Be rizikos nėra tikro kino

 

Leiskite pradėti nuo pabaigos. Prieš titrus matome nuotrauką, kurioje Uljos vaidmenį atlikęs aktorius Kārlis Arnolds Avots pozuoja su tikrąja Uļjana Semjonova. Taip pat skaitome, kad Kārlis parašė pirmąjį scenarijaus variantą. Ar galėtumėte pasakyti, kodėl ši istorija jam tokia svarbi?

 

Tai klausimas jam, bet galiu papasakoti, nuo ko viskas prasidėjo. Maždaug prieš penkerius metus šis jaunas aktorius buvo ką tik baigęs studijas. Tuo metu tapau Rygos dailės teatro meno vadovu ir ieškojau naujų, įdomių aktorių. Kārlis išsiskyrė iš kitų, todėl pabandžiau prisikviesti jį į mūsų teatrą, nors jis jau turėjo sutartį kitur. Per pokalbį jis man pasakė, kad jo svajonė – suvaidinti Uļjaną Semjonovą. Jis apie tai svajojo dar studijuodamas. Kadangi norėjau, kad jis dirbtų mano teatre, pasakiau, kad tai puiki idėja ir kad vieną dieną tai įgyvendinsime. Pažadėjau jam viską, ko jis norėjo. Kai jis prisijungė prie teatro trupės, aš tos idėjos nepamiršau, bet įsivaizdavau labiau kaip spektaklį. Tada pakviečiau Kārlį vaidinti savo filme „Sausis“ (2022). Filmavimo metu nugirdau, kaip jis savo idée fixe aptarinėjo su operatoriumi Wojciechu Starońiu. Ir staiga supratau: tai ne teatras, tai filmas. Tada  įvyko lūžis. Teatre lyties keitimas yra visiškai natūralus dalykas, bet kine tai atrodo kone neįmanoma. Šis iššūkis mane iškart sudomino. Pradėjome plėtoti sumanymą, o aš ėmiau tyrinėti Uļjanos vaikystę Latgaloje, iš kur ir aš esu kilęs. Teko žaisti krepšinį, todėl pajutau asmeninį ryšį. Kārlis jau buvo atlikęs išsamius tyrimus. Jis susisiekė su Uļjana Semjonova, susitiko su žmonėmis, kurie ją pažinojo, ir apkeliavo visą Latviją. Todėl atrodė visiškai natūralu, kad jis ėmėsi rašyti scenarijų.

 

Mane šis projektas sudomino būtent todėl, kad atrodė neįmanomas. Nenorėjau kurti įprastos paauglystės istorijos. Patiko neįprasta idėja – Kārlis, vaidinantis Uļjaną, visiškai kitokį personažą nei jis pats. Kai kurie siūlė pakviesti aktorę moterį, bet man tai būtų buvęs visai kitas filmas. Negaliu to iki galo paaiškinti. Tai ne ideologijos klausimas. Tai kažkas intuityvaus. Galiausiai stengėmės, kad filmas būtų labai asmeniškas, kad galėtume įžengti į Uļjanos vidinį pasaulį. Ir būtent tai padarė jį universalų. Tai tapo istorija apie mus visus. Mes visi esame Uļjana! Čia nėra jokios aiškios koncepcijos – būtent todėl filmas atrodo autentiškas.

 

Filmas emociškai intensyvus ir psichologiškai tikras. Kaip jums pavyko to pasiekti ir sukurti tokią poetišką, metaforišką kalbą?

 

Tai glaudžiai susiję su mano, Kārlio ir Wojciecho Starońio ankstesniu bendradarbiavimu „Sausyje“. Kai pradėjome kurti „Ulją“, nuo pat pradžių jautėme, kad esame visiškai susiderinę. Atrodė, tarsi jau svajotume kartu. Man buvo labai svarbu rasti poetinę kalbą. Kitaip istorija galėjo tapti pernelyg paprasta. Filmavimą pradėjome Latgaloje, kaime, o tai iš karto suteikė poetinės atmosferos. Vėliau kruopščiai stengėmės tą pačią nuotaiką perkelti ir į miestą, į Rygą, net į krepšinio aikštelę.

 

Visa komanda jautė, kad kuriame kažką ypatingo. Gerai pažinojome vieni kitus, ir tarp mūsų buvo puiki chemija. Pagrindinis tikslas buvo įsijausti į veikėjos vidinį pasaulį – pajusti tai, ką ji jaučia, – ir rasti kinematografinę kalbą, kuri galėtų tai išreikšti. Tuo pat metu susidūrėme su labai praktine užduotimi: žiūrovai turėjo patikėti, kad Kārlis yra Uļjana. Priešingu atveju filmas nebūtų pavykęs. Ir palaipsniui radome tinkamą sprendimą. Daugelis aktorių buvo man jau pažįstami. Pavyzdžiui, Aleksas Kazanavičius su manimi buvo dirbęs anksčiau, o kai kurie aktoriai buvo iš mano teatro. Tai taip pat padėjo sukurti pasitikėjimo jausmą filmavimo aikštelėje.

 

Ar darbas prie šio filmo pakeitė jūsų požiūrį į Uļjaną Semjonovą ar pačią istoriją?

 

Taip, be abejo. Mums visiems Uļjana Semjonova padarė didžiulį įspūdį. Jos asmenybė turėjo kažką galingo, ko beveik neįmanoma paaiškinti. Nuo pat pradžių jaučiau, kad tai gali būti svarbus filmas. Ir kai jį baigiau, tas jausmas išliko. Žinoma, tai, kad jis atrinktas į Kanų kino festivalį, mane labai nudžiugino. Juk buvo ir netikrumo. Girdėjome daug įvairių nuomonių – kad galbūt mus atmes, o galbūt pavyks. Viskas atrodė labai trapu, tarsi kabėtų ant plauko. Tačiau be rizikos nėra tikro kino.

 

Kodėl nusprendėte filme nenaudoti spalvos?

 

Nespalvotas vaizdas mums atrodė natūralus. Anksčiau jau dirbau su nespalvotu vaizdu kurdamas filmą „Melanijos kronikos“ (2016) ir tvirtai tikiu šiuo formatu. Norėjome pašalinti viską, kas atitraukia dėmesį, ir sutelkti dėmesį į gryną kinematografinę išraišką.

 

Bet filmavote skaitmeninėmis kameromis.

 

Taip, viskas yra skaitmena. Taip pat naudojome tai, ką vadinome „crazy camera“ – labai subjektyvią vaizdo priemonę, sukurtą Lodzės kino mokyklos studento. Tai buvo eksperimentinis sprendimas, bet labai veiksmingas.

 

Tęsiant metaforų temą... Filmo pradžioje matome Uļjaną su jos mylima karve. Man tai priminė Anderseno pasaką apie Coliukę, tik atvirkščiai – vietoj mažutės mergaitės čia matome labai aukštą merginą.

 

Jūsų filme, atrodo, yra daug pasakos elementų...

 

Negaliu pasakyti, kad sąmoningai rėmiausi konkrečiomis pasakomis ar literatūros kūriniais. Šie vaizdiniai atsiranda intuityviai. Tai ne tiesioginės nuorodos, o greičiau tai, kas natūraliai iškyla kūrybos procese. Apskritai neturėjau konkrečių įkvėpimo šaltinių. Daugiausia sėmiausi iš to, kas asmeniška, pavyzdžiui, iš savo vaikystės prisiminimų apie kaimą. Taip pat naudojausi tėvo nuotraukomis iš to laikotarpio. Mano tėvai susipažino 1964-aisiais, o tėvas buvo fotografas mėgėjas. Tam tikra prasme filme atsispindi mano vidinis pasaulis. Tai liečia ir Rygą. Mano požiūrį į miestą taip pat formavo tėvo nuotraukos. Tai tampa savotiška metafora. Vargu ar tai sąmoningas metodas, bet aš natūraliai mąstau metaforiškai, visada jų ieškau.

 

Filmo peizažai labai išraiškingi ir simboliški. Kaip rinkotės filmavimo vietas?

 

Pavyzdžiui, nuvežiau komandą į Lietuvą, į Kuršių neriją, kuri atrodo beveik kaip dykuma. Ten lankiausi jau anksčiau, ten fotografavo ir mano tėvas. Labai norėjau, kad veikėja atsidurtų būtent toje vietoje. Nebuvo jokios griežtos geografinės logikos. Vienu metu net svarsčiau perkelti istoriją į Kaliningradą, bet iš tiesų svarbiausia buvo begalinės tuštumos jausmas – milžiniškas, atviras kraštovaizdis. Norėjau ten įkurdinti Uļjaną, siekdamas išreikšti tą tuštumą, kurią ji nešioja savyje. Visada ieškau gamtoje to, kas atspindėtų jausmus, kai pati gamta, pavyzdžiui, audra, tarsi atsako į tai, kas vyksta herojaus viduje. Taip pat ir konkrečios vietos. Pavyzdžiui, ta maža bažnyčia su varpais jau buvo pasirodžiusi mano dokumentiniame filme. Ji yra netoli mano namų, ir aš ten dažnai grįžtu. Renkuosi vietas, kurios man sukelia stiprius jausmus, o tada į tą emocinę erdvę įtraukiu aktorius.

 

Jūsų filmas labai asmeniškas, bet sykiu universalus. Kas „užkabino“ Uļjanos istorijoje?

 

Su Uļjana nuo pat pradžių jutau stiprų ryšį. Buvau girdėjęs, kad ji užaugo beveik visiškai izoliuota Latgalos miškuose, kaip žmogus, gyvenantis už visuomenės ribų – tarsi Mauglis, – kol žmonės iš Rygos ją atsivežė į miestą. Tam tikra prasme tai ir mano istorija. Emociškai galėjau labai giliai su ja susitapatinti. Kyla ir likimo klausimas – kaip suprasti savo gyvenimo kelią, ką tau lemta daryti. Uļjanai tai buvo beveik egzistencinis klausimas. Be krepšinio jos gyvenimas galėjo būti labai sunkus. Sovietinėje visuomenėje ji galėjo tapti atstumtąja, „keistuole“.

 

Sykiu ji suderino neįprastą fiziškumą su labai trapiu vidiniu pasauliu. Tai kažkas giliai žmogiško. Tam tikra prasme mes visi jaučiamės svetimi. Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau tikiu, kad „normalių“ žmonių nėra. Jei esi tikras individas, visada jauti tam tikrą susvetimėjimą. Šiandien šis jausmas, kad niekaip negali pritapti pasaulyje, galbūt yra dar stipresnis.

 

Ar susitikote su Uļjana Semjonova ir kaip tas susitikimas paveikė filmą?

 

Taip, žinoma. Prieš filmavimą buvo būtinas jos sutikimas. Tuomet ji dirbo Olimpiniame komitete ir vis dar buvo aktyvi. Paprašiau Latvijos olimpinio komiteto vadovo mane su ja supažindinti. Ji – labai uždaras ir privatumą mėgstantis žmogus. Kai Kārlis ir aš susitikome su ja, bandžiau paaiškinti mūsų neįprastą sumanymą. Tai nebuvo lengva – jaučiausi šiek tiek juokingai. Nesu tikras, ar ji viską suprato, bet kažkaip sutiko. Vėliau aplankiau ją jos bute. Ji jau nebeišeidavo iš namų, jai buvo atlikta operacija, deja, amputuojant koją. Vis dėlto ji išliko labai stipri. Norėjau sužinoti daugiau asmeninių detalių, kurie galėtų praversti filmui, ir galbūt buvau šiek tiek per įžūlus. Ji reagavo juokdamasi ir verkdama. Turėjo labai aštrų ir savitą humoro jausmą. Uļjana buvo tikra diva – stipri asmenybė ir tikra žvaigždė.

 

Bet ji buvo labai uždara ir nepasitikėjo nepažįstamais žmonėmis. Tai nebuvo paprasta. Mes neketinome kurti tradicinio biografinio filmo. Norėjome sukurti kažką universalesnio, nors ir pagrįsto jos gyvenimu. Bandžiau ją įkalbėti važiuoti su mumis į Latgalą, bet ji kategoriškai atsisakė. Matyt, tai būtų buvęs pernelyg stiprus emocinis patyrimas. Deja, ji netikėtai mirė, kai filmas buvo beveik baigtas. Labai netikėta ir skaudu. Tam tikra prasme jos mirtis suteikė filmui dar vieną prasminį lygį – atrodė beveik simboliška.

 

Uļjana buvo nepaprastai svarbi asmenybė ne tik sporto, bet ir kultūros bei politikos srityse. Sovietų Sąjungos laikais, nors ir rusakalbė, ji visada kalbėjo latviškai. Ji tapo tapatybės simboliu daugeliui žmonių. Krepšinis Latvijoje visada turėjo ypatingą reikšmę, o jos pasiekimai buvo kur kas daugiau nei vien sporte. Net ir baigusi karjerą ji išliko aktyvi, rėmė sportininkus ir prisidėjo prie visuomenės gerovės.