Scanorama 2023

 

Jis vadinasi „Filmas, kurio niekada nebus, anonsas: „Lėkšti karai“ („Film annonce du film qui n’existéra jamais: 'Drôles de guerres'“), ir vargu ar esama žmogaus, kuris jau po pirmos peržiūros suprato, ką režisierius norėjo juo pasakyti. Galima pagrįstai suabejoti, ar tai yra kinas. Judančių vaizdų jame beveik nėra, ekrane vienas kitą keičia komplikuoti autoriniai koliažai, fone skamba režisieriaus komentaras. Kitose rankose toks sumanymas išties būtų virtęs viso labo prezentacija. Tačiau Godard’as, net darydamas prezentaciją, vis tiek sukuria kiną – piktą, politiškai angažuotą, mąstantį ir kviečiantį mąstyti kartu. Kuria neabejodamas, kad tarp žiūrovų yra lygiaverčių dialogo partnerių.

 

Dvidešimt pirmajame Europos šalių kino forume „Scanorama“ Godard’o dialogo partneriais galės tapti ir Lietuvos žiūrovai. Jiems bus suteikta galimybė viename seanse aprėpti visą režisieriaus karjerą: šalia paskutinio, bus parodyti keturi ankstyviausi, dar prieš Berlyne debiutavusį „Iki paskutinio atodūsio“ sukurti trumpametražiai filmai.

 

Jeano-Luco Godard’o charizma neabejotinai buvo viena iš priežasčių, pernai pelniusių filmui „Iki penktadienio, Robinzonai“ pagrindinės festivalio konkursinės programos nugalėtojo statusą. Jo režisierė Mitra Farahani negalėjo dalyvauti apdovanojimo ceremonijoje, užtat šiemet apsilankys Vilniuje jau kaip šios programos žiuri narė. Kartu su kitais kino profesionalais, tarp kurių – Europos kino akademijos direktorius Matthijs Wouteris Knolas, Lokarno kino festivalio meno vadovas Giona A. Nazzaro, Austrijos kino akademijos vykdomoji direktorė Katharina Albrecht-Stadler ir režisierė Isabele Stever, ji išrinks geriausią antrąkart rengiamo ilgametražio konkurso filmą.

 

Pagrindiniame „Scanoramos“ konkurse šiemet pristatoma 11 vienas į kitą nepanašių, bet vienodai įdomių, savaip kino galimybes interpretuojančių ir neretai jo taisykles laužančių filmų. Vieni jau spėjo pelnyti tarptautinį pripažinimą ir svarbius apdovanojimus. Belgų režisieriaus Baso Devoso intymus ir meditatyvus filmas „Mažas pasaulis“ („Here“) metų pradžioje pelnė pagrindinį prizą Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje „Encounters“. Enos Sendijarević filmas „Saldūs sapnai“ („Sweet Dreams“), apmąstantis kolonijinę Nyderlandų praeitį, Lokarne pelnė apdovanojimą pagrindinei aktorei ir yra pristatytas „Oskarui“. Švedų režisierės Isabellos Eklöf antrasis ilgametražis filmas „Kalak“ San Sebastiane nuskynė Specialųjį žiuri prizą ir apdovanojimą už geriausią operatoriaus darbą. Danės menininkės Pia Rönicke studija apie miškų prigimtį „Klajojančios girios“ („Drifting Woods“), ispanės Itsaso Arana metafikcija „Merginos neprapuls“ („Las chicas están bien“) arba italės Virginia Eleuteri Serpieri kartu su lietuviais prodiusuota autobiografinė esė „Meilė“ („Amor“), dalyvavusi Venecijos programoje, festivalio žiūrovams gali būti mažiau girdėti. Tikimės, tuo didesnis bus jų peržiūras lydintis atradimo džiaugsmas.

 

Tradiciškai vyks ir tarptautinis trumpametražių filmų konkursas „Europos blyksniai“. Jame šiemet – net 22 filmai iš visos Europos, kuriuose bus galima pamėginti įžvelgti ateities Europos kino kontūrus.

 

Vietiniams festivaliams vis aršiau kovojant dėl tų pačių svarbiausius apdovanojimus pelniusių ir garsiausiai aptariamų filmų, norisi pasiūlyti savotišką atsvarą šiam, savaip vartotojiškam požiūriui į festivalinį kiną. Šiai linijai šiemet ryškiausiai atstovaus „Scanoramos“ retrospektyva, ironiškai pavadinta „Kinas ir jo antrininkas – 2“. Pernai teminėje programoje buvo surinkti filmai, reflektuojantys kino santykį su jo pirmtaku teatru. Šiemet bus galima susipažinti su kino klasikų kūriniais, sukurtais televizijai, kurią kinomanai pagal nutylėjimą dažnai vertina menkinamai.

 

Šią programą, kaip ir pernai, įkvėpė Larso von Triero figūra. Po to, kai šiemet Lietuvoje buvo pristatyta išsami šio režisieriaus ilgametražių filmų retrospektyva, atrodė svarbu parodyti ir į ją neįtrauktą ilgametražį televizinį danų provokatoriaus filmą „Medėja“ („Medea“, 1988). Itin retai rodomas visame pasaulyje, jis buvo sukurtas pagal Carlo Teodoro Dreyerio scenarijų ir žinovų laikomas vienu geriausių von Triero karjeroje.

 

Beveik neįmanoma pamatyti ir vengro Bélos Tarro televizijai kurto dviem ilgais planais nufilmuoto „Makbeto“ („Macbeth“, 1982), nors filmas režisieriaus karjeroje tapo svarbiu lūžio tašku, po kurio jis nustojo kurti socialines dramas ir ėmėsi lėto, sudėtingo metafizinio kino. Agnès Varda hibridinis dokumentinis filmas „Nausikaja“ („Nausicaa“, 1971) buvo užsakytas prancūzų televizijos, bet niekad neparodytas ir sunaikintas dėl politinių priežasčių. Laimei, vieną filmo kopiją išsaugojo Belgijos sinemateka; jai padedant jis bus pristatytas ir Lietuvoje. 

 

Šiems režisieriams ir režisierėms televizija tapo trumpalaikių eksperimentų erdve, o štai Michaelis Haneke ir Christianas Petzoldas kaip tik čia pradėjo savo karjerą. Tuo, kad mažieji ekranai neturėjo jokios neigiamos įtakos jų kūrybos išskirtinumui, bus galima įsitikinti pasižiūrėjus filmus „Lemingai“ („Lemminge“, 1979) ir „Cuba Libre“ (1996). Rinkinį užbaigs festivalyje dažnų Rainerio Wernerio Fassbinderio ir Ingmaro Bergmano filmai. Vienam jų televizija tapo puikiu alternatyviu finansavimo šaltiniu, kitam – gera proga išsilaisvinti nuo didiesiems ekranams skirtų kino gamybos apribojimų.

 

Bergmano šešėlis plika akimi matosi ir Berlyne apdovanoto portugalų režisieriaus João Canijo filme „Blogas gyvenimas“ („Mal Viver“). Nieko nuostabaus: jis paremtas švedų režisieriui itin artimo dramaturgo Augusto Strindbergo pjesių motyvais ir daugiausia dėmesio skiria šeimyninių santykių dinamikai. „Blogas gyvenimas“ iš šiuolaikiniam portugalų kinui būdingo atstumo stebi tris moterų kartas, kartu valdančias kadaise geriausią kurorto viešbutį. Kiekviena jų ilgai kaupė nuoskaudas ir laukė tinkamos akimirkos joms išreikšti. Filmo pavadinimas iškalbingas – iš jo atomazgos nereikėtų tikėtis nei susitaikymo, nei vilties. Užtat kiek jame kino! Norintiems praleisti šiame viešbutyje kiek daugiau laiko, verta atkreipti dėmesį į to paties režisieriaus antrąjį filmą „Gyvenimas blogas“ („Viver Mal“). Sumanytas kaip veidrodinis „Blogo gyvenimo“ atspindys, jis leidžia susipažinti su savaip nelaimingais viešbučio gyventojais.

 

Ne, „Scanorama“ nevirto vien tik reto arba slegiančio kino festivaliu. Bus apsčiai galimybių atsipalaiduoti. Antai šių metų programoje – net dvi žymiausio šiuolaikinio kino siurrealisto Quentino Dupieux juostos. Viena jų – „Daaaaaali!“ – leis pasinerti į bunjuelišką fantaziją apie vis neįvykstantį interviu su Salvadoru Dalí. Kita – „Janikas“ („Yannick“) – pakvies įsivaizduoti padorioje visuomenėje sunkiai įmanomą scenarijų, kai nepatenkintas teatro žiūrovas garsiai išrėžia priekaištus prasto spektaklio aktoriams ir imasi pats kurti naują, geresnę pjesę. Piktai išjuokti visas šiuolaikinio kapitalizmo visuomenės ydas bus galima kartu su rumunų režisieriumi Radu Jude ir jo Lokarne apdovanota pašėlusia kelio esė „Nesitikėk per daug iš pasaulio pabaigos“ („Nu astepta prea mult de la sfârsitul lumii“).

 

Jauniausi kino žiūrovai galės išsirinkti vieną iš trijų – o gal ir visus? – programos „Atsivesk mamą ir tėtį“ filmų. Naktibaldoms ir įvairiausių keistenybių mėgėjams skirta programa „Naktinės būtybės“, kurioje šiemet pristatomas ir naujausias prancūzų ekscentriko ir stilisto Bertrand’o Mandico filmas „Barbarė“ („She Is Conann“) paverčia legendą apie Konaną Barbarą sinefiliška ir barokiška „Dieviškąja komedija“.

 

Netruks progų susipažinti ir su laukiamiausiais šio sezono perlais. Pavyzdžiui, festivalį atidarys Kanuose už režisūrą apdovanotas pagrindinio konkurso juodasis arkliukas, vietnamiečio Trần Anh Hùngo apie meilę maisto kalba pasakojanti juosta „Gurmaniška aistra“ („La passion de Dodin Bouffant“) su prancūzų aktoriais Benoît Magimeliu ir Juliette Binoche. Taip pat bus galima išvysti Venecijos „Auksinį liūtą“ pelniusią graiko Yorgoso Lanthimoso frankenšteinišką juodąją komediją „Prasti reikalai“ („Poor Things“) su amerikiečių kino žvaigždėmis Emma Stone, Marku Ruffalo, Willemu Dafoe.

 

Dideli tarptautiniai projektai verčia iš naujo apmąstyti nacionalinio kino apibrėžimus ir prielaidas. Ar Fritzas Langas, iš Vokietijos išvykęs į Ameriką, staiga pradėjo kurti ne vokišką, bet amerikietišką kiną? Ar prancūzų Naujosios bangos atstovai, atlikę Europos kinui amerikietišką injekciją, nustojo būti prancūzais? Ar Wang Bingas, Prancūzijoje kalbantis apie socialinę neteisybę Kinijoje, ‒ „Jaunystė (Pavasaris)“ („Qingchun“) ‒ kuria kinams, ar visam pasauliui ir apie visą pasaulį?

 

Šių klausimų kontekste prasmingai skamba šį sezoną itin ryškus kolonijinės Europos praeities apmąstymo motyvas. Apie ją iš Brazilijos miškų prabyla João Salaviza ir Renée Nader Messora filmas „Palmės žiedas“ („Crowrã“), į naują magišką tikrovę jungiantis dokumentikos ir fikcijos elementus. Carloso Conceição filmas „Kovinga tauta“ („Nação Valente“), savo pavadinimą pasiskolinęs iš Portugalijos himno, nukelia į 1974-ųjų karą Angoloje, bet apeliuoja, žinoma, į dabartį. Lisandro Alonso hermetiškas galvosūkis „Eureka“ per paukščio motyvą mezga dialogą su Argentinos čiabuvių bendruomene. Tai ne Europos šalys, tačiau jose ir jas supančiuose pasakojimuose neabejotinai esama skaudžių Europos istorijos pėdsakų.

 

Kita dingstimi šiemet išeiti už Europos ribų tapo kanadiečio eksperimentinio kino kūrėjo Michael Snow mirtis. Aprėpti visą jo kūrybą vienu ar keliais seansais, žinoma, nepavyks, to ir nebus siekiama. Visgi pirmąkart Lietuvoje bus parodyti du klasikiniai struktūrinio kino kūriniai, vienas kitą papildantys filmai „Bangos ilgis“ („Wavelength“, 1967) ir „Pirmyn–atgal“ („Back and Forth“, 1969), abu – 16 mm juostoje. Šalia jų po skirtingas festivalio programas pasklis ir šiuolaikinio Kanados kino pavyzdžiai.

 

Grįš seni draugai, bus galimybė susirasti ir naujų. Joanna Hogg per pandemiją kartu su Tilda Swinton sukurtu gotikinių motyvų persmelktu filmu „Amžinoji dukra“ („The Eternal Daughter“) savotiškai pratęsia ir užbaigia „Suvenyrais“ pradėtą istoriją. Madsas Mikkelsenas, „Pažadėtoje žemėje“ („Bastarden“) vėl susivienijęs su režisieriumi Nikolajumi Arcelu, primena, kodėl yra vienas populiariausių savo kartos danų aktorių. Aktorė Vicky Krieps grįžta į Lietuvos kino ekranus Margarethe von Trottos filme „Ingeborga Bachmann – kelionė į dykumą“ („Ingeborg Bachmann – Reise in die Wüste“), čia su jai būdingu lengvumu įsikūnijo į vieną ryškiausių XX a. antros pusės vokiečių poečių ir feminisčių. Prie festivalio komandos pernai prisijungusi kino kritikė iš Ukrainos Natalia Serebryakova atvyks į Vilnių papasakoti apie kino kūrimą karo sąlygomis, suteikdama festivalyje pristatomiems filmams iš Ukrainos daugiau svarbaus konteksto.

 

Lietuviškos premjeros – trys. Kine debiutuojantis Dainius Liškevičius filme „Modernus butas“ pakvies į ekskursiją po savo gyvenamąją erdvę, kurioje trinasi ribos tarp kasdienybės ir kūrybos, namų ir muziejaus. Aistė Stonytė „Mamutų medžioklėje“ ėmėsi vienos seniausių Lietuvos teatro legendų apie konspiracinėmis sąlygomis įamžintą sovietų cenzūros uždraustą spektaklį. Jos ilgametražis debiutas taps pagrindiniu festivalio atidarymo Kaune akcentu ir leis vienam vakarui grąžinti Nacionaliniam Kauno dramos teatro pastatui jo pirminę – kino teatro – funkciją.

 

O Deimanto Narkevičiaus stereoskopinis filmas „Čiulbanti siela“ prieš kelionę po šalies kino teatrus užvers šių metų festivalį. Jo leitmotyvas – dviejų muzikantų kelionė, lydima mistinių įvykių, trinančių ribas tarp fantazijos ir realybės. Tačiau kur kas svarbesnį vaidmenį už punktyriškai nužymėtą naratyvą čia atlieka atgyjantys XIX a. stebukliniai pasakojimai, kolektyvinės apeigos, pasakėčios ir anekdotai. Jie primena: tarp mitologijos ir technologijos, alchemijos ir modernaus mokslo esama prigimtinio panašumo, o žodžių junginį „kino magija“ nebūtinai vartojame perkeltine prasme.