Baltijos banga

 

Ar reikalinga lietuviško kino sklaidos banga?

 

Populiarinęs trijų Baltijos valstybių kiną, festivalis pamažu keičia tapatybę. Pasak programos kuratorės, kino kritikės Rasos Paukštytės, renginys natūraliai tampa kone plačiausia nacionalinio kino apžvalgos aikštele Vakarų Lietuvoje. Iš dalies tai lėmė pandemijos metai – priverstinis užsidarymas ir staigiai nutrūkę ryšiai su kaimynais latviais ir estais, kuriuos, pasak organizatorių, šiandien tenka kurti iš naujo: kokybiškesnius, siūlančius naujas perspektyvas, susijusias su intensyvia bendra gamyba. Prisidėjo ir institucinės Baltijos kino dienos – nuolatinis trijų valstybinių Lietuvos, Latvijos, Estijos kino centrų renginys sostinėje.

 

Tačiau, anot programos sudarytojos, svarbiausia aplinkybė, nulėmusi festivalio dėmesį lietuviškiems filmams, buvo staigūs, tiesiog mūsų akyse vykstantys savojo kino peizažo pokyčiai. Tai augantis filmų skaičius, debiutantų ir debiutančių gausa bei su šiuo augimu nespėjantis, nepakankamas šalyje sukuriamo kino sklaidos segmentas. Paukštytė sako, kad nei kino teatruose rodomų lietuviškų filmų rodymo trukmė, nei juose apsilankiusių žiūrovų skaičiai neatspindi nacionalinio kino ir publikos dialogo galimybių.

 

„Tie ryšiai tiesiog nėra kryptingai ir išradingai kuriami. Platinimas dažnu atveju formalus – plakatai stenduose, keli gausiame kultūros įvykių sraute skęstantys spaudos pranešimai, pora susitikimų su autoriais. Platinimo „fabrikėliai“ dirba nenutrūkstamai, tačiau žiūrovų kiekiai nedžiugina, o autoriai daugiau publikos dėmesio sulaukia užsienyje nei Lietuvoje. Žinoma, yra išimčių, kai dorai padirbėta ne tik su išties gerais žiūroviškais filmais, kaip Igno Miškinio „Pietinia kronikas“, bet ir su nišiniais autoriniais kūriniais, kaip Aistės Žegulytės dokumentinis filmas „Dulkės, kaulai ir stebuklai“. Kartais filmo autoriai ir prodiuseriai imasi iniciatyvos patys ir labai intensyviai dirba su savo filmais, išskirtinis šia prasme Giedrės Beinoriūtės dokumentinio filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ atvejis, kai gerokai daugiau publikos įsitraukė į Pievėnų misterijas ir jų aptarimus.

 

Kur kas ilgesnis yra nesuradusių savo publikos filmų sąrašas. Todėl sveikintinos įvairiausios iniciatyvos, kurių imasi neformalios nacionalinio kino sklaidos įmonės, nes dėl jų, gabenančių mūsų filmus į regionus, kino laukas atsiskaito visuomenei. Šį darbą, pavyzdžiui, dirba AVAKA, įvairiose Lietuvos vietose organizuojanti „Sidabrinės gervės naktis“. Nacionalinio kino sklaida nuosekliai jau kelerius metus užsiima Lietuvos kinematografininkų sąjunga. Naujo asociacijos pirmininko Arturo Jevdokimovo dėka ši veikla įgavo naują kvėpavimą. LKS, Lietuvos kino klubo ir aktyvistų organizuojamas „5-os dienos festivalis“, gimęs kartu su kultūros protestu, greitai ir sėkmingai įsibėgėjo, veža lietuvišką kiną net ten, kur jis nebuvo bemaž pusšimtį metų. „Kinematografininkų sąjungos kartu su Neringos turizmo ir kultūros centru „Agila“ organizuojamą „Baltijos bangą“ jau kelerius metus pristatome pirmiausia kaip nacionalinio kino sklaidos projektą ir turime nuostatą ją išlaikyti kiekvieno gero lietuviško filmo premjera ar restauruoto archyvinio kino peržiūra“, – sako Paukštytė.

 

Tačiau programos kuratorė pabrėžia – tai nereiškia, kad „Baltijos bangoje“ nebus filmų ir svečių iš kitų šalių. Svečių filmai prisidės ir prie šiųmetinio „Baltijos bangos“ kvietimo „Pajausk istorijas“.

 

Trisdešimtmečių kartos godos

 

Festivalį pradės režisierės Gabrielės Urbonaitės vaidybinis filmas „Renovacija“. Pasakodama apie jaunos poros kasdienybę Urbonaitė nevengia atvirai kalbėti apie savo kartos bandymus susivokti jausmuose, poreikiuose ir, svarbiausia, neramiame laike. „Filmo laikas yra mūsų dienos, mūsų gyvenamas laikas, kuriame sprendžiasi sunkiai suvokiamo mastelio istoriniai klausimai ir konfliktai. Režisierė subtiliai pajuto ir įtraukė didžiuosius istorijos klausimus į savo personažų gyvenimą. Mano manymu, tai vienas žiūroviškiausių praėjusių metų filmų, derinantis lengvą, net romantišką toną su klausimais apie brandą ir didžiosios istorijos prisilietimais“, – sako Paukštytė.

 

Pasirinkęs žaidimą su žanrų taisyklėmis režisierius Romas Zabarauskas filme „Aktyvistas“ pasakoja detektyvinę istoriją, o joje detektyvu tampa personažas, kuris visai nesiruošė juo būti. Andrius tik norėjo mylėti Deividą ir neįsitraukti į jokį aktyvizmą, bet gyvenimas ir filmo režisierius priverčia Andrių tapti aktyvistu. Filme galima rasti melodramos tradicijos ambiciją, metafilmiškumo, kultūrinių nuorodų. Puikus Roberto Petraičio pagrindinis vaidmuo.

 

Režisieriaus Jurgio Matulevičiaus vaidybinis filmas „Kinų jūra“ siūlo patyrinėti lietuviškuose filmuose dar nematytas miestų vietas. Emigrantų iš Kinijos restorane prieglobstį randa kovos menų čempionas Osvaldas (Marius Repšys). Jis padarė nusikaltimą, pripažįsta kaltę, supranta pasekmes, tačiau kelio atgal nei į sportą, nei į ankstesnį gyvenimą nebėra. Nuo Osvaldo nusisuka kolegos, jis netenka mokinių, vienintelis artimas čempionui žmogus – restorano „Kinų jūra“ savininkas Ju-Longas (Jag Huang). Osvaldo dienos tampa tarsi keistais sapnais, kuriuose jis sutinka naujus žmones ir stengiasi kurti naują tikrovę.

 

Svaigūs vasariški sapnai apie nerūpestingą praeitį yra svarbi režisieriaus, operatoriaus Vytauto Katkaus debiutinio vaidybinio filmo „Svečias“ dalis. Filmas pelnė geriausio režisieriaus apdovanojimą pernykščiame Karlovi Varų festivalyje, lietuvišką „Sidabrinę gervę“ už geriausią metų filmą ir daug kitų prizų. Pasak Paukštytės, „tai išties geriausias praėjusių metų filmas – laisvas nuo taisyklių, sukurtas be baimės būti nesuprastam, nesigėdijantis jausmų ir vaikystės nostalgijos. Atrodo, kad „Svečias“ gimsta jūsų akyse iš jaunystės prisiminimų fragmentų, lengvo apmaudo dėl nutolusių bičiulių ir susitaikymo su prabėgusiu laiku. Man labai artimas šio filmo autoriaus humoro jausmas, gyvenimo absurdo ir jo stebuklingumo derinys.“

 

Neatsitiktinis moto

 

Istorijas šių metų festivalyje kviečiame pajausti neatsitiktinai. Ne viename vaidybiniame ir dokumentiniame filme istorija tyrinėjama per žmones ar išgalvotus personažus, gyvenusius tarsi toliau nuo didžiųjų pasakojimų. Režisieriaus Karolio Kaupinio istorinė fantazija „Badautojų namelis“ nukelia į slogius ir kartu viltingus 1991-uosius. Nors sukurtas tikrų įvykių motyvais, filmas nėra jų rekonstrukcija, o veikiau bandymas atsakyti į klausimą apie tai, kokia visuomenė pasitiko atkurtąją Lietuvos nepriklausomybę. Filmo centre – televizijos diktorė Daiva (Ineta Stasiulytė), sovietų kariams užėmus televiziją, nusprendusi „kažką daryti“, protestuoti. Prie jos nenoromis prisijungia direktorius, entuziastingai protestui pritariantis poezijos skaitovas iš radijo ir aktorius Sigitas iš namo prieš televizijos pastatą. Atsiveria juokingi, graudūs, tragiški asmeninių istorijų, likimų fragmentai.

 

Žmogaus kaip istorijos veidrodžio tema šįmet ypač ryškiai atsispindi dokumentiniuose filmuose apie kultūros asmenybių likimų vingius. Režisierės Giedrės Žickytės filmas „Irena“ skirtas vienai šviesiausių Lietuvos asmenybių, teatrologei, visuomenininkei Irenai Veisaitei. Režisierius Emilis Vėlyvis filme „BIX beveik Nirvana“ pasakoja nežinomą roko grupės BIX sėkmės Vakaruose ir žlugimo namuose istoriją. Filosofas, režisierius Nerijus Milerius kartu su Juozu Budraičiu filme „Senio kelionės“ prisimena praeitį, ir atsiskleidžia aktoriui svarbūs gyvenimo epizodai.

 

Dokumentinių filmų programą „Baltijos bangoje“ vainikuoja geriausiu metų dokumentiniu filmu „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose pripažintas, Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio programos „Encounter“ laureatas Aistės Žegulytės filmas „Dulkės, kaulai ir stebuklai“. Šis išradingas ir įžvalgus kūrinys apima daug siužetų, o jų esmė – amžinas laikinumas.

 

Ypatingi vakarai

 

Trys seansai „Baltijos bangoje“ bus skirti svečių kūrybai, prie visų jų prisidėjo Lietuvos kino kūrėjai, aktoriai, prodiuseriai.

 

Ypatinga staigmena publikai – Latvijos režisieriaus Viesturo Kairišo, pažįstamo iš filmų „Melanijos kronikos“, „Sausis“, vos prieš porą mėnesių Kanų festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“ pristatytas vaidybinis filmas „Ulja“ („Uļa“). Ovacijomis Kanuose palydėtas pasakojimas apie legendinės krepšininkės Uļjanos Semjonovos karjeros pradžią stebina meninių sprendimų drąsa, o labiausiai – unikaliu aktoriaus Karlio Arnoldo Avotso vaidmeniu. Beje, pagrindinio Uļjanos vaidmens atlikėjas prisidėjo ir prie filmo sumanymo, ir prie scenarijaus.

 

Du kino vakarai bus skirti Ukrainos filmams. Režisieriaus Valentyno Vasyanovychiaus „Iki pergalės!“ („Za peremohu!“) yra puiki dramedija, pasakojanti apie kino režisieriaus kasdienybę pasibaigus dabar vykstančiam karui. Sustabdyta karjera, irstanti šeima, mažai galimybių dirbti mėgstamą darbą, besaikės išgertuvės – nelinksmos aplinkybės, kurias Vasyanovychius sukuria savo personažui su neslepiama meile ir humoru. O dokumentinis Ivano Sautkino filmas „Poema mažiems žmonėms“ („A Poem for Little People“) nukelia į karą, kurio apsuptyje žmonės nepraranda nei gyvenimo prasmės jausmo, nei šmaikštumo.

 

Festivalyje „Baltijos banga“ filmus pristatys jų autoriai, vyks animacijos dirbtuvės ir seansai vaikams, bus galima įsigyti knygų apie lietuvišką kiną.