gręžiasi į tolimesnę praeitį, jam svarbu papasakoti Antrąjį pasaulinį karą skirtingai patyrusių moterų istorijas. Įsimena filmo dailininkų darbas, aktorių tarpusavio dinamika ir, žinoma, Balagovo režisūra. Tačiau jai pristigo to naujumo, kuriuo pasižymėjo režisieriaus debiutas „Ankštumas“. Žiuri prizu apdovanotas režisieriaus Oliverio Laxe’o filmas „Ugnis ateis“ („Fire Will Come“), o Specialus žiuri prizas įteiktas Albert’ui Serra už filmą „Laisvė“ („Liberté)“. Specialų paminėjimą gavo Bruno Dumont’as už filmą „Žana“ („Joan of Arc“) – tai prieš kelerius metus pristatyto miuziklo „Žanetė: Žanos d’Ark vaikystė“ tęsinys. Dumont’as taip išgrynina kino kalbą, kad, regis, žiūri nebylųjį filmą. Žanos d’Ark teismo scenose režisierius pateikia nuorodų į Carlo Theodoro Dreyerio „Žanos d’Ark aistrą“, tačiau „Žanoje“ vyrauja ironiškas žvilgsnis į teisingumo vykdytojus.
Atsakingai sekantys statistiką ir nuosekliai atsisakantys „Netflix“ kuriamų filmų, šiemet Kanai primiršo nuostatą įtraukti į pagrindinį konkursą jaunus kino kūrėjus. Jame parodyti tik du debiutiniai filmai ir abu – jaunų prancūzų, išeivių iš Afrikos šalių. Kaip ir pernai, Kanuose pristigo drąsesnės formos filmų. Vyravo žanrinis kinas ir dialogas su kino istorija, trūko išskirtinių kūrinių. Nors, tiesą sakant, tiek Quentino Tarantino, tiek daugelį nustebinusio Corneliu Porumboiu kino žaidimai įrodė, kad postmodernistinis požiūris vis dar gali būti įdomi ar bent jau smagi patirtis.
