Lokys, liūtas ir šakelė

 

Jaunystė žaibo greičiu

 

Šios programos filmų personažai – jauni žmonės, kuriems gyvenimo spalvos ypač ryškios, jausmai nepasotinami, sprendimai neatmiešti protingais kompromisais. Jie aistringai mylisi, ginčijasi, keliauja. Jiems atrodo, kad viskas prieš akis.

 

O gal tai tik iliuzija, miražas, kuriame vis dar nori gyventi jauni birmingamiečiai iš festivalio atidarymo filmo „Matau, kaip namai griūva žaibo greičiu“ („I See Buildings Fall Like Lightning“)? Filmas netikėtai energingai, šiuolaikiškais ritmais pratęsia britiškojo realizmo tradicijas ir, beje, yra įkvėptas jauno rašytojo iš Birmingamo Kierano Goddardo to paties pavadinimo romano. Tai stebėtinai pagavus, jaudinantis pasakojimas apie kelių bičiulių, jaunystės draugų, santykius ir sunkiai apibūdinamą laikotarpį tarp jaunystės ir suaugusiųjų gyvenimo. Dar esi jaunas, turi jėgų šėlti baruose, belstis vakarėliui į Londoną. Tačiau tikrovė vis dažniau primena, kad jau nebebus taip, kaip anksčiau. Aplinkybės tikrina jausmus, atsparumą pagundoms, vis dažniau reikia priimti savarankiškus sprendimus. Režisierė Clio Barnard meistriškai perteikia jausmą, patiriamą pamažu traukiantis nerūpestingam gyvenimui. Po pasaulinės premjeros Kanų kino festivalio programoje „Režisierių savaitė“ filmas iškart atsidūrė publikos dėmesio centre, ir tai nestebina – nesinori skirtis su jo personažais lyg artimais draugais.

 

Tarsi iš jaunystės atostogų prisiminimų, būsenų, kai kiekvienas jausmas ar gestas vieną akimirką atrodo beprotiškai svarbus, o kitą – jau bereikšmis, dėliojamas debiutantės Katharinos Rivilis filmas „Birželį manęs nebus“ („I’ll Be Gone in June“), jo premjera įvyko Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje. Šis jaunų dienų tėkme lyg sapnu kviečiantis mėgautis (ar jos ilgėtis) kūrinys šiek tiek primena Europos modernistus, įkvėptus Amerikos mitologijos, neaprėpiamų erdvių ir road movie žanro. Tad Wimo Wenderso pavardė, šįsyk kaip prodiuserio, filmo titruose yra ne formalumas, o idėjinis pareiškimas. Iš pirmo žvilgsnio tai coming of age taisykles atitinkantis filmas, kuriame yra pirmieji išbandymai jausmais, intymumu ir su tuo susijusios refleksijos. Kartu šiame filme yra neįprastas tokiems filmams amerikietiškos ir europietiškos tapatybių susitikimas, skoningas stilius, užburianti dykuma. Pastarosios vaizdas ir pasitinka šešiolikmetę Franę (puikus Naomi Cosma vaidmuo), atvykusią pagal jaunimo mainų programą iš Brandenburgo Vokietijoje į Naujosios Meksikos valstijos kaimą Rugsėjo 11-osios išvakarėse.

 

Į kiek kitokią, jau itališką kelionę leidžiasi grupė moksleivių iš Prancūzijos filme „Gradiva“ („La Gradiva“, rež. Marine Atlan). Po apsilankymo karštoje, kiekviena gyvenimo akimirka mėgautis kviečiančioje Pompėjoje jie jau nebebus tokie patys. Abiturientus lydi mokytoja Mersjė, jos emocingi pasakojimai apie Pompėjos istoriją ir kultūrą virsta netikėtu, originaliu akompanimentu paauglių išgyvenamoms būsenoms. Filmas nufilmuotas paradokumentine maniera, vaidina neprofesionalūs aktoriai, o debiutuojančiai režisierei, atrodo, nedaro įtakos jokios paauglių filmų klišės. Kanuose filmas pelnė pagrindinį programos „Kritikų savaitė“ apdovanojimą.

 

Tylūs gyvenimai

 

Programos „Tylūs gyvenimai“ pavadinimas, žinoma, apgaulingas. Ramūs ir, atrodo, tik savai rutinai pavaldūs personažų gyvenimai slepia skaudžias paslaptis, jausmų audras, beprotiškas viltis. Be kita ko, programa siūlo netikėtų vienatvės atspalvių.

 

Kanų festivalio žiuri prizu įvertintame filme „Svajinga kelionė“ („Das geträumte Abenteuer“) Veskos sugrįžimas į jaunystės miestą Bulgarijos ir Turkijos pasienyje suveda ją su senais pažįstamais, įžiebia naujas aistras. Vedama smalsumo archeologė Veska įsitraukia į pašalinių akims nematomą vietinių gyvenimą, ir režisierė Valeska Grisebach, kruopščiai, detalė po detalės, sluoksnis po sluoksnio atveria jos jaunystės bendrakeleivių, penkiasdešimtmečių kartos moralinius papročius, jaunystės paliktas žaizdas. Sinefilai neabejotinai įvertins režisierės talentą dirbant su neprofesionaliais aktoriais, derinant vaidybinio kino žanrus (detektyvą, kelio filmą) ir kone dokumentinį žvilgsnį, nukeliantį mus į neturistinius Europos pakraščius. Juose dešimtmečiai keičia žmones ne taip greitai kaip kine.

 

Nuošalioje Čilės saloje bėga jūržolių versle besisukančios Silvijos dienos. Filmo „Kalė“ pagrindinė herojė priglaudžia jauną kalytę. Ši tampa tarsi jos alter ego – sunkiai prijaukinama, nepriklausoma, gebanti išgyventi bet kokioje situacijoje. Garsios Kolumbijos rašytojos Pilar Quintana to paties pavadinimo romano ekranizacija yra vienas įstabiausių šių metų filmų, paliekantis sunkiai nusakomą kino kalbos paslapties jausmą. Režisierė, šiuolaikinio meno kūrėja Dominga Sotomayor neskubėdama vedžioja žiūrovus po atšiauraus grožio peizažus, leidžia susigyventi su įsisenėjusiu Silvijos kaltės jausmu, patirti tikrovės gyvybingumą, stebukliškumą. Filmo premjera įvyko Kanų festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“, filmas pelnė „Palm Dog“ apdovanojimą.

 

Režisieriai iš Austrijos Tizzoa Covi ir Raineris Frimmelis kuria hibridinį filmą, derinantį dokumentinio ir vaidybinio kino raišką (docufiction), „Vienišiausias žmogus mieste“ („The Loneliest Man in Town“). Jo herojus – Vienos gitaristas ir Elvio Presley’io gerbėjas Aloisas Kochas (scenoje Al Cook), paskutinis griaunamo daugiabučio gyventojas. Nusprendus, kad šioje vietoje niekas jo nebelaiko, paauglystės svajonė išvykti į JAV ir ten dirbti muzikantu (!) atrodo ranka pasiekiama, reikia tik viską išparduoti. Palaipsniui iš jo namų iškeliauja kone natūralaus dydžio keraminiai leopardai, seni DVD ir grotuvai, unikalus, dešimtmečius kauptas Presley’io archyvas. Nepaisant rusenančios vilties įsikurti Misisipės deltoje, sulig kiekviena filmo scena Aloisas tampa vis vienišesnis...

 

Savi–svetimi

 

Viena dažniausių ir svarbiausių šiuolaikinio kino temų yra šeima. Festivalio programa siūlo tris skirtingus žvilgsnius į šeimų santykius.

 

Režisieriaus Karimo Aïnouzo spalvingoje ir chuliganiškoje satyroje „Rožių krūmo genėjimas“ („Rosebush Pruning“) ironijos taikiniu tampa turtuolių šeima, gyvenanti prabangioje viloje Katalonijoje. Paslaptingai mirus motinai, aklas tėvas lieka su keturiais suaugusiais vaikais, iš kurių vienas nusprendžia pasitraukti ir pradėti savarankišką gyvenimą. Tai sukelia virtinę konfliktų, šeimos santykiai toksiški, groteskiški, perversiški, tačiau verčia krizenti.

 

Ispanas Rodrigo Sorogoyenas sutrikdė šiųmetinio Kanų konkurso publiką – jo filmo apie kūrybos užkulisius „Mylimas žmogus“ („El ser querido“) siužetas formaliai atkartoja pernykštį Joachimo Triero hitą „Sentimentali vertė“. Bet lyginti šiuos filmus būtų paviršutiniška ir neteisinga. Sorogoyenas parodo, kokią galybę variacijų turi siužetas apie įtemptus, net priešiškus tėvo režisieriaus (Javier Bardem) ir dukters aktorės (Victoria Luengo) santykius, preciziškai perteikia filmavimo aikštelės kuluarus ir nuolat kylančių mikroįtampų niuansus, sudarančius itin sodrų foną kadre besirutuliojančiai šeimos dramai.

 

„Savų–svetimų“ programoje – ir šiųmetinio Berlyno festivalio favoritas, Singapūro režisieriaus Anthony Cheno filmas „Mes nesame svetimi“ („Wo men bu shi mo sheng ren“). Tai energija pulsuojantis kino romanas, kuriame persipina kelių personažų likimai, kartų konfliktai, socialinės Singapūro tikrovės dramos ir šalies globalėjimo išprovokuotos komedijos. Filmo centre – dramatiškos ir melodramatiškos, juokingos gatvės maisto pardavėjo ir jo suaugusio sūnaus istorijos. Jie abu bando susitvarkyti savo gyvenimus klysdami, atsitiesdami ir vėl bandydami išgyventi.

 

Fikcija ir tikrovė

 

Šios programos personažai neįsivaizduoja savęs be scenos, kūrybos, persikūnijimo malonumo. Tai jų būdas išsaugoti savo tapatybę. Belgų režisieriaus Luko Dhonto filmo „Bailys“ („Coward“) pagrindinis personažas – Pirmojo pasaulinio karo kareivis Pjeras. Jis lyg ir pasiryžęs kovoti už idealus, bet susiduria su beprasmiška ir kraupia karo mėsmale. Netrukus jis sutinka teatro pasirodymus režisuojantį, persirenginėjimais daug džiaugsmo savo bendražygiams suteikiantį kareivį Francisą. Tarp jų užsimezga intymus ryšys, o scena ir teatro pasirodymai pasiūlo jam išeitį iš karo beprasmybės. Kanų festivalio prizas už geriausią vyro vaidmenį buvo padalintas filmo pagrindinių vaidmenų atlikėjams Emmanueliui Macchiai ir Valentinui Campagne.

 

Bene ekstravagantiškiausias festivalio filmas „Juodasis rutulys“ („La bola negra“) Kanuose buvo apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu (ex aequo su Paweło Pawlikowskio „Tėvyne“). Jo sluoksniuota struktūra, eklektiškas stilius, teatrališkumas yra lyg provokuojanti alternatyva šiuolaikiniam kino realizmui ir tikrai pradžiugins rafinuotų kino formų gerbėjus. Per kelias epochas išsišakojusiame pasakojime šiuolaikinis rašytojas atsigręžia į savo senelio praeitį, filme susipina ispanų dramaturgo, poeto Federico García Lorcos pjesės sukūrimo ir dingimo istorija, homoseksuali meilė, atvirai kritikuojama homofobija ir aukštinama kūryba bei žmogaus laisvė.

 

Šiųmetinio Berlyno festivalio „Aukso lokį“ pelnė filmas „Geltonieji laiškai“ („Gelbe Briefe“), kuris pasakoja, kas atsitinka talentingiems žmonėms, kai iš jų atimama kūrybos galimybė. Vokietijoje kuriantis turkų kilmės režisierius İlkeris Çatakas rodo teatralų šeimą, patenkančią į valdžios nemalonę ir per akimirksnį netenkančią susikurto gyvenimo. Ar gali politika sugriauti artimiausių žmonių santykius? Kaip pradėti gyventi iš naujo? Kokia yra kompromisų kaina?

 

Festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ filmai užduoda daug nepatogių klausimų, kviečia kartu su personažais ieškoti atsakymų, suprasti kasdienybės magiją, gėrėtis kino autorių fantazija ir drąsina būti – arba išlikti – savimi.